Iki šiol bene kasmet, kaip kokie „laimės laiškai“ sėkmingai atgimdamas rusiškame interneto segmente – socialiniuose tinkluose ir įvairiose kitose interneto platformose – šis tekstas bene pirmą kartą prasibrovė ir į lietuvišką interneto erdvę. Dabar ir tarp feisbuko vartotojų Lietuvoje jis sulaukė dešimčių pasidalijimų, perpublikavimų, reakcijų ir komentarų.
Nemažai sureagavusių į šį tekstą ėmė komentuoti, kad „labai teisingai ir taikliai parašyta“, ir tik kai kurie, suabejoję pateikiamais skaičiais, atsivertė laisvai prieinamus šaltinius bei pamėgino kritikuoti pateikiamą informaciją.
Paanalizuokime patį žinutės tekstą. Jame kalbama apie tai, kaip elgėsi skirtingoms socialinėms grupėms priklausantys „Titaniko“ keleiviai, kai laivas pradėjo skęsti. Štai kas joje rašoma:
„Kai skendo „Titanikas“, tarp išsigelbėjusių pirmosios klasės keleivių beveik 100 proc. buvo moterys ir vaikai.
Ir apie 80 proc. buvo išgelbėtų moterų ir vaikų tarp antrosios klasės keleivių.
O tarp keliavusių trečiąja klase išgyveno vien tik vyrai – taigi patys stipriausieji. Nustumdami moteris ir vaikus, jie veržėsi į gelbėjimo valtis.“
Toliau kalbama apie tai, kad režisierius Jamesas Cameronas savo 11 „Oskarų“ laimėjusiame filme „Titanikas“ šią situaciją pavaizdavo neteisingai:
„O ką mes matome Kamerono filme „Titanikas“?
Ten viskas atvirkščiai!
Filme būtent turtingieji keleiviai, skubėdami išsigelbėti ir užimti valtis, grobuoniškai šalin nustumia moteris ir vaikus. Tad jei Kameronas būtų viską nufilmavęs, kaip buvo iš tikrųjų, žiūrovas greičiausiai nebūtų patikėjęs režisieriumi: pernelyg įaugusi į kraują toji formulė, jog „beturčiai visada vargšeliai ir geručiai, o turtingieji – pikti savanaudžiai plėšrūnai.“
Tekstas baigiamas gyvūnų ir žmonių bendruomenių elgesio palyginimu ir teiginiu, kad lyderiais tapę žemiausių sluoksnių atstovai bendruomenėms atneša tik nelaimes ir kraujo praliejimą:
„Beje, etologai, tyrinėjantys gyvūnų instinktyviąją elgseną, pažymi: gaujos ar genties sluoksnio atstovai, stovintys ant žemiausių hierarchinių laiptų pakopų, ir yra tikrų tikriausios subdominantinės atmatos. Jie – blogiausi.
Ir jei įvairių apgaulingų triukų dėka zoologams pavyksta buvusią padugnę paversti dominuojančiu vedliu ir lyderiu, tada ir visa banda nusiprausia krauju.
Sunku įsivaizduoti dar žiauresnį valdovą nei vakarykštis marginalas – tiek gyvūnų, tiek ir žmonių pasaulyje...“
Kaip matyti, pagrindinė autoriaus mintis yra ta, kad žemesniųjų socialinių sluoksnių atstovai iš prigimties nėra tinkami būti vadovais, tėra „atmatos“, nes jiems būdingos tik tokios savybės kaip egoizmas, amoralumas, tikslo siekimas kitų sąskaita. Tą neva turėtų neginčijamai paliudyti ir pavyzdžiu pasirinktas išsigelbėjusių „Titaniko“ keleivių sąrašas.
Ar iš tiesų? Tą labai nesunku patikrinti, kadangi „Titaniko“ tragedija yra labai išsamiai dokumentuota, plačiai tyrinėta ir tebetyrinėjama. Pažiūrėkime, kokie yra istoriniai išsigelbėjusių „Titaniko“ keleivių skaičiai.
Išsigelbėjo vos 16 proc. trečiosios klasės keleivių vyrų
Pirmiausia būtina akcentuoti, kad visiškai tikslaus okeaniniu laineriu keliavusių asmenų sąrašo nėra. Laivo keleivių sąrašas nuskendo kartu su laivu. Išplaukęs iš Sautamptono Anglijoje, pakeliui į Niujorką „Titanikas“ dar sustojo Šerbūre, Prancūzijoje, ir Kvinstaune, Airijoje.
