Anot jo, lietuvių požiūris išliko toks, koks buvo 1993 m.: „Pastatyti prašmatnius pastatus nėra taip sunku. Technologijomis Europoje mes visi keičiamės, bet, kaip minėjau, tiek žmonių požiūris į pasaulį, tiek savo vertės supratimas ir supratimas, ką aš turiu daryti su savo gyvenimu, išlikęs šiek tiek toks, kokį jį palikau 1993 m.“
Specialiuosius efektus Holivudo filmams kūręs ir „Disney“ kompanijoje animatoriumi dirbęs lietuvis tvirtina – bene labiausiai Lietuvai trūksta miesto kultūros, kuriai būdinga dinamika.
– Iš Lietuvos išvažiavote 1993 m. Kaip sakėte viename interviu, jūsų identitetas buvo miestietiškas, o Lietuva jums atrodė agrarinė šalis. Dabar, kai grįžtate į Lietuvą, ar kas nors pasikeitė?
– Pasikeitė. Kai išvažiavau, buvau gana jaunas. Kaip jau teisingai išsiaiškinote, mane domino grynai miestietiška kultūra. Aš gimęs ir augęs mieste. Buvau jau antra karta po karo. Tiesiog atsirado galimybė, atsivėrė tie vartai ir aš šokau, išvažiavau pasižiūrėti pasaulio.
Buvo įdomu, šio to išmokau. Turbūt supratau, kad vieta nėra svarbiausias dalykas. Aš tų vietų esu pakeitęs – dirbęs šen ir ten... Dabar jau apsistojau Vokietijoje.
Šnekant apie Lietuvą, žinoma, pokyčius matau eksterjere. Turbūt šiek tiek lėčiau pokyčiai vyksta interjere, žmonių mąstyme. Bet tai turbūt nėra naujiena. Visi tai žinome. Pastatyti prašmatnius pastatus nėra taip sunku. Technologijomis Europoje mes visi keičiamės, bet, kaip minėjau, tiek žmonių požiūris į pasaulį, tiek savo vertės supratimas ir supratimas, ką aš turiu daryti su savo gyvenimu, išlikęs šiek tiek toks, kokį jį palikau 1993 m.
– Kalbate apie miestietišką kultūrą, apie miestus apskritai. Kiek vietų jau galima vadinti miestais Lietuvoje?
– Gyvendamas Amerikoje susidūriau su daugybe žmonių, kurie gyvenimo vidury, pavyzdžiui, būdami 50 metų, turėdami nenusisekusias karjeras, nusprendė – neįdomu, mesiu ir darysiu visai ką kita. Ta dinamika man ir yra gyvenimo mieste ypatybė. Ne prospektai, pastatai ar kažkokios mašinos, bet žmogaus santykis su realybe ir žmogaus santykis su kitais žmonėmis.
Paradoksaliai galime pasakyti, kad turbūt kaime dabar yra daugiau individualios laisvės pasireiškimo formų. Man atrodo, kad kaimas (taip vadinamas kaimas) šiek tiek sumiestėjo. [...] Turbūt už miesto yra daugiau įdomių momentų šiuo metu. Tai paradoksalu.
Manau, kad vieno atsakymo nėra. Matau fragmentus. Toje pačioje Klaipėdoje, kai susitinku su žmonėmis, nuvažiuoju į konferencijas, atsiranda labai urbanizuotų šiuolaikinių progresyvių srovių, o tame pačiame Vilniuje turbūt galime pajusti ir labai konservatyvių tendencijų. Žodžiu, pirštu parodyti, kur yra miestietiškiausias miestas Lietuvoje, būtų sudėtinga.
Žinoma, Vilnius turi daugiausia kultūrinių institucijų. Tai jaučiasi. Susumavus, turbūt Vilnius yra Lietuvos didysis miestas. Kaune irgi yra [mokslo įstaigų]. Vis dėlto yra ta sodri terpė edukacijai. Tai uždeda antspaudą miestui. Klaipėdoje gal irgi yra.
Kita vertus, transportas dabar toks greitas ir taip paplit3s, kad gali lengvai nukeliauti, pavyzdžiui, į tą patį Kauną. Turint šiuolaikines technologijas, aš, sėdėdamas tame pačiame Kiolne, realiai neatitrūkstu nuo gyvenimo Lietuvoje, bendrauju. To nepavadinsi teleportacija, bet yra „Skype“ ar kitos technologijos, dėl kurių pašnekovas yra, galima sakyti, kone toje pačioje erdvėje tuo pačiu laiku.
– Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentais skenuojate įvairius pastatus. Kas tas skenavimas? Kaip tai daryti? Kaip jūs paprastai paaiškintumėte, koks tai procesas?
– Čia galima pateikti metaforą. Jeigu žiūrėtume į menų technologijų istoriją, XIX a. viduryje atsirado fotografija. Tai buvo toks magiškas dalykas – galima užfiksuoti realybę. Pirmose fotografijose, kine buvo užfiksuoti gana atsitiktiniai objektai. Tu išsineši tą aparatą iš studijos, pastatai lauke, kažką nufotografuoji.
Pirmasis objektas – važiuojantis traukinys. Tai grynai trumpametražės situacijos, toli neatsitraukus nuo studijos. Su skenavimu dabar yra kažkas panašaus. Tai nauja technologija, nauja realybės užfiksavimo galimybė.
Trumpai papasakosiu apie tą techninį momentą. Aparatas siunčia lazerio signalus. Tas lazerio signalas atsitrenka nuo kažkokio pastato paviršiaus, sugrįžta ir skeneris nustato atstumą nuo savęs iki to taško. Atstumą nustato pagal lazerio grįžimo greitį. Milijonai lazerinių taškų siunčiami, milijonai grįžta ir iš jų padaromas toks taškinis debesis.
Tame taškiniame debesyje gali vaikščioti, jį sukioti. Tas debesis yra atvaizdas realaus pastato, medžio ar kitų dalykų. Galima sakyti, kad tai yra trimatė fotografija. Taip realiai ir yra. Tuo užsiimame – esame jaunieji trimačiai fotografai entuziastai.
– Dabar kaip tik buvau užsidėjusi virtualios realybės akinius ir vaikščiojau po Gedimino kalną. Galėjau ir į pačią vėliavą įlipti, ir po bokšto aukštus pasivaikščioti, ir ant kalno įvairių vietų pabūti. Kokius objektus Lietuvoje skenavote?
– Buvome nuvažiavę į Šiaulius. Skenavome Kryžių kalną. Pasirinkimo momentai buvo įdomūs.
Yra toks mąstymo stereotipas – reikia skanuoti valstybinius atributus. Kadangi tai naujas aparatas, pradedame nuo to, kas svarbiausia. Greitai išsiaiškinome, kad katedra ir Gedimino kalnas jau buvo nuskenuotas daug kartų, nes kiti žmonės, turintys skenerius, būtent taip pat mąstė.
Yra toks mąstymo stereotipas – reikia skanuoti valstybinius atributus. Kadangi tai naujas aparatas, pradedame nuo to, kas svarbiausia. Greitai išsiaiškinome, kad katedra ir Gedimino kalnas jau buvo nuskenuotas daug kartų, nes kiti žmonės, turintys skenerius, būtent taip pat mąstė. Tada pradėjome galvoti šiek tiek kitaip, kaip menininkai, galbūt iš tokio Jono Meko taško – darai kažkokius etiudus, dienos įamžinimą, galbūt neplanuodamas, spontaniškai, pamatęs objektą jį nuskenuoji.
Pirmas mūsų žingsnis buvo skenuojamų objektų sąrašas. Su studentais pasišnekėjome, kas kam svarbu, kas kam įdomu. Atsirado tie objektai – dideli, svarbūs valstybiniai pastatai, bet, eidami nuo vieno taško prie kito Vilniuje, kažką įdomaus ir netikėto rasdavome. Vienas iš objektų, kurio nebuvo planuota skenuoti, – planetariumas.
Ta erdvė buvo labai įdomi, kone užkonservuota nuo pastatymo laikų. Buvo įdomus emocinis momentas. Pasijutome kaip kultūriniai antropologai, užsikonservavę devintojo dešimtmečio erdvėje. Tas objektas – netikėtas. Buvo dar keletas netikėtų miesto objektų, parkų, Rasų kapines taip pat skenavome, kitus įvairius pastatus, fojė.
– Įsivaizduoju, kad tokią medžiagą galima panaudoti, kuriant virtualias ekskursijas, kompiuterinius žaidimus. Kokios dar yra galimybės?
– Tas ratas labai platus. Vakaruose, toje pačioje Amerikoje, tai naudojama įvairiems tikslams, pavyzdžiui, kariniams. Tu patenki į erdvę, kur erdvės ir tavo kūno santykis yra realus. Sakykime, kai žiūri filmą, ekrane matai sumažintą variantą, esi už tos erdvės, kurią matai, ribų.
