Tarp naujausių planų – ant valdininkų stalo jau nugulęs projektas naikinti Socialinių įmonių įstatymą, neįgaliųjų rėmimo priemones perkeliant į Užimtumo įstatymą. Su neįgaliaisiais dirbančios organizacijos ragina valdžios atstovus atsakingai vertinti planuojamus pokyčius, dalis kurių jau dabar atrodo kaip žmonių su negalia pagal jų darbingumo lygį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) planai naikinti Socialinių įmonių įstatymą iki šiol vertinami nevienareikšmiškai – pokyčiai sprendžiant neįgaliųjų užimtumo problemas yra būtini, tačiau jiems keliamo tikslo pagerinti neįgaliųjų situaciją darbo rinkoje įgyvendinimas kol kas vertinamas atsargiai.
„Žmonės su negalia yra viena jautriausių visuomenės grupių, kuriai reikalingas didesnis dėmesys – negalią turintys žmonės iki šiol susiduria su mažesnėmis galimybėmis mokytis ir dirbti, būti visateisiais visuomenės nariais. Integraciją į visuomenę stabdo ne tik neįgaliesiems nepritaikyta aplinka, bet ir atsainus požiūris į jų poreikius. Dėl šios priežasties kiekvieną neįgaliųjų užimtumą sprendžiančią reformą pasitinkame su dideliais lūkesčiais, kad situacija negalią turinčių darbuotojų atžvilgiu bus keičiama į gera iš esmės“, – komentuoja Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos (DNA) vadovė Simona Kunigonytė.
Pasak jos, žmonėms su negalia nėra tiek svarbu, kokie įstatymai reglamentuos jų galimybes dirbti ir gauti teisingą atlygį – kur kas svarbiau, kokios priemonės yra numatytos ir kokią įtaką jos turės jų gyvenimui.
Terminuotas rėmimas nėra išeitis
Šiuo metu svarstoma nuo 2023 m. pradžios naikinti Socialinių įmonių įstatymą – visi socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji taptų darbo rinkoje papildomai remiamais asmenimis. Neįgaliesiems siūloma taikyti terminuotą arba neterminuotą rėmimą pagal jų darbingumo lygį: sunkiausią negalią turintiems (0 – 25 proc. darbingumo lygis) būtų taikomas neterminuotas rėmimas, vidutinę negalią (30 – 40 proc. darbingumo lygis) – 24 mėn. terminuotas rėmimas, o (45–55 procentų. darbingumo lygis) – tik 6 mėn. terminuotas rėmimas.
„Vertindami žmonių su negalia terminuotą rėmimą turime suprasti, kad praėjus 6 ar 24 mėn. žmogaus negalia niekur nedingsta, o neretai jo sveikata suprastėja, vadinasi, ir galimybių dirbti lieka mažiau. Jei dar galime pateisinti didžiausią darbingumo lygį turinčių neįgaliųjų trumpą rėmimą, nes jų galimybės dirbti ir užsidirbti yra didžiausios tarp visų negalią turinčių asmenų, tai kalbant apie vidutinę negalią turinčius žmones, panašu, kad norima įgyvendinti jų išstūmimą iš darbo rinkos“, – teigia S.Kunigonytė.
Remiantis SADM duomenimis, vidutinę negalią turinčių darbingo amžiaus asmenų su negalia 2021 m. Lietuvoje buvo virš 67 tūkst. – tai didžiausia negalią turinčių žmonių grupė šalyje,
palyginti su sunkiausią negalią turinčiais 21 tūkst. ir lengviausią negalią turinčiais 58 tūkst. asmenų.
„Nėra aišku, kodėl siūloma nustatyti būtent 24 mėnesių rėmimo terminą ir kuo remiantis būtent toks terminas būtų nustatomas. Jei norime gerinti žmonių su negalia užimtumą, jų integracijai į darbo rinką skiriama valstybės finansinė pagalba turėtų būti ne mažinama, o didinama, ar bent jau paliekama tokia, kokia yra numatyta šiuo metu galiojančiame įstatyme“, – pabrėžia DNA vadovė.
Šiuo metu pagal Socialinių įmonių įstatymą vidutinę negalią turintiems neįgaliesiems subsidijavimas nėra terminuotas. Nerimaujama, kad įvedus terminuotą rėmimą žmonių su negalia užimtumo problema tik pagilės.
„Jau dabar žmonės su negalia yra priklausomi nuo subsidijų ir paramos darbo vietų įkūrimui bei išlaikymui. Situacija darbo rinkoje žmonėms su negalia nėra palanki. Galimybes įsidarbinti papildomai sumažino pandemija, dabar kai kuriuos verslus išbalansavo nutraukti ekonominiai ryšiai su Rusija ir Baltarusija. Tiek valdžios institucijų, tiek verslo siekis šiuo metu turėtų būti – kiek įmanoma labiau išlaikyti žmonių su negalia darbo vietas, taip jiems užtikrinant stabilumą“, – teigia S.Kunigonytė.
Daugiau dėmesio – neįgaliųjų kvalifikacijai
Per 2021 m. į Užimtumo tarnybą (UT) kreipėsi 9,6 tūkst. negalią turinčių asmenų. Pasak S.Kunigonytės, neįgalieji nori ne tik pašalpų – dauguma dairosi jų galimybes atitinkančio darbo.
„Didžiausia bėda, kad kas trečias negalią turintis asmuo neturi profesinės kvalifikacijos, tarp jų daugiausia – vyresnio amžiaus asmenys, kurių galimybės persikvalifikuoti ir susirasti darbą mažėja kartu su didėjančiu amžiumi. Pasigendame daugiau dėmesio žmonių su negalia profesinės kvalifikacijos kėlimui – tam reikalingos ne tik pagalbos priemonės, bet ir tinkamas paskatinimas. Tačiau kalbėdami apie žmonių su negalia subsidijavimo mažinimą užkertame bet kokią motyvaciją mokytis ir persikvalifikuoti – kam stengtis, jei po 24 mėn. žmogus su negalia gali tapti nebereikalingas darbo rinkoje?“, – samprotauja pašnekovė.
UT duomenimis, 2021 m. profesinėje reabilitacijoje pradėjo dalyvauti 298 asmenys su negalia, parama mokymuisi pasinaudojo 256. Nors šie skaičiai yra gerokai didesni nei 2020 m., džiūgauti dar per anksti, sako S.Kunigonytė.
„Tik kompleksinėmis priemonėmis galime išspręsti žmonių su negalia užimtumo problemą. Nors didžioji dalis asmenų su negalia yra įgiję profesinį išsilavinimą, vis dar nemaža dalis neįgaliųjų neturi jokio profesinio pasirengimo, ką jau kalbėti apie aukštąjį ar aukštesnį išsilavinimą turinčius asmenis“, – sako DNA vadovė.
Remiantis UT statistika, 2022 m. pradžioje tarp registruotų negalią turinčių bedarbių tik 11 proc. turėjo aukštąjį universitetinį ar koleginį išsilavinimą, 13 proc. – aukštesnįjį. Net 43 proc. UT registruotų negalią turinčių asmenų yra ilgalaikiai bedarbiai.