Nedidelė dalis keleivių išlipo arba įlipo šiuose uostuose, kai kurie įgulos nariai ir keleiviai pavėlavo į reisą, vienas įgulos narys paspruko iš laivo Kvinstaune. Buvo keleivių, kurie paskutinę minutę atšaukė savo kelionę, buvo ir tokių, kurie buvo įtraukti į keleivių sąrašą prieš pat laivui išplaukiant. Dėl šių aplinkybių visumos neįmanoma sudaryti visiškai tikslaus ir baigtinio „Titaniko“ aukų sąrašo.
Įvairių institucijų ir šaltinių duomenimis, iš viso laivu galėjo plaukti 2208, 2224 ar net 2240 žmonių. Skiriasi net išsigelbėjusių skaičius – nuo 705 iki 712. Vis dėlto tai procentiškai nėra didelė paklaida ir netrukdo susidaryti bendro vaizdo.
„Titaniko“ aukų ir išsigelbėjusių asmenų sudėtis įvairiuose moksliniuose darbuose plačiai išnagrinėta socialinės klasės, lyties, šeimyninės padėties, amžiaus, tautybės ir įvairiais kitais pjūviais. Pateikiame lentelę, kurią Sandra L.Takis 1999 metais paskelbė savo darbe „Titanic: A Statistical Exploration“ („Titanikas“: Statistinis tyrimas“). Į ją neįtraukti „Titaniko“ įgulos nariai, kurie sudarė per 40 proc. visų laivu plaukusių žmonių. Bet dera paminėti, kad iš 885 ekipažo narių vyrų išsigelbėjo 192 (22 proc.), o iš 23 moterų – 20 (87 proc.).
| Keleiviai | Keleivių skaičius | Išsigelbėjusių skaičius | išsigelbėjusių dalis |
| Pirmosios klasės vyrai | 175 | 57 | 33 % |
| Pirmosios klasės moterys | 144 | 140 | 97 % |
| Pirmosios klasės vaikai | 6 | 5 | 83 % |
| Iš viso pirmoji klasė | 325 | 202 | 62 % |
| Antrosios klasės vyrai | 168 | 14 | 8 % |
| Antrosios klasės moterys | 93 | 80 | 86 % |
| Antrosios klasės vaikai | 24 | 24 | 100 % |
| Iš viso antroji klasė | 285 | 118 | 41 % |
| Trečiosios klasės vyrai | 462 | 75 | 16 % |
| Trečiosios klasės moterys | 165 | 76 | 46 % |
| Trečiosios klasės vaikai | 79 | 27 | 34 % |
| Iš viso trečioji klasė | 706 | 178 | 25 % |
| Iš viso | 1316 | 498 | 38 % |
Dar kartą prisiminkime feisbuko žinutėje skelbiamo teksto teiginius ir palyginkime juos su statistiniais skaičiais.
„Kai skendo „Titanikas“, tarp išsigelbėjusių pirmosios klasės keleivių beveik 100 proc. buvo moterys ir vaikai.“
Iš sakinio formuluotės galima suprasti, kad beveik 100 proc. išsigelbėjusių pirmos klasės keleivių sudarė vien moterys ir vaikai, o šios klasės vyrų beveik neišsigelbėjo. Realybėje išsigelbėjo beveik trečdalis šios klasės keleivių vyrų, o moterys ir vaikai tarp išsigelbėjusių pirmos klasės keleivių sudarė 72 proc. (ne „beveik 100 proc.“), vyrai – 28 proc. Apskritai pirmos klasės keleivių vyrų išgyvenamumas buvo aukščiausias, lyginant ir su kitomis klasėmis plaukusių vyrų, ir su ekipažo narių vyrų išgyvenamumu.
„Ir apie 80 proc. buvo išgelbėtų moterų ir vaikų tarp antrosios klasės keleivių.“
Čia autorius kažkodėl atvirkščiai – sumažino išgelbėtų moterų ir vaikų procentinį kiekį. Iš tiesų per katastrofą pavyko išgelbėti visus 24 antra klase plaukusius vaikus, tai yra 100 proc., ir 86 proc. moterų. Užtat antros klasės keleiviams vyrams pasisekė mažiausiai iš visų buvusių laive. Jų išsigelbėjo vos 8 proc.
