Šio grybo vaisiakūniai gali išaugti iki tikrai įspūdingų matmenų ir svorio. Sunku rekordiniu laikyti net 5 kilogramus sveriantį kukurdvelkį, jeigu kartais randami 12 ar net 16 kilogramų individai. Jų grybiena irgi yra įspūdingo dydžio. Keisčiausia yra tai, kad pabandę su kastuvu jos ieškoti, liksime nusivylę, nes nieko nerasime, – nebent keletą plonų laidų pavidalo darinių. Taip yra todėl, kad grybieną sudaro tik plonytės, plika akimi vos matomos gijos, išsiraizgiusios tarp dirvožemio dalelių.
Šis grybas – tai tikras sporų gamybos fabrikas. Jis „pagamina“ tokį astronominį augalų sėklų analogų – sporų kiekį, kad net sunku suvokti. Net vidutiniai, stambaus arbūzo dydžio jo vaisiakūniai gali paskleisti iki 7,5, o rekordiniai – net iki 160 trilijonų sporų.
Kyla klausimas, ar tikrai būtina išauginti tiek sporų tam, kad rūšis išliktų. Juk kitų rūšių grybai paskleidžia žymiai mažiau sporų. Ir nieko. Išlieka. Aišku, jie išaugina žymiai daugiau vaisiakūnių, – tokia jų strategija.
Gal vis tik kukurdvelkis veltui eikvoja energiją? Gal tai tik savotiška grybo didybės manija? Jeigu palyginsime įvairių grybų derėjimo ypatumus, tai įsitikinsime, kad kukurdvelkių sporų formavimosi būdas yra labai taupus. Tuomet ir peršasi mintis, kad taip yra ne veltui. Greičiausiai dėl to, kad šis grybas vien tik išliktų, jam tikrai reikia paskleisti tokį milžinišką sporų kiekį. Tai reiškia, kad jo sporai surasti tinkamą augimui vietą yra labai maža tikimybė.
Matyt, reikia ne tik derlingo dirvožemio, kuriame visuomet būna daug konkurentų, bet dar yra ir kitų poreikių, apie kuriuos mes iki šiol nieko nežinome. Iš dalies tai patvirtina ir faktas, kad šis grybas, nors ir labai plačiai išplitęs vidutinio klimato zonoje, auga tikrai ne kiekvienoje iš pirmo žvilgsnio jam tinkamoje augti vietoje. Tose vietose, kurios atitinka jo poreikius, jis gali augti ir derėti ne vienus metus. Dar daugiau yra vietų, kuriose, kartą pasirodęs, jis išnyksta ir daugiau niekuomet nebepasirodo.
Išaugti iki rekordinio dydžio jam dažnai trukdo ne tik maisto medžiagų stoka ar nepalankios aplinkos sąlygos, bet ir nemažai pačių įvairiausių gyvūnų, mėgstančių paskanauti jo vaisiakūniais. Žmones šiai kategorijai priskirti sunku, nors ir mums jauni vaisiakūniai yra valgomi. Deja, bet mes juos dažniausiai ne valgom, o trypiam ir spardom.
Tai yra nesuprantama ir keista, ypač jeigu prisiminsime, kad didžiojo kukurdvelkio vaisiakūniai, o dažniau jų dalys, gerai stabdo kraują susižeidus ir gali būti savotiškas sterilus tvarstis. Jeigu dar prisiminsime, kad jame yra priešvėžinės medžiagos kalvacino, tuomet atrodo visai beprasmiška ar net nusikalstama šį grybą niokoti. Ir, nors nuo šiol šis grybas Lietuvoje oficialiai nebesaugomas, jis tikrai yra įspūdingas ir vertingas, todėl jį suradus patartina nusifotografuoti atminimui ir palikti toliau augti.