Naudodamas virtualią realybę tu atsirandi ten. Mastelio pojūtis realus. Jeigu pastatas yra 15 metrų aukščio, užsidėjus šalmą jis ir yra realiai 15 metrų aukščio. Tai labai geras įrankis ne tik kariniams tikslams, bet ir fobijų gydymui. Žmogų, kuris bijo aukščio, galima praktiškai treniruoti, su tuo šalmu gali išgyventi jausmą, kaip prieini prie dangoraižio stogo krašto.
Kaip praktinis prietaisas, virtualios realybės šalmas naudojamas medicinoje, edukacijoje, galima, pavyzdžiui, mokyti ugniagesius. Mene jis žengia tik pirmuosius žingsnius – rengiamos parodos. Su savo studentais Vokietijoje dalyvausiu vienoje iš pirmųjų tokių parodų, ji vyks Diuseldorfe. Dalyvausime su dešimčia virtualios realybės projektų. Menininkams tai leidžia sukurti erdvę, kuri galbūt turi šiek tiek kitokius dėsnius, nes gravitacija ten realiai neegzistuoja. Jeigu nori, gali ją simuliuoti, bet reikalui esant gali pakeisti, paversti aukštyn kojomis.
Jau minėjau keletą panaudojimo sričių. Architektūra būtų dar viena. Galimi labai aiškūs komerciniai pritaikymo būdai – gali supažindinti potencialų pirkėją su būsimu pastatu. Virtuali realybė žengia plačiais žingsniais į mūsų gyvenimą.
– Į Ameriką išvažiavote ieškoti miestietiškos kultūros. Dabar gyvenate Kiolne, Vokietijoje. Kodėl grįžote į Europą?
– Dėl dviejų priežasčių. Galbūt netgi dėl trijų. Gyvendamas Amerikoje tęsiau studijas, man labai patiko akademinė aplinka. Tikrai jaučiausi gerai, būdamas magistrantūros, po to – doktorantūros studentu. Ten tu realiai susiformuoji savo dienotvarkę.
Kiek Lietuvoje teko susidurti su akademinėmis institucijomis, situacija šiek tiek griežtesnė. Amerikoje studentas pasirinkdavo savo sritį, niekas per daug nesikišdavo, koks nors dėstytojas buvo ta parama – tiek administracinė, tiek psichologinė. Man tos studijos labai patiko, bet negali studijuoti visą gyvenimą.
Pasinaudodamas tuo, ką išmokau, kompiuterine grafika (kas tada buvo gana nauja sritis, buvo didelis poreikis žmonių, kurie gali dirbti su specialiaisiais efektais, trimate animacija), peršokau į tą industriją.
Šešerius ar septynerius metus dirbau Holivude. Jei tiesiai šviesiai, tai man nusibodo ta visa rutina. Čia atspaudą turbūt paliko menų studijos tiek Vilniaus dailės akademijoje, tiek Amerikoje, nes aš Amerikoje irgi studijavau menus.
Šešerius ar septynerius metus dirbau Holivude. Jei tiesiai šviesiai, tai man nusibodo ta visa rutina. Čia atspaudą turbūt paliko menų studijos tiek Vilniaus dailės akademijoje, tiek Amerikoje, nes aš Amerikoje irgi studijavau menus (kompiuterinė grafika buvo menų studijų dalis).
Ta laisva boheminė aplinka turbūt suformavo mano charakterį. Paklusti griežtiems kliento nuleistiems reikalavimams man visada buvo sunku. Keisdavau darbus, nes man nepatikdavo aplinka. Galiausiai nusėdau „Disney“, nes man patiko darbo kultūra. Ji buvo labai pagarbi – animatorius kone buvo dievas. Bet po dviejų filmų daryti trečią... pajutau, kad vėl tas pats, vėl ta pati rutina.
Rutina yra tame, kad tu darai komercinį objektą. Būdamas menininkas visada tai vertinau kritiškai – realiai mes čia darome kičą. Aš dėl to zirziau, o mano kolegos sakė – taip, bet, pagalvok, sąlygos geros. Padirbęs „Disney“ pradėjau ieškoti. Nenorėjau savo gyvenimo pabaigti darydamas tai.
Tada pagalvojau apie grįžimą į akademinę erdvę. Dirbant „Disney“ pasitaikė pasiūlymas dėstyti animaciją Kiolne. Tiesiog tuo pasiūlymu pasinaudojau, persikėliau į Europą. Tai lėmė ir kultūriniai pokyčiai, nes 2004 m. Europoje vyravo susivienijimo euforija. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Pajutau, kad atsirado viena erdvė, nereikėjo grįžti į kažkokią mažą erdvę. Būdamas lietuviu esu ir Europos pilietis.