„O tarp keliavusių trečiąja klase išgyveno vien tik vyrai – taigi patys stipriausieji. Nustumdami moteris ir vaikus, jie veržėsi į gelbėjimo valtis.“
Iš tiesų statistika rodo, kad išsigelbėjo vos 75 iš 462 (arba vos 16 proc.) trečiąja klase plaukusių vyrų, kurie sudarė didžiąją dalį šios klasės keleivių, 76 iš 165 moterų (46 proc.) ir 27 iš 79 vaikų (34 proc.). Tai reiškia, kad išsigelbėjusius trečios klasės keleivius sudarė 42 proc. vyrų (75 vyrai) ir 58 proc. moterų bei vaikų (103 asmenys). Tai niekaip nedera su teiginiu „išgyveno vien vyrai“.
Gelbėjimosi valčių nepakako
Galima daug kalbėti apie tai, kodėl procentine išraiška išsigelbėjo daugiausiai pirmos, o po to antros klasės keleivių (išimtis – labai mažai išsigelbėjusių šios klasės vyrų), o mažiausiai – trečios, tačiau tai galėtų būti kitos publikacijos tema. Pakaks paminėti, kad turtingiausiųjų, brangiausius bilietus nusipirkusių pirmos ir antros klasės keleivių, kajutės ir poilsio zonos buvo aukštesniuose deniuose.
Iš viso laive buvo dešimt denių, o keleiviams buvo skirti aštuoni iš jų. 20 gelbėjimosi valčių, kurių net nepakako visiems laivu plaukusiems žmonėms (nes laivas juk „nenuskandinamas“), buvo išdėliotos pirmos ir antros klasės keleivių zonose.
Dauguma trečios klasės keleivių kajučių buvo apatiniuose deniuose arba arčiau laivagalio, toli nuo gelbėjimosi valčių. Dalis trečios klasės keleivių, laivui pradėjus skęsti, taip ir liko savo kajutėse ar jiems skirtose zonose, nesugebėję klaidžiais koridorių labirintais išsmukti į viršų. Dalis – įvairių tautybių emigrantai, vykstantys į Ameriką – net nesuprato angliškų komandų apie evakuaciją arba nenorėjo palikti savo menko turto, vis dar netikėdami, kad „Titanikas“ gali paskęsti.
Adamas Freemanas, bet ne tas
Tačiau grįžkime prie aptariamo teksto. Akivaizdu, kad autorius šiurkščiai iškraipė „Titaniko“ tragedijos statistiką vien tam, kad pagrįstų toliau tekste plėtojamą elitaristinę idėją apie žemesnių socialinių sluoksnių žmonių menkavertiškumą ir savanaudiškumą. O kas vis dėlto yra šio teksto autorius? Galutinis paieškų rezultatas buvo netikėtas, pakeliui buvo susidurta su dar viena klastote, tačiau apie viską iš eilės.
Lietuviškos feisbuko žinutės gale matome prierašą: „Adam Freeman (rašytojas, režisierius, prodiuseris).“ Be didelių pastangų feisbuke randame profilį tokiu vardu, o jame ir mūsų aptariamą tekstą rusų kalba. Lietuviška teksto versija paskelbta nepraėjus nė penkioms valandoms po to, kai buvo publikuota rusiška versija. Lietuviško vertimo autorius tekstui iliustruoti panaudojo net tą pačią Hieronymui Boschui ar pastaruoju metu jau ne žymiam flamandų dailininkui, bet nežinomam jo sekėjui priskiriamo paveikslo „Kristus, nešantis kryžių“ reprodukciją, kurią matome ir rusiškoje žinutėje.
Beje, rusiškoje teksto versijoje apie paveikslą nieko nekalbama, o vėliau publikuotoje lietuviškoje žinutėje prirašyta: „Iliustr.: Hieronim'o Bosch'o paveikslo fragmentas.“ Vadinasi, tekstą į lietuvių kalbą vertęs žmogus darbą atliko itin kruopščiai – net pridėjo papildomą informaciją apie iliustraciją, kurios nebuvo rusiškoje žinutėje. Tiesa, suklysta nurodant, kad tai paveikslo fragmentas. Iš tiesų matome visą paveikslą.
Adam Freeman pavadinto feisbuko profilio prisistatyme nurodyta, kad tai – „mokymo įstaigos“ puslapis. Jame periodiškai skelbiamos žinutės su įžymių žmonių citatomis, aforizmais, „gyvenimiškos išminties“ patarimais ir pan. Dažnai žinutės iliustruotos dirbtinio intelekto sukurtomis iliustracijomis.
„Facebook“ nurodo, kad puslapis sukurtas 2019 metų rugsėjo 9 dieną, o iki 2021 metų spalio 24-osios jis vadinosi „Тимур и его команда“ (liet. – „Timūras ir jo būrys“), pagal Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje itin populiarios rašytojo Arkadijaus Gaidaro apysakos vaikams, parašytos 1940 m., pavadinimą.
