XX a. pradžios laikotarpį, kurio metu iškilo jaunahėgelininkai, L.Bielinis apibūdino kaip „laiką prieš audrą“.
„Tvenkėsi debesys, keitėsi slėgis. Visi jautė, kad ateina audra, tačiau nežinojo, ar ji nepraeis pro šalį“, – teigė politologas.
Tuo tarpu filosofas ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Algirdas Davidavičius priminė, kad tuo metu Vokietijoje buvo labai mažai laisvės.
„Buvo labai daug politinės represijos, tai vertė žmones intelektualiai perdirbti ir plėtoti neseną Napoleono ir Prancūzijos revoliucijos patirtį. Taip atsirado jaunahėgelininkai: jie buvo vidiniai radikalai, laukiantys kovos, kad galėtų žinias išbandyti praktikoje“, – sakė A.Davidavičius.
Filosofas Gintautas Mažeikis teigė, kad jaunahėgelininkai sugalvojo, kaip visa širdimi atsiduoti beprotiškam ekstremizmui, o buvimas ultraekstremistu buvo ne gėda, o didelė garbė.
„Jiems kilo vienintelis klausimas: kokiu būdu susidoroti su tvarkos pasauliu? Tuomet buvo sugalvoti du būdai: anarchistinis ir komunistinis. Atitinkamai jaunahėgelininkai susiskirstė į tuos, kurie palaiko komunizmą, ir tuos, kurie palaiko anarchistinį kelią, t.y. nori susitvarkyti su šita bjaurybe valstybe ir valstybininkais, kurie Lietuvoje yra tokie mylimi“, – sakė G.Mažeikis.
G.Mažeikis: „Visų pirma jaunahėgelininkai nėra atėję iš nuskriaustųjų kultūrų. Nuskriaustosios kultūros – pirmiausia valstiečiai. Iš paklusniųjų valstiečių aplinkos kylanti kultūra nėra linkusi palaikyti anarchistinių arba individualistų veiksmų.“
Paklaustas, kodėl Lietuvoje trūksta protestų, G.Mažeikis priminė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.
„Visų pirma jaunahėgelininkai nėra atėję iš nuskriaustųjų kultūrų. Nuskriaustosios kultūros – pirmiausia valstiečiai. Iš paklusniųjų valstiečių aplinkos kylanti kultūra nėra linkusi palaikyti anarchistinių arba individualistų veiksmų“, – sakė filosofas.
Anot G.Mažeikio, Didžioji Prancūzijos revoliucija nebuvo sėkminga, nes prancūzai galvojo, kad reikia naikinti dvarininkus, o ne baudžiauninką savo viduje.
„Jaunahėgelininkai sugalvojo savo intelektualinio ginklo vardą – kritinė kritika. Tai – labai aktualu ir dabar. Kai vieni valstybės propaguotojai kritikuoja kitus valstybės propaguotojus ir liepia ugdyti kritinį mąstymą, aš primenu, kad ir sovietmečiu kovojant su Vakarais liepė jį ugdyti“, – teigė filosofas.
G.Mažeikio teigimu, kritinis mąstymas tėra propagandinis išmislas.
„Kritinė kritika reiškia, kad reikia sunaikinti tą kritiką, kurį valstybė tavyje sukūrė. Kai įpratai kritikuoti kitus, kai trypi ir tiksliai žinai, kas aplinkui yra tavo priešai, kai esi toks kritiškas, tai tu lūzeris, o ne kritikas.
O visas tavo kritinis ugdymas yra ne kas kita, kaip tarnystė: tu išmokai gerai kritikuoti kitus ponus, nes turi būti ištikimas vienam ponui“, – sakė filosofas ir pridūrė, kad jaunahėgelininkų skatinama kritinė kritika reiškia įveikti ištikimybę bet kokiam ponui.
Paklaustas, kaip įveikti tarną savyje, filosofas teigė, kad toks mąstymas yra klaidingas.
„Pagal Hėgelio dėstomą dialektiką, įveikti poną arba įveikti tarną yra klaidingi keliai. Turėtų būti įveikiami jų santykiai. Jaunahėgelininkai atrado, kad tarp mūsų atsirandanti tvarka egzistuoja ne tik išorėje, bet ir viduje. Reikia įveikti ne konkretų poną ar konkretų tarną, bet tą tvarką – džiaugsmą paklusti“, – teigė G.Mažeikis.
