Vėlus šaltas žiemos vakaras Antrojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos laiku. Beldimas į duris. „Kas ten?“ – atsiliepia namiškiai Spirgevičiai. „Policijos pareigūnai, atidarykite“... Atvėrus duris trys ginkluoti vyrai įsiveržia ir suvaro šeimą į vieną kambarį, susineša maistą, gėrimus, ima puotauti. Vienas užpuolikų kalba lietuviškai, kiti du – rusiškai. Pasirodo, tai Rusijos diversantai kariai, dar kitaip vadinami sovietiniais partizanais.
Į vieną kambarį suvaryta šeima, iš viso penki asmenys: tėvas, motina, devyniolikmetė Elena, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas.
Išgirdusi triukšmą atbėgo ir giminaitė Stasė, gyvenusi kaimynystėje. Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenos ir Stasės. Kadangi Stasės namuose buvo įrengtas telefonas, ji mėgino ištrūkti, užpuolikams pasakiusi, kad eina atnešti svogūnų. Jai pavyko išbėgti į lauką. Čia pat, sode, vienas iš banditų, pravarde Griša, ją pasivijo ir nušovė, o sugrįžęs vėl sėdo prie stalo.
Elena: „Mirsiu tik aš, o jūs gyvensite“
Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad visi girdėtų, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kuri bus skirta. Netrukus jie išsivedė Eleną. Prasidėjo grasinimai: „Mes nejuokaujam! Viena jau guli nušauta, taip bus ir tau. Tačiau mergina laikėsi tvirtai ir nesileido išgąsdinama. Kai Elena sugrįžo, jos tėvas paklausė, ko jie nori. Ši atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu“.
Mama ėmė įkalbinėti Eleną gelbėti savo gyvybę ir prašė sutikti su jų norais. Atėjūnai vėl ją išsivedė ir gąsdinimais bandė priversti pasiduoti. Elenai tvirtai pasipriešinus, įsiutę užpuolikai liepė eiti atsisveikinti su namiškiais.
Elena įžengė į kambarį, šį kartą jau atsisveikinimui. Tėvai paklausė, ar nužudys juos visus?
„Mirsiu tik aš, o jūs gyvensite“, – atsakė Elena.
„Mirsiu tik aš, o jūs gyvensite“, – atsakė Elena. Tuomet, priėjusi prie kiekvieno iš šeimos narių, juos Kryžiaus ženklu palaimino, pati persižegnojo ir išėjo pro duris pas užpuolikus. Artimųjų liudijimu, Elenai einant iš kambario, virš jos galvos buvo matyti antgamtinė šviesa. Iš pradžių jie manė, kad rodosi akyse, bet vėliau kalbantis paaiškėjo, kad tą šviesą matė kiekvienas iš jų.
Nušovė į galvą
Vienas iš įsibrovėlių, lietuviškai kalbantis Alfonsas Čeponis, nusivedė Eleną į tolimąjį namo kambarį ir nušovė į galvą. Jos dešinė plaštaka buvo apdegusi nuo parako. Tikriausiai prieš mirtį ji norėjo paskutinį kartą persižegnoti.
Tai įvyko prieš 75-erius metus, 1944 m. naktį iš sausio 3 į 4 dieną. Iki tos dienos Elena buvo paprasta kaunietė mergina, neseniai baigusi mokyklą ir įstojusi į medicinos studijas. Ji pasižymėjo kuklumu, draugiškumu ir geranoriškumu.
Iš jos dienoraščio matyti, kaip atsakingai ji žvelgė į gyvenimo pasirinkimus, tikėjimą, maldą ir žmonių santykius. Ji mėgdavo eiti į šv. Mišias ir savo dienoraštyje, aprašydama dienos įvykius, vis įterpdavo savo širdies padiktuotą maldą.
Jos charakteris, pasak A.Končiaus, šiek tiek melancholiškas, ji linkusi žemai save vertinti žmonių akivaizdoje, tačiau tikėjimo žvilgsnis atskleidžia dvasinę brandą ir bendrystę su Neregimuoju ir Gyvuoju.