Jokio rašytojo, režisieriaus ir prodiuserio, vardu Adam Freeman, Rusijoje ar kitose šalyse, kuriose viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose būtų vartojama rusų kalba, aptikti nepavyko. Nėra ir jokių Adam Freeman paskyros sąsajų su kokiu nors rašytoju, režisieriumi ir prodiuseriu, žinomu kitu vardu.
Tačiau įvedus „Adam Freeman“ į „Google“ paiešką, pats pirmasis rezultatas nuveda į internetinės filmų duomenų bazės IMDb anketą, kurioje amerikietis Adamas Freemanas prisistato kaip prodiuseris, režisierius ir rašytojas. Tiesa, jis niekada nekūrė rusiško „gyvenimiškos išminties“ puslapio feisbuke, bet daugiau nei 20 metų dirbo JAV televizijos serialų ir šou laidų kūryboje, rašė komiksų knygeles, o pastaruoju metu visa tai metė ir pasirodo kaip „stand up“ žanro komikas.
Labai tikėtina, kad teksto apie „Titaniko“ keleivius lietuviško vertimo autorius per paiešką internete aptiko šitą pačią Adamo Freemano anketą IMDb puslapyje ir nusprendė susieti anoniminį aforizmus rusų kalba publikuojantį Adamą-Timūrą su rašytoju, režisieriumi, prodiuseriu, o dabar jau ir komiku iš JAV. Taip lietuviškame vertime tekstui buvo priskirta klaidinga autorystė.
K.Serebrenikovas parašė ir ištrynė
O kas toliau? Įdėmiai pažvelgę į Adam Freeman paskyroje feisbuke publikuotą tekstą pastebime, kad jis visas įrėmintas kabutėmis. Kitaip tariant, reikia suprasti, kad tai ne paties po Adam Freeman pseudonimu veikiančio asmens žodžiai, o citata. Bet kieno citata? Kas cituojamas ir kur tai buvo pasakyta ar parašyta?
Internetinės paieškos atveda į 2016 metus. Tais metais rusiškame feisbuko segmente randame daugybę šio teksto pakartojimų su tūkstančiais bendrinimų ir komentarų. Ir vienu esminiu skirtumu: teksto pradžioje nurodytas jo tariamas autorius.
Tiesa, dabar galima aptikti mažiausiai du autorystės nurodymo variantus. Viename rašoma: „Kirilas Serebrenikovas pateikia puikų pavyzdį apie tariamų „turtingųjų“, t. y. daugiausia išsilavinusių, ir „vargšų“, t. y. daugiausia marginalų, elgsenos modelį.“ Kitame teigiama: „Fareedas Zakaria savo knygoje „Laisvės ateitis“ pateikia nuostabų pavyzdį.“ Toliau eina jau pažįstamas tekstas. Tiesa, su nežymiais skirtumais. Pavyzdžiui, naujausioje 2024 m. teksto reinkarnacijoje mes matome sakinį „O tarp keliavusių trečiąja klase išgyveno vien tik vyrai.“. Anksčiau tai skambėjo taip: „O tarp atmatų, keliavusių trečiąja klase, išgyveno vien tik vyrai.“
Rusijos režisieriaus K.Serebrenikovo žinutės feisbuke, publikuotos 2016 metų birželio 8 dieną, dabar nebesurasime. Apie ją tik galime sužinoti, pavyzdžiui, iš televizijos kanalo „Dožd“ vedėjos Anos Mongait žinutės, kurioje ji paskelbė virusinį „Titaniko“ tekstą, priskirdama jo autorystę būtent režisieriui. K.Serebrenikovas netrukus savo žinutę ištrynė, reaguodamas į daugybę piktų komentarų ir apgailestavo apskritai šį tekstą publikavęs.
Nepaisant to, kad, anot kai kurių šaltinių, K.Serebrenikovas savo žinutėje irgi buvo įvardijęs F.Zakarią kaip autorių, tačiau kurį laiką internete gyvavo ši šalutinė autorystės versija, kur tekstą apie „Titaniko“ skendimą neva parašė pats K.Serebrenikovas.
F.Zakaria – apie „Titaniką“, bet ne taip
F.Zakaria – vienas žinomiausių šių dienų JAV žurnalistų, laidų vedėjų ir politikos apžvalgininkų, dirbantis CNN televizijoje, o anksčiau užėmęs svarbias pareigas tokiuose žurnaluose, kaip „Time“ ar „Newsweek International“. Jis yra aštuonių knygų autorius. Laikas pažvelgti, ką jis iš tiesų apie „Titaniko“ katastrofą rašė knygoje „Laisvės ateitis: neliberali demokratija namuose ir užsienyje (The Future of Freedom: Illiberal Democracy at Home and Abroad), išleistoje 2003 metais.
