Šis projektas buvo inicijuotas 2008 metais, siekiant gauti suderintus ir palyginamus žemės ūkiui naudojamų dirvožemių cheminės sudėties duomenis, atitinkančius ES dirvožemio teminės strategijos ir REACH reglamento poreikius.
Lietuvos geologijos tarnyba atliko šio projekto lauko darbus 52 atraminiuose taškuose, koordinavo Baltijos šalių organizacinius darbus ir atliko duomenų analizę ir apibendrinimą. Visą informaciją, susijusią su GEMAS projektu, galite rasti Austrijos geologijos tarnybos interneto svetainėje. Ten taip pat pateiktos nuorodos į lauko darbų metodinius nurodymus ir laboratorinių darbų kokybės kontrolės ataskaitą ir projekto atraminių kasinių nuotraukų duomenų bazę, parengtą GoogleEarth pagrindu.
Žemėlapyje pateikti 33 Europos šalių 2 108 arimų (0–20 cm gylio) ir 2 023 ganyklų (0–10 cm gylio) viršutinio dirvožemio sluoksnio cheminės sudėties duomenys. Lietuvos teritoriją apibūdina 26 arimų ir 26 ganyklų atraminiai dirvožemio kasiniai.
Remiantis surinkta duomenų baze, buvo įvertinta tam tikrų Europos regionų žemės ūkiui naudojamų dirvožemių agrocheminė ir sanitarinė būklė. Nustatyta, kad arimų ir ganyklų viršutinio dirvožemio sluoksnio geocheminė sudėtis yra labai panaši ir palyginama, todėl geocheminio kartografavimo metu šie dirvožemiai patikimai reprezentuoja vieni kitus.
Įvertinus toksinių ir augalams būtinų elementų kiekį dirvožemyje išryškėjo, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti ne tik teršiančių elementų pertekliui, bet ir reguliuoti ir reglamentuoti augalams reikalingų elementų trūkumą dirvožemyje.
Tam tikrų Europos šalių dirvožemiuose nustatytas itin didelės vidutinio elementų kiekio variacijos, pvz., nikelio medianinis kiekis Lenkijoje ir Juodkalnijoje skiriasi 22 kartus, o Slovėnijos dirvožemiuose gyvsidabrio foninis kiekis 7,2 karto didesnis nei Lietuvoje. Todėl beprasmiška skaičiuoti bendrą Europos dirvožemių geocheminį foną, leidžiantį nustatyti bendras ribines teršiančių elementų vertes dirvožemyje.
Europos žemės ūkio dirvožemių kokybės kontroliuojantis faktorius yra jų gamtinė ir geologinė prigimtis, rodanti motininių šarminių ar rūgštinių uolienų bei mineralinių iškasenų telkinių paplitimą. Daugelio elementų (arseno, bismuto, kobalto, vario, ličio, mangano, švino) kiekis Šiaurės Rytų Europoje, t. y. teritorijoje, padengtoje glacigeninėmis nuogulomis, yra du tris kartus mažesnis nei Pietvakarių Europoje, kur dirvožemiai formavosi tiesiogiai uolienų dūlėjimo plutoje. Kai kurių elementų (gyvsidabrio, fosforo, sieros, seleno) pasiskirstymas akivaizdžiai priklauso nuo jūrinio-kontinentinio klimato faktoriaus ir atitinkamai dėl jo įtakos besiformuojančių organinių dirvožemių pasiskirstymo.
Surinkti Europos šalių dirbamų žemių ir ganyklų dirvožemio duomenys rodo, kad žmogaus žemės ūkio veiklos požymiai dirvožemyje yra stebėtinai nedideli, be to, akivaizdžiai yra pervertinta tolimųjų oro pernašų ir teršalų įtaka dirvožemio kokybei.
Įvertinus toksinių ir augalams būtinų elementų kiekį dirvožemyje išryškėjo, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti ne tik teršiančių elementų pertekliui, bet ir reguliuoti ir reglamentuoti augalams reikalingų elementų trūkumą dirvožemyje.
