– Pone A.Antanaiti, „noriu pas jus paklausti, kas liečia mūsų pokalbį, tam, kad iššaukti žiūrovų reakciją“ – ar galima dabar vartoti kad su bendratimi, ar galima taip bedieviškai klausti, kaip aš Jūsų paklausiau?
A.Antanaitis: Šitą klausimą pateikėte kaip pavyzdį netaisyklingo kalbėjimo – tai galima, tai yra meninė Jūsų išmonė. Mes puikiai suprantame, kad Jūs čia vaidinate.
– O jei būčiau nevaidinęs?
A.Antanaitis: Jeigu būtumėte nevaidinęs, tai Jūsų kultūros reikalas būtų taip kalbėti arba nekalbėti.
– Bet jau nubausti manęs negalėtumėte niekaip?
A.Antanaitis: Tai nėra pagrindinis dalykas, kad Jūsų negalėtume nubausti. Atsiminkite tai, kad panaikintos baudos už kalbos netaisyklingumą, už tas klaidas, kurios buvo sąraše, nereiškia, jog panaikintas taisyklingumo reikalavimas.
– Anksčiau, jeigu jo nepaisoma, buvo galima bausti. Kaip dabar?
A.Antanaitis: Jeigu jo nepaisoma, tai pirmiausia turėtų būti žmogaus ir visuomenės atsakomybės reikalas. Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: „Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.“ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome. Ne mušimu, o supratimu ir meile turėtume savo bendrinę kalbą plėtoti. Taisyklingumo reikalavimai išlieka, visos taisyklės išlieka, tik žengtas vienas žingsnis – už klaidas oficialiojoje viešojoje vartosenoje... Privačiai Jūs galite kalbėti, kaip norite, galėjote ir galėsite. Mes nesikišime.
– Ponia L.Vaicekauskiene, kaip jūs manote, kodėl mes daugiau kaip 20 metų gyvename su tokia nuostata, kad už netaisyklingą kalbėseną reikia bausti? Kaip vertinate tai, kas dabar įvyko? Ar tikrai darome pažangą?
L.Vaicekauskienė: Norėčiau pasveikinti visus kritikus, kurių darbai duoda vaisių, kad Kalbos komisija jau po truputėlį vadžias atleidžia. Vis dėlto tai yra tik simbolinis veiksmas, nes girdime ir iš pirmininko, ir iš tų pranešimų, kurie lydi šitą veiksmą, kad niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.
– Na, kažkiek pasikeitė?
L.Vaicekauskienė: Ne, mentalitetas nepasikeitė. Čia kaip namo fasadą perdažyti iš rausvos į žalsvą arba atvirkščiai. Esmė juk nepasikeitė, nes jeigu dar vis tiek sakoma, kad ta norma, kurią žmonės vartoja, nėra kalbos norma, o yra kažkokie netaisyklingumai, ir panašiai. Atrodo, kad mes neturime tinkamo lingvistinio švietimo – kai kalbos normą painiojame su Kalbos komisijos norma, su institucijos norma. Išlieka baudos, kurios bus dabar skiriamos už (valstybinės) kalbos nevartojimą, ir panašiai. Tai irgi šiandien yra skandalinga. Kodėl taip buvo? Todėl, kad mes buvome pripratę, buvo represyvi valstybė, toks mentalitetas. Dabar jis visuomenėje keičiasi, bet mažai keičiasi komisijoje, keičiasi tik fasadiniai dalykai.
– Pone A.Antanaiti, esate minėjęs, kad nebuvo paplitusi europinė praktika numatyti baudas už kalbos klaidas. Dabar dalis panaikinta, bet baudos vis dar numatytos už (valstybinės) kalbos nevartojimą, kai sakoma, reikia vartoti, ir dar kažkuriuos atvejus, apie kuriuos užsiminėte šiandien. Kas tai per atvejai ir kodėl baudos vis dar lieka?
A.Antanaitis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad ponia L. Vaicekauskienė, kaip tam tikros ideologijos lyderė, tiesiog laikosi aklai savo pozicijos ir nepripažįsta to revoliucinio žingsnio, kurį žengė komisija, nes silpnėtų jos, kaip tos vėliavos, pozicija.