„Paskutinis pavyzdys gali paaiškinti šį mūsų požiūrio į elitą Amerikoje pasikeitimą. Iš daugybės skirtumų tarp populiariojo filmo „Titanikas“ ir istorijos vienas yra ypač iškalbingas. Filme, kai laivas skęsta, pirmosios klasės keleiviai grumiasi, norėdami įlipti į nedidelį skaičių gelbėjimosi valčių. Tik tvirtų jūreivių, kurie ginklais sulaiko grobuoniškus plutokratus, ryžtas leidžia moterims ir vaikams įlipti į valtis.
Tiesa ta, kad, remiantis išgyvenusiųjų pasakojimais, aukštesniųjų klasių atstovai beveik be išimčių laikėsi taisyklės „pirmiausia moterys ir vaikai“. Statistiniai duomenys tai aiškiai parodo. Pirmoje klasėje buvo išgelbėti visi vaikai, taip pat visos moterys, išskyrus 5 (iš 144), iš kurių 3 pasirinko mirti kartu su savo vyrais. Palyginimui, 70 proc. pirmos klasės vyrų žuvo.
Taip pat skaitykite: „Titaniko“ nepalieka ramybėje: priminė sąmokslo teoriją, esą katastrofa buvo suplanuota
Antroje klasėje, kurioje taip pat buvo įsikūrę turtingi profesionalai, buvo išgelbėta 80 proc. moterų, tačiau 90 proc. vyrų nuskendo. Vyrai, buvę „Titaniko“ pirmosios klasės sąraše, praktiškai sudarė to meto „Forbes 400“ sąrašą.
Johnas Jacobas Astoras, laikytas turtingiausiu to meto žmogumi Amerikoje, kaip teigiama, prasiskynė kelią iki valties, įsodino į ją savo žmoną ir, atsisakęs užimti vietą, atsitraukė ir pamojavo jai atsisveikindamas. Benjaminas Guggenheimas taip pat atsisakė vietos ir užleido ją moteriai, tik paprašė, kad ji perduotų žinią namo: „Pasakykite mano žmonai, kad... aš sužaidžiau šį žaidimą sąžiningai ir iki galo. Nė viena moteris nebus palikta šiame laive dėl to, kad Benas Guggenheimas buvo bailys.“ Kitaip tariant, kai kurie galingiausi pasaulio vyrai laikėsi nerašyto garbės kodekso, nors tai reiškė neabejotiną mirtį.
Filmo kūrėjai pakeitė šią istoriją ne veltui: šiandien ja niekas nepatikėtų. Mes išlaisvinome savo aukštuomenę nuo bet kokios atsakomybės, ir jie su džiaugsmu padėkojo už tai. Šiuolaikiniame diskurse jie yra tokie patys kaip ir mes, paprasti žmonės. Mes elgiamės taip, tarsi visuomenė būtų tokia demokratiška ir dinamiška, kad joje iš tikrųjų nėra valdančiojo elito.
Bet jis yra. Turtingieji ir galingieji visada bus su mumis. Galime tik paprašyti, kad jie pripažintų, jog su jų privilegijomis ateina ir atsakomybė. Socialinės konvencijos, profesinės asociacijos, moraliniai suvaržymai, parengiamosios mokyklos, džentelmeno kodeksas – visa tai buvo bandymai civilizuoti stipriuosius. Anksčiau Amerikos visuomenė tikėjosi, kad šie vyrai ir moterys gerai elgsis ir tam tikru būdu dalyvaus viešajame šalies gyvenime.
