Gamtoje jis būtų miręs, nes gimė pernai birželį sverdamas tik 4 kilogramus. Mama, delfinariume gyvenanti liūtė Basta, mažylę maitinti atsisakė. Todėl mamomis pakaitomis buvo veik visi delfinariumo treneriai. Ypač liūtukė prisirišo prie trenerio Mariaus Bagdonavičiaus, valgė tik iš jo rankų ir jam pasirodžius skleisdavo tokius pat garsus, kaip kad pamačiusi mamą.
Jūrų žinduolių trenerė Rūta Žilienė pasakojo, kad bene didžiausiu galvosūkiu tapo mažylės maitinimas. Išgelbėjo mintis pabandyti maitinti liūtukę... delfinės pienu. Mažąjį delfinuką dar maitino delfinė Gabija, ji ir tapo lūtukės žindyve. Treneriams tekdavo atsakinga užduotis – nutraukti jos pieno. Tam net buvo sukonstruotas specialus aparatas. Tačiau R.Žilienė pabrėžė, kad pienas delfinei buvo nutraukiamas tik tada, kai ji neprieštaraudavo – užplaukdavo ant platformos ir atsiguldavo.
Gabijos pienas liūtukę sustiprino ir ji greitai perėjo prie specialaus mišinio, kuris buvo plakamas iš grietinėlės, žuvų masės, žuvų taukų, vitaminų. Gyvūnėliu treneriams teko rūpintis kaip kūdikiu – maitinti iš buteliuko kas keturias valandas. Kadangi liūtukei reikėjo ne tik maisto, bet ir artumo, šilumos, švelnumo, labai dažnai treneriai su ja ir miegodavo jos aptvarėlyje. Mažylė, prisiglaudusi prie žmogaus, greitai nusiramindavo.
Nepaprastai išraiškingo snukučio ir draugiško būdo liūtukę treneriai netrukus pradėjo vadinti Matilda – dėl panašumo į animacinio filmo apie Mažylį ir Karlsoną heroję katę Matildą.
Dabar Matilda sveria arti 50 kilogramų ir, jau pramokusi kelių triukų, savaitgaliais rodosi muziejaus lankytojams. Nors Matilda moka it koks mažas vaikas tik duoti bučkį, paploti, šokti, gaudyti lankelius, atsigulti it negyva ir šliaužti kaip kirminas, žiūrovus paperka nuoširdumu ir kitokiu nei įprastai bendravimu. Pasak trenerių, kiti gyvūnai žmogų priima kaip maisto šaltinį, o Matildai bendravimas su žmonėmis – kupinas emocijų žaidimas.