Sovietai išaukštino žudiką
Tą naktį, kaip Elena pranašiškai ir numatė, niekas daugiau iš jos šeimos narių nežuvo. Užpuolikai iškeliavo prigrasę, kad nekviestų policijos, kitaip jie sugrįš ir viską susprogdins.
Tą naktį, kaip Elena pranašiškai ir numatė, niekas daugiau iš jos šeimos narių nežuvo.
Elenos žudikas – bendraamžis A.Čeponis, girtas nešdamas iš Spirgevičių namų prisiplėštą turtą, paslydo ant ledo ir susilaužė koją. Po to jis mėgino slapstytis pas pažįstamus, kol koja sugis, bet kažkas jį įskundė. Pamatęs policiją prie namų ir supratęs, kad įklius vokiečiams, nusišovė.
Į Lietuvą sugrįžus Sovietams A.Čeponis buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu. Sovietų propagandistų pasakojimu, Čeponis narsiai kovojo prieš nacių kariuomenę ir, būdamas apsuptas, susisprogdino granata.
Nepaisant atkaklaus Spirgevičių šeimos prieštaravimo, A.Čeponio vardu pavadinta gatvė, kurioje gyveno, mokykla Kaune, kurioje mokėsi, pionierių stovykla Kačerginėje, žvejybinis traleris, jo ir dviejų kitų sovietų „didvyrių“ atvaizdas iškaltas ant 4 kapeikų monetos.
Elenos garsas išlieka
O štai E.Spirgevičiūtės vardą siekta ištrinti iš istorijos. Iš mamos buvo atimtas Elenos dienoraštis. Kunigas Pranas Račiūnas iki tol spėjo padaryti keletą dienoraščio kopijų, už tai jis nuteistas 25-eriems metams laisvės atėmimo bausme pataisos darbų lageryje. Oficialus kaltinimas – Vatikano šnipas. Elena dingo iš jos lankytų mokyklų klasių sąrašų. Apie ją kalbėjusieji žmonės susilaukė grasinimų.
Elenos vardas iškeltas į viešumą tik Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Nuo 1984 m. pradėta rinkti medžiagą E.Spirgevičiūtės beatifikacijai.
1990 m. Šv. Antano Paduviečio Bažnyčios šventoriuje esančioje Kankinių sienoje įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti. Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944“.
1998 m. Kaune, Taikos pr. ir Studentų g. sankirtoje, toje vietoje, kur buvo nušauta Elena, pastatytas atminimo paminklas – angelas.
2000 m. Kauno arkivyskupijoje pradėta E.Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Nuo tada ji vadinama „Dievo tarnaite“, šiuo titulu pažymint, jog jai pradėtas procesas, kuriuo siekiama ją paskelbti palaimintąja kankine.
Visą šią istoriją 15min skaitytojams papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto kapelionas, Kauno arkikatedros bazilikos sielovadininkas, Dievo tarnaičių – Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės – beatifikacijos bylų postulatorius, kunigas A.Končius.
Tai kvietimas pažvelgti į Jėzų Kristų
Elenos ryžtingas pasirinkimas likti ištikimai Dievui ir griežtas „ne“ nuodėmei yra, anot kunigo A.Končiaus, kvietimas pažvelgti į Jėzų Kristų.
„Elenos ištartuose žodžiuose „Aš mirsiu, o jūs gyvensite“ girdime patį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad per Jį turėtume gyvenimą. Jėzaus pergale Elena tikėjo, todėl su juo nugalėjo mirtį ir paveldėjo kankinystės vainiką.
1940 metų spalio 13 d. dienoraštyje Elena rašė: „Buvau bažnyčioje, kunigas pasakė puikų pamokslą, susigraudinau iki sielos gelmių. Viskas praeis, sakė jis, bet Dievo žodis – niekada. Ak, tikrai, galvoju aš, viskas buvo, viskas bus, kokios galybės viešpatavo pasaulyje, tas pats Napoleonas, koks galingas buvo, dingo jis, beliko tik dulkės iš jo puikaus kūno ir didingi prisiminimai. Todėl praeis ir dabartinė valdžia, partijos, neteisybės, stos kiti laikai, o Dievo žodis pasiliks tvirtas, nenugalimas, ir joks priešas jo nesugriaus melagingu liežuviu iki pasaulio pabaigos ir visada“.