Netoli Rytų Potomako parko Vašingtone stovi įspūdingas paminklas – Kristaus pavidalo statula, vaizduojanti vyrą išskėstomis rankomis, o ant jos postamento užrašas: „Drąsiems „Titaniko“ vyrams, kurie paaukojo savo gyvybes, kad būtų išgelbėtos moterys ir vaikai“. Ji buvo pastatyta už savanoriškas 25 000 moterų iš visų Jungtinių Amerikos Valstijų aukas. Kai visuomenės lyderiai gyvendavo pagal savo idealus, jie būdavo pagerbiami. Kai jie to nedarydavo, tai sukeldavo gilų nusivylimą. Šiandien, priešingai, mes labai mažai tikimės iš tų, kurie užima galios postus, ir jie retai mus nuvilia.“
Tai štai, kaip apie „Titaniko“ katastrofą savo knygoje rašo F.Zakaria. Skirtumas tarp internete bei socialiniuose tinkluose plintančios žinutės, kurioje neva cituojamas F.Zakaria, ir tikrojo F.Zakarios teksto akivaizdus. Amerikietis žurnalistas siekė „Titaniko“ pavyzdžiu ne iliustruoti „prigimtinį“ turtingųjų ir galingųjų kilnumą ar išskirtinumą, o priešingai – atsakomybės, kurios iš elito turėtų reikalauti dabartinė visuomenė, trūkumą. Apie trečiosios klasės „atmatas“ F.Zakaria net neužsimena. Jo knygoje nėra jokių paniekinančių žodžių žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms, jokių etologų ir jokių palyginimų su gyvūnų pasauliu.
Tampa akivaizdu, kad F.Zakaria nėra internete periodiškai platinamos „Titaniko“ žinutės teksto autorius, bet net ir 2024 metais rusiškame interneto segmente vis dar pasirodo teksto kopijos su ta pačia įžanga: „Fareedas Zakaria savo knygoje „Laisvės ateitis“ pateikia nuostabų pavyzdį.“
Nuo prostitucijos iki kūdikių eutanazijos legalizavimo
Galiausiai autoriaus paieškos atveda iki skandalingai pagarsėjusio Rusijos žurnalisto Aleksandro Nikonovo ir vienos iš jo knygų. 1986 m. baigęs Maskvos plieno ir lydinių institutą, subyrėjus Sovietų Sąjungai šis asmuo pasuko į žiniasklaidą. Dirbo ar bendradarbiavo su daugybe leidinių, tokių kaip laikraščiai „Moskovskij komsomolec“, „Trud“, žurnalas „Ogoniok“. 1995 metais su rašytoju ir publicistu Dmitrijumi Bykovu leido savaitraščio „Sobesednik“ priedą, laikraštį „Matj“, kuriame buvo naudojama „riebi“ necenzūrinė leksika. Už tai jam ir D.Bykovui buvo iškelta baudžiamoji byla.
Viena iš A.Nikonovo knygų 2009 metais buvo išimta iš prekybos ir uždrausta, prokuratūrai įžvelgus narkotikų legalizavimo propagandą. Mokslinio skepticizmo šalininku save laikantis A.Nikonovas taip pat pasisako už prostitucijos legalizavimą ir kūdikių eutanaziją tėvų pageidavimu, jeigu šie gimsta su smegenų defektais ar genetiniais nukrypimais, neleisiančiais susiformuoti visavertei asmenybei. Tokius kūdikius jis įvardijo kaip „brokuotus diskelius“.
2005 metais išleidžiama jo knyga provokuojančiu pavadinimu „Конец феминизма. Чем женщина отличается от человека“ (liet. – Fenimizmo galas. Kuo moteris skiriasi nuo žmogaus). Ir štai joje mes randame tą patį „Titaniko“ tekstą. Nuo pat „Fareedas Zakaria savo knygoje „Laisvės ateitis“ pateikia nuostabų pavyzdį“ iki „Sunku įsivaizduoti žiauresnį valdovą nei vakarykštis marginalas – tiek gyvūnų, tiek ir žmonių pasaulyje...“
Bendram supratimui apie autorių ir šį jo kūrinį verta pacituoti ir knygoje iš karto po šio teksto einančius A.Nikonovo žodžius be jokių kupiūrų ir politkorektiškumo cenzūros:
„Visuomenės padugnėms būdingi patys blogiausi bruožai – pavydas, nekilnumas, piktumas, žiaurumas. Taigi misteris Gorkis labai klydo, piešdamas kilnius nakvynės namų gyventojus savo „Dugne“...
... Iš tikrųjų negrai pasižymi žemesniu intelektu nei baltieji.
... Iš tikrųjų moterys blogiau už vyrus susigaudo tiksliuosiuose moksluose, ant kurių stovi civilizacija.
Tik pastarųjų, turtingų baltųjų vyrų, kilnumas leido vakarykščiams autsaideriams pakelti galvas. Bet jei piktam, niekšingam žvėriui duosi pirštą, jis nuplėš visą ranką, nes bet kokią nuolaidą suvokia kaip silpnumą – tokia yra neišsivysčiusios sąmonės savybė. Štai kodėl pasiutusios feministės bando baltuosius vyrus suvaryti į dujų kameras, o negrai sugalvojo iš JAV vyriausybės reikalauti milijardų dolerių materialinės kompensacijos už vergovės laikus.
