Lietuvoje kasmet paskęsta apie 300 žmonių. Dešimtąją šio skaičiaus dalį sudaro vaikai – kiekvienais metais dėl žūčių vandenyje netenkame vienos vidutinio dydžio moksleivių klasės.
Tai gerokai daugiau nei kitose ES šalyse. „Global Report on Drawing 2012“ duomenimis, skendimų rodiklis Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų kasmet siekia 8,1, Danijoje – 1,2, Norvegijoje – 1,4, Nyderlanduose – 0,4.
Beje, skirtumai būtų dar didesni, jei kaip ir visa Europa, sektume ne tik paskendusiųjų, tačiau ir išsigelbėjusių skaičių.
Kokių veiksmų turėtume imtis situacijai pakeisti?
„Jei mokytume vaikus ne tik taisyklingai plaukti, su akinukais ir kepuraitėmis, kurių už baseino ribų niekas nenaudoja, bet ir ruoštume vandenyje nutikti galinčioms netikėtoms situacijoms, skendimų skaičių sumažintume keletą kartų. Mokėjimas plaukti ir išsigelbėti nelaimės atveju – yra du skirtingi dalykai“, – pastebi V.Jankauskas.
Skęstama ne tik iš nuovargio, kai neįvertinus savo jėgų nuplaukiama per toli. Ne mažiau svarbi skendimų priežastis, V.Jankausko teigimu, – mintis ir veiksmus kaustantis išgąstis, apimantis, netikėtai plaukimo metu gurkštelėjus per daug vandens, sutraukus koją mėšlungiui ar įkritus į vandenį su visais rūbais.
Lietuvoje, su tūkstančiais ežerų, upių bei tvirtu įsitikinimu, kad geriausias poilsis – prie vandens, daugelis pramokusių plaukti buvo patekę į panašias situacijas, kuriose praverstų gelbėjimosi įgūdžiai
Mokėjimas plaukti ir išsigelbėti nelaimės atveju – yra du skirtingi dalykai.
„Norint sumažinti skendimų skaičių, būtina intensyviau rengti ir tobulinti išgyvenimo vandenyje įgūdžių programas bei užtikrinti visų suinteresuotų grupių – šeimos, mokyklų, baseinų, savivaldos ir valstybės – bendradarbiavimą šias programas įgyvendinant“, – tvirtina LVJC vadovas.
Išgyvenimo vandenyje įgūdžių programoje vaikai visų pirma būtų mokomi įgūdžių, didinančių išsigelbėjimo šansus: nebijoti vandens ir gerai jame jaustis – plaukti atsimerkus, be akinukų, taisyklingai kvėpuoti panardinus galvą po vandeniu, atgauti jėgas tiesiog plūduriuoti vandens paviršiuje, plaukiant „varlyte“ stebėti situaciją ir dairytis į šalis.
Taip pat reiktų mokyti specialiai kuriant įvairias situacijas baseine, pasitelkus čiužinius, lankus, kitas priemones, mokti elgesio būdų nelaimės atveju: atsidūrus po išnirti trukdančia kliūtimi, sutraukus koją mėšlungiui, keletą kartų pasunkėjus vandens prisigėrusiems drabužiams, ėmus skęsti šalia plaukiančiam draugui.
Tokios programos efektyvumą rodo tarptautinė Nyderlandų patirtis. Vaikystėje pradėjus diegti plaukimo ekstremaliose situacijose ir gelbėjimosi įgūdžius, galima išvengti daugybės skaudžių nelaimių.
Nyderlandų karalystėje 2011 metais nuskendo tik 0,4 žmogaus šimtui tūkstančiui gyventojų (didžioji dalis – atvykėliai iš kitų šalių), nors 1925 metais rodikliai buvo kur kas liūdnesni – 9,6 skenduoliai 100 000 gyventojų.
Per 90 metų olandams pavyko pasiekti puikių rezultatų dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo, aiškios strategijos, inovatyvios metodologijos (A-B-C plaukimo programos (A lygio sertifikatui gauti mokinys privalo lankyti 42 plaukimo pamokas, B ir C sertifikatams pasiekti papildomai po 12 plaukimo pamokų bei laikyti standartizuotus egzaminus)), tvaraus finansavimo modelio, gerai išvystytos baseinų infrastruktūros (šiuo metu Nyderlanduose veikia 691 baseinas), vizijos turėjimo, atsakingo visuomenės ir tėvų požiūrio į skęstamumo problematiką (už plaukimo pamokas daugeliu atveju moka tėvai).
Kaip visa tai organizuoti Lietuvoje?
Pirmiausia, reikia su šia problema supažindinti visuomenę – šiandien apie ją per mažai žinoma. Vandenyje žūsta beveik tiek pat vaikų, kiek ir nelaimingų atsitikimų keliuose metu.