– Kokios ideologijos laikosi ponia L.Vaicekauskienė?
A.Antanaitis: Ideologijos kalbėti bet kaip. Jai tikrai nepatogu pasakyti, kad kažkas vis dėlto keičiasi ir keičiasi iš esmės. Norėdama išlikti lyderė ji sako: „Niekas nepasikeitė.“
– Pone A.Antanaiti, kodėl bausmių už nevartojimą nepanaikinote?
A.Antanaitis: Bausmės už nevartojimą yra visame pasaulyje, nes valstybinė kalba oficialiojoje vartosenoje ir viešojoje vartosenoje privalo būti. Lietuvoje valstybinė kalba turi būti ten, kur ji turi būti. Jeigu kažkas piktybiškai nevartoja lietuvių kalbos ten, kur ji turi būti, tai, be abejo, kažkokios bausmės, kažkokios sankcijos turi būti. Tai yra visiškai natūralu, normalu visame pasaulyje, todėl to naikinti nebūtina.
– Ponia L.Vaicekauskiene, esate kritikavusi, kad nėra tokios bendros europinės praktikos, kad būtų numatytos bausmės.
L.Vaicekauskienė: Aišku, kad nėra. Demokratija atsiliepia į bendruomenės poreikius, kalbos politika atsiliepia į bendruomenės poreikius. Žiūrim, kodėl mes vartojame įvairių kalbų, kokių kalbų žmonėms reikia mūsų valstybėje, mūsų valstybė nėra uždara su savo viena kalba. Be abejo, mes turim vyraujančią kalbą, bet mes turim poreikius ir įvairių kalbų. Mokyklos aš dar nepaminėjau. Mokyklai irgi nieko nesikeičia, nes ten vaikus lygiai taip pat ir toliau dusins Kalbos komisijos norma, o ne kalbos norma.
A.Antanaitis: Bendrinės kalbos mes visi mokomės.
L.Vaicekauskienė: Toks yra jūsų apibrėžimas.
– Kalbant apie normas, norminimą, iš kur tos normos kyla, jei komisija neturėtų darbo?
L.Vaicekauskienė: Normos kyla iš žmonių vartosenos, kuri nėra tarminė, jeigu ieškome kažkokio subendrinto vardiklio. Ji labai įvairi, ir mes matome, kad čia ne kultūros klausimas – kai vartoja žmonės įvairias normas, įvairius stilius. Pavyzdžiui, kaip Jūs pradėjote pokalbį – žaismingai, provokatyviai. Tai autentiškumo ir stiliaus klausimas.
L.Vaicekauskienė: Norėčiau pasveikinti visus kritikus, kurių darbai duoda vaisių, kad Kalbos komisija jau po truputėlį vadžias atleidžia.
– Jeigu taip būtų kalbama, ar tai normalu eteryje?
L.Vaicekauskienė: Jau ir šiandien mūsų vartosena nepasikeitė, ir rytoj nepasikeis. Bendruomenėse, kur nėra muštro, yra skirtingi stiliai, skirtingos normos: viena – viešumai, kita – privačiai, viena – formali, kita – neformali, viena – jauno žmogaus, kita – seno, bet tai nėra pagrindas žmones diskriminuoti. Konstitucijoje įrašyta teisė į lietuvių kalbą, į gimtąją kalbą. Aš sakau, kad niekas nepasikeitė, nes Kalbos įstatymas liko, o Kalbos įstatymas paverčia mūsų konstitucinę teisę į gimtąją kalbą, sutapatina su Kalbos komisijos norma ir šito nėra niekur pasaulyje.
– Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, jūsų nuomone, visai nereikia?
L.Vaicekauskienė: Kitose valstybėse yra institucijų, kartais valstybinių, bet dažnai jos yra privačios, bet yra ir valstybinių Skandinavijoje, bet jos dirba visai kitą darbą. Mums reikia mokyti žmones, mums reikia nubiurokratinti kalbą. Daugybė dalykų, kuriuos galėtų dirbti Kalbos komisija, bet nesekioti iš paskos, nepersekioti bendruomenės.