Tai yra už tai, kad prieš du šimtus metų kažkoks juodasis buvo kažkokio baltojo vergas (abu seniai mirę), šiandieninis baltasis turi sumokėti šiandieniniam negrui – tik tuo formaliu pagrindu, kad vieno iš jų oda balta, o kito – juoda. Dabartiniams negrams, reikalaujantiems kompensacijų už buvusią vergiją, net neateina į galvą, kad jeigu vergų nebūtų vežę į Ameriką iš Afrikos, jie – šiandieniniai juodieji akiplėšos – tiesiog neegzistuotų pasaulyje. Tai blogiausiu atveju.
O geriausiu, jeigu jiems būtų pavykę gimti, jie dabar bėgiotų po Afriką su ietimi. Vietoje to, kad žiūrėtų televizorių (sugalvotą baltųjų), žaistų krepšinį (sugalvotą baltųjų) ir reikalautų per spaudą (sugalvotą baltųjų) sau daug daug dolerių (sugalvotų baltųjų).
Visiems šiems socialiniams autsaideriams nė į galvą neateina, kad būtent dėl to jie ir tapo autsaideriais, kadangi daugeliu atžvilgių nepajėgia konkuruoti su socialiniu avangardu.
Ne negrai sukūrė civilizaciją. Ne moterys. Ir ne liumpenai. Tai faktas.“
Ištrauka iš tokios štai A.Nikonovo knygos apie „Titaniko“ katastrofą ir juo plaukusias „atmatas“ jau du dešimtmečius klaidžioja po internetą, kasmet sulaukia daugybės atkartojimų ir sukelia komentarų audras. Pati A.Nikonovo knyga Rusijoje taip pat surado savo skaitytojus ir dar porą kartų buvo perleista.
Dirbtinė gaidžio skiauterė ir plagiatas
Reikia pripažinti, kad A.Nikonovo citatos autorystė per šiuos du dešimtmečius jau ne kartą buvo nustatyta ir paviešinta po eilinių citatos perpublikavimo bangų, tačiau panašu, kad niekas iki šiol neatkreipė dėmesio į tai, kad iš tiesų tai net ne A.Nikonovo žodžiai. Kieno gi?
Atsivertę laikraščio „Novaja gazeta“ 2005 metų gegužės 23 dienos numerį randame interviu su etologu Viktoru Dolniku (red. – etologija – tai biologijos mokslo šaka, tirianti gyvūnų elgesį). V.Dolnikas – žinomas sovietinis ir Rusijos biologas, ornitologas, mokslų daktaras, profesorius. Ilgą laiką dirbo Lietuvos pašonėje – 1967–1989 metais vadovavo SSRS Mokslų akademijos Zoologijos instituto biologijos stočiai, įsikūrusiai Kaliningrado sričiai priklausiančioje Kuršių nerijos dalyje, Rasytėje (rus. – Rybačis).
Štai šiame interviu randame tokius profesoriaus žodžius: „Amerikiečių mąstytojas Fareedas Zakaria savo knygoje „Laisvės ateitis“ pateikia nuostabų pavyzdį.“ Ir toliau visa ta pati pastraipa apie „Titaniko“ pirmos ir antros klasės moterų bei vaikų išgelbėjimą ir „atmatas“ iš trečiosios klasės, kurie išstumdė moteris ir vaikus, sėdo į valtis ir liko gyvi. Ir apie režisierių J.Cameroną, kuris viską pavaizdavo „atvirkščiai“. Tekstas beveik idealiai sutampa su A.Nikonovo knygos tekstu, nepaisant kelių smulkių stilistinių skirtumų ir to, kad F.Zakariai prilipdytas „amerikiečių mąstytojo“ epitetas, kurio nėra knygoje ir kurio nepasitaiko nesuskaičiuojamuose citatos atkartojimuose internete.
Su V.Dolniko žodžiais, užfiksuotais interviu, susisieja ir antra citatos iš A.Nikonovo knygos dalis, kurioje kalbama apie etologų tyrinėjimus. Prisiminkime ją:
„Beje, etologai, tyrinėjantys gyvūnų instinktyviąją elgseną, pažymi: gaujos ar genties sluoksnio atstovai, stovintys ant žemiausių hierarchinių laiptų pakopų, ir yra tikrų tikriausios subdominantinės atmatos. Jie – blogiausi.
Ir jei įvairių apgaulingų triukų dėka zoologams pavyksta buvusią padugnę paversti dominuojančiu vedliu ir lyderiu, tada ir visa banda nusiprausia krauju.