Vaikystėje pradėjus diegti plaukimo ekstremaliose situacijose ir gelbėjimosi įgūdžius, galima išvengti daugybės skaudžių nelaimių.
Plaukimo bei skendimų prevencijos užsiėmimai turėtų tapti prieinami kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar šeimos turtinės padėties.
To pasiekti būtų galima bendromis ministerijų, savivaldybių, mokyklų, baseinų ir tėvų pastangomis, užtikrinus visų šių grupių bendradarbiavimą.
„Norint Lietuvoje pasiekti ilgalaikių rezultatų skendimų prevencijos lauke, būtina imtis tvarių prevencinių priemonių“, – įsitikinęs V.Jankauskas.
Pasak LVJC vadovo, į skendimų situaciją ir jos keliamą grėsmę įsigilinę tėvai žymiai labiau imtų rūpintis savo vaikų saugumu. Baseinai organizuotų ne tik plaukimo užsiėmimus, tačiau ir mokytų, kaip elgtis gana dažnai vandenyje nutinkančiose stresinėse situacijose, plaukimo pamokos turėtų būti skirtos ne tik vaikų grupėms, bet ir moksleivių klasėms.
Mokyklos savo moksleivius į baseinus galėtų atvežti kūno kultūros pamokų metu. Tai nebūtų sudėtinga, kadangi darbo dienomis pamokų metu 9.00–14.00 val., baseinai pustuščiai. Už mokinių pavėžėjimą geltonaisiais autobusiukais atsakomybę prisiimti galėtų savivaldybės.
Valstybei tektų didžiausias rūpestis: pateikti kriterijus programos vykdytojams, numatančius vaikų skaičių ir įgyjamus gebėjimus – ko tiksliai jie turėtų išmokti bei užtikrinti nepriklausomą (nuo programos vykdytojų) kontrolės mechanizmą.
Valstybė taip pat turėtų užtikrinti stabilų programos finansavimą – bent iš dalies padengiantį kiekvieno vaiko dalyvavimo programoje kaštus.
„Programa galėtų būti finansuojama vadinamojo krepšelio principu, kai pinigai į įstaigas atkeliauja paskui vaiką, – mintimis dalijasi V. Jankauskas. – Panašus krepšelio modelis, nuo 2015 m. spalio taikomas neformaliajame vaikų švietime, palengvinęs šeimoms finansinę naštą per kelis mėnesius į neformaliojo švietimo veiklas pritraukė apie 20 proc. naujų vaikų.“
Mažiau galimybių turinčių šeimų vaikams ši programa galėtų būti visiškai nemokama. PSO duomenimis, skendimų mastą skirtingose šalyse lemia ekonominė padėtis.
Žemiausiai socialinei klasei priklausantys asmenys turi 5 kartus didesnę riziką nuskęsti, bedarbiai asmenys – 11 kartų didesnę riziką nuskęsti nei dirbantieji.
Praktiniai pavyzdžiai
Pradžia jau padaryta. Lietuvos plaukimo federacija jau keletą metų organizuoja programą „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“, finansuojamą valstybės.
LVJC nuo 2015 m. pradžios vyksta praktiniai išgyvenimo vandenyje užsiėmimai, kuriuose vaikai mokosi ne tik taisyklingai plaukti, bet saugaus elgesio vandenyje būdų, atsitikus nenumatytam įvykiui.
Nuo 2015 m. rugsėjo praktiniai išgyvenimo vandenyje užsiėmimai LVJC baseine rengiami Vilniaus Žvėryno gimnazijos ir Vilniaus Žemynos progimnazijos moksleivių klasėms
Užsiėmimuose modeliuojamos situacijos, kuriose vaikai bando plaukti atsimerkę be akinukų (įkritus į vandenį jų tiesiog nėra), taisyklingai kvėpuodami įveikti stresą ir paniką, atlieka kūlversčius, padedančius susiorientuoti, kur viršus, o kur dugnas.
Taip pat mokosi irtis įsikibus ir užčiuožti ant plūduriuojančio daikto, kaip plaukti su prisigėrusiais vandens ir gerokai pasunkėjusiais rūbais, batais ar kuprinėmis.
Profesionaliai sukurtose skendimų prevencijos situacijose vaikai praktiškai pasiruošia įvairioms, realybėje gana dažnai pasitaikančioms situacijoms, kurių neišvengia nei geresni, nei prastesni plaukikai, aptaria ir išbando elgesio būdus, mažinančius stresą ir paniką, trukdančius išsigelbėti į nelaimę patekusiam vaikui.
Nyderlandų patirtis sako, kad jei tokie užsiėmimai būtų prieinami kiekvienam vaikui, skendimų skaičius sumažintume keletą kartų. Ar šia patirtimi pasinaudosime ir mes?