Jėzus Kristus taip pat yra pasakęs: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“, – teigė kunigas.
Jis priminė, kad popiežius Pranciškus, Kauno arkikatedroje kalbėdamas apie Lietuvos kankinius, sakė: „Neužmirškite jų. Atminkime juos. Esate kankinių vaikai! Tai jūsų stiprybė. Neleiskite pasaulio dvasiai įtikinėti kažkuo, kas priešinga tam, ką patyrė jūsų protėviai. Atminkite savo kankinius! Jie neturėjo baimės.“
Procesas itin ilgas
Pasak kunigo A.Končiaus, bylos užtrunka, nes beatifikacijos procesas – itin ilgas, privaloma laikytis reikalavimų. Beatifikacija susideda iš dviejų etapų. Pirmasis – vyskupijos, kai renkami visi liudytojų ir rašytiniai šaltiniai, dirba atskiros specialistų komandos. Kai visi šaltiniai surenkami, daromas vertimas į tarptautinę užsienio kalbą, dažniausiai italų, ir siunčiama medžiaga į Romą – prasideda antrasis etapas.
„Į Romą siunčiamas ir bylos postulatorius, kuris rašo apibendrinimą Šventųjų skelbimo kongregacijai – apimtimi tai tolygu doktorantūros baigiamajam darbui. Jį skaito Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijos ekspertai, jų santraukas – kardinolai. Visos išvados pateikiamos popiežiui, kuris priima sprendimą, ar skelbti Dievo tarno beatifikaciją, ar dar kažką papildyti. Dažniausiai popiežius atsižvelgia į kardinolų vertinimą. Tad visas procesas pareikalauja laiko ir pastangų“, – patikino kunigas.
Pasakyti, kada Elena bus paskelbta palaimintąja, sunku. Bula šiuo metu vyskupijos etape.
Pasak jo, pasakyti, kada Elena bus paskelbta palaimintąja, sunku. Bula šiuo metu vyskupijos etape. Yra surinkti liudininkų parodymai, didelė dalis rašytinių šaltinių. Viliamasi, kad po kelerių metų bus suruošta visa medžiaga, kuri keliaus į Romą.
„O ten jau nieko nesuplanuosi, nes nebe mūsų rankose. Postulatorius rašys santrauką, vadinamą positio, o tada bus matyti, kaip lengvai byla pasieks kardinolus, nes yra eilė tų bylų, kurios laukia vertinimo.
Štai J.Matulaičio beatifikacija pradėta 1953 m., o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį paskelbė palaimintuoju. Siekiant arkivyskupą T.Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu, 1990 m. Kaišiadorių vyskupo sprendimu pradėta jo beatifikacijos byla. 2017 m. birželio 25 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje, Katedros aikštėje, jis buvo paskelbtas palaimintuoju. Iškilmės liturgijai vadovavo Popiežiaus legatas – Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato, koncelebravo apie 50 vyskupų ir apie 500 kunigų.
Paskelbimas palaimintuoju yra vienas etapas. Kitas etapas – paskelbimas šventuoju“, – paaiškino A.Končius, atsakingas už E.Spirgevičiūtės bylos koordinavimą.
Pasak A.Končiaus, šiais metais, minint 75-asias E.Spirgevičiūtės mirties metines, Lietuvos ypatingasis archyvas paruošė elektroninę parodą su išsamiu aprašymu bei surinktų fotonuotraukų ekspozicija. Ją galite peržiūrėti čia.
Sausio 4 dieną, 18 valandą, Kauno Šv. Jurgio konvento (pranciškonų) koplyčioje, įsikūrusioje Papilio gatvėje 9, įvyks Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės minėjimas, kuriam vadovaus Jo Ekscelencija vysk. dr. Algirdas Jurevičius. Maldai kviečiami visi.