Sunku įsivaizduoti dar žiauresnį valdovą nei vakarykštis marginalas – tiek gyvūnų, tiek ir žmonių pasaulyje...“
O štai fragmentas iš interviu „Novaja gazeta“ laikraštyje:
„Beje, kuo didesnė gaidžio skiauterė, tuo aukštesnį statusą gaidys užima pulke. Etologai atliko tokį eksperimentą – žemo rango užguitam gaidžiui priklijuodavo milžinišką dirbtinę skiauterę. Ir jis tapdavo dominuojančiu, viso pulko vadovu. Ir tada jau niekam maža nepasirodydavo: atsitiktinumo dėka į viršūnę iškilę padugnės, t. y. buvę žemo rango individai, – tai moraliniai išsigimėliai, jie gerokai žiauresni už natūralius dominuojančius individus. Stiprieji yra kilnesni, silpnieji – niekšingi ir bailūs. Todėl socialistinės teorijos, kuriose laikoma, kad vargšai, engiamieji ir nuskriaustieji – geri žmonės, o turtingieji – blogi, yra etologiškai neteisingos. Kai tik padugnės tampa hierarchais, prasideda kruvina bakchanalija. Jie keršija visiems už savo ankstesnę žeminamą padėtį.“
Interviu su V.Dolniku išėjo 2005 m. gegužės 23 d., A.Nikonovo knygos išleidimo metai bibliografiniuose savaduose taip pat pažymėti kaip 2005-ieji. Tačiau knygos metrikoje matome, kad realiai ji spausdintą išvaizdą įgavo ir į knygynus iškeliavo 2006 m. Vadinasi, nėra jokių abejonių, kad iš pradžių buvo interviu, o vėliau pasirodė A.Nikonovo knyga.
Tad akivaizdu, kad knygos autorius A.Nikonovas, rašydamas „Feminizmo galą“, pusę V.Dolniko žodžių nusirašė beveik paraidžiui, o antrą pusę perfrazavo, tai yra pateikė savo „kūrybinę interpretaciją“, bet mintį persakė gana tiksliai.
O kas yra interviu autorius, kas kalbėjosi su biologu? „Novaja gazeta“ internetiniame archyve autorystė nenurodyta. Tačiau šio straipsnio kopiją galima aptikti etologijai skirtoje svetainėje ethology.ru. Ir čia matome, kad interviu autorius... pats A.Nikonovas.
Panašu, kad darydamas interviu su mokslininku, A.Nikonovas išgirdo jam patikusį pasakojimą apie žmonių elgesį „Titaniko“ katastrofos metu, o vėliau šiuos pašnekovo žodžius įtraukė į savo knygos puslapius. Tačiau jis arba nesumojo, kad reikia patikrinti V.Dolniko pateiktus iškraipytus istorinius faktus, arba sąmoningai nieko nekeitė, kad pasakojimas labiau derėtų prie jo knygos naratyvų.
Be to, A.Nikonovas V.Dolniko pasakojimą beveik pažodžiui savo knygoje pateikė ne kaip citatą, o kaip savo paties autorinį tekstą, nenurodydamas jokio šaltinio. Nepaisant to, kad tekstas perkopijuotas iš jo paties rašyto interviu, žodžiai ir mintys yra kito žmogaus, tad tokį teksto perkėlimą derėtų vadinti plagiatu. Šiuo atveju – melo plagiatu, davusiu pradžią nemariai virusinei interneto žinutei apie „atmatas“ „Titanike“.
15min verdiktas: melas. Tiksliau, kelių pakopų melas. Pirmiausia, melagingas pats internete nuolat pakartojamos žinutės apie trečios klasės „Titaniko“ keleivių elgesį laivui skęstant tekstas. Jame šiurkščiai iškraipomi visuotinai žinomi statistiniai ir istoriniai duomenys, o taip manipuliuojant siekiama sumenkinti žemesnės socialinės padėties žmones.
Antra, teksto autorystė klaidingai priskiriama įvairiems su juo nesusijusiems asmenims. Kaip autoriai įvairiais laikotarpiais nurodomi F.Zakaria, K.Serebrenikovas, A.Freemanas, tačiau tekstas paimtas iš A.Nikonovo knygos. A.Nikonovą taip pat tik su išlyga ir tik dalinai būtų galima laikyti teksto žodžių autoriumi, kadangi pusė socialiniuose tinkluose ir kitose platformose platinamo knygos ištraukos teksto yra V.Dolniko žodžiai, kita pusė – laisvas jo žodžių perfrazavimas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