– Yra žmonių, kurie kalba netaisyklingai dėl neišprusimo. Jeigu mes sakysime, kad yra norma kalbėti taip, kaip kalba jie, ar tai nepakenks kalbai ir kultūrai?
L.Vaicekauskienė: Jūs esate išmokę, kad tai yra netaisyklinga. Ne, jie kalba kita kalba. Dėl tam tikrų priežasčių kalba skiriasi. Nėra bendruomenės, kuri visa kalbėtų vienodai, taip nebūna. Jeigu jie kalba kitaip, vadinasi, yra skirtingos kalbos atmainos, ir ta pastanga kalbėti kaip kažkas, kas sėdi televizoriuje, yra ir be Kalbos komisijos.
A.Antanaitis: Ponia L.Vaicekauskienė, akivaizdu, neturi informacijos, kas vyksta ES šalyse. Beveik visos turi kalbos įstatymus, beveik visos turi vienokias ar kitokias institucijas, nebūtinai prie parlamento, bet prie vyriausybės, prie Teisingumo, prie Kultūros – prie ministerijų. Dar vienas dalykas, kad ponia L.Vaicekauskienė neskiria privačiosios ir oficialiosios kalbos, todėl negalime skleisti netiesos. Įsivaizduokite įvairius kalbos stilius, atmainas teismo kalboje, teismo nutartyje. Jeigu nebus bendrinės kalbos, teismo nutartį rašysime bet kaip. Tada kažkoks žmogelis turės visą gyvenimą praleisti, nes nemokėjo bendrinės kalbos.
L.Vaicekauskienė: Teismas ir be jūsų patarimo nerašys taip.
A.Antanaitis: Tokie dalykai, manau, yra visiškai neįmanomi, ir eksperimentai čia yra visiškai netinkami, nes žaisti žmonių gyvenimais – negalima. Kalbėti bet kaip dokumentuose – negalima. Žinia, kuri buvo išleista, būtų lygiai tokia pati priimta. Ir bendruomenėse, ir tarmėse, ir privačioje vartosenoje niekas nereguliuoja. Kalbėkite, kaip jūs norite.
– Grįžkime prie normos. Jūs esate rašiusi, kad Lietuvių kalbos įstatymas yra anachroniškas – kodėl ir ką pirmiausia reikėtų keisti?
L.Vaicekauskienė: Įstatymas įgalioja komisiją nustatyti mums visiems normas. Viešosios kalbos, be abejo. Viešąją erdvę Kalbos komisija supranta kaip sovietiniais laikais, kad visa erdvė priklauso valstybei. Erdvė priklauso žmonėms. Jeigu žmonėms toje erdvėje yra skirtingų poreikių, skirtingų stilių poreikių, tai jie pasitelkia skirtingas kalbos normas. Kad su bendratimi turi daugybė indoeuropiečių kalbų, čia irgi galėtų būti iš vertimų atėjęs dalykas kadaise arba netgi mūsų bendras faktas. Jis neturi nieko bendra su nekultūra, bet tapo nekultūringumo ženklu Lietuvoje, nes buvo pasakyta, kad tai yra nekultūringa.
– Ar įmanomas tarp jūsų pozicijų kompromisas, sutarimas, ar nelabai?
L.Vaicekauskienė: Aš turiu mokslinę poziciją, ir šitoje vietoje jis neįmanomas. Kai kalbu apie mokslo politiką ir apie kalbos politiką, remiuosi bendruomenėmis, gerai išmanau. Niekas neturės tokio įstatymo, pagal kurį institucija kišasi į žmonių kalbos formas, viešosios kalbos formas.
A.Antanaitis: Jūs juokaujate.
L.Vaicekauskienė: Bausti mūsų bendruomenę už tai, kad verslas pasivadino angliškai arba kitaip, arba už tai, kad mūsų tautinės mažumos šnekėjo savivaldybėje tarpusavyje keliomis kalbomis, yra baudžiamosios valstybės požymis.
– Išgirdote dvi visiškai priešingas pozicijas kalbos politikos klausimais.
