Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 01 13

Operatorius Domantas Vildžiūnas: Sausio 13-ąją nuo tankų apsigynėme fotoaparatais ir vaizdo kameromis

Operatorius ir režisierius Domantas Vildžiūnas buvo vienas iš tų, kurie per tragiškus sausio įvykius buvo pačiuose karščiausiuose taškuose ir viską, kas vyko, filmavo tam, kad pasaulis išvystų Lietuvos tragediją. Dabar, praėjus 21 metams nuo Sausio 13-osios nakties, operatorius teigia: tada buvo lengviau ginti Lietuvą su vaizdo kamera rankose, nei tuščiomis.
Atminimo laužas prie Seimo rūmų
Atminimo laužas prie Seimo rūmų / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kamera mane apsaugojo nuo noro pulti po tankų vikšrais, su 15min.lt skaitytojais dalijasi atsiminimais D.Vildžiūnas.

– Kada nusprendėte, kad norite vaizdais įamžinti Lietuvos kelią į Nepriklausomybę?

– Filmuoti mintis kilo tik atsiradus techninei galimybei. Tai buvo 1989 m. ir jau matėsi, kad vyksta tai, ką būtina fiksuoti. Jautėsi, kad čia jau vyksta istorija.

Kurį laiką filmavau visus įvykius tik savo malonumui, tačiau netrukus mane už pakarpos čiupo amerikonai ir paprašė filmuoti jų žinioms. Pradėjau dirbti su „CBS News“, vėliau ir CNN kartu dirbau. Abi televizijos naudojo tą pačią medžiagą.

Medžiagą perduodavau iš Lietuvos televizijos pastato, kol jis buvo neužimtas. Ten buvo užsakomas laikas, atvažiuodavau tam tikrą valandą, pajungdavau aparatus ir siųsdavau vaizdus į Maskvos biurą. Duomenų siuntimo sovietai neblokavo iki tol, kol paskui bokštą užblokavo su tankais...

– Kaip darbai vyko per pačius sausio įvykius? Kaip gaudavote informaciją, kur būti su kamera?

– Amerikiečiai iš Maskvos biuro paskambino dar 1990-ųjų gruodžio 22 d. ar 23 d. ir pasakė, kad juos dabar domina kiekvienos dienos įvykiai. Matyt, jie Maskvoje jau buvo gavę informacijos, kad kažkas čia bus. Nuo tada mes kiekvieną dieną buvome budėjimo režimu.

Mobiliųjų telefonų, kaip žinome, nebuvo, tai budėdavome Seimo pastate, informacijos biure. Čia ateidavo visa informacija, iš čia būdavo siunčiami pranešimai spaudai. Per televiziją, radiją buvo duodami to informacinio biuro telefono numeriai, kad jeigu kas nors pamatytų tankus, ar dar kažką, tai iš visos Lietuvos skambintų čia. O mes čia sėdėdami ir rūkydami laukdavome kiekvieno skambučio. Vos kas paskambindavo, važiuodavome, reaguodavome.

Per televiziją, radiją buvo duodami to informacinio biuro telefono numeriai, kad jeigu kas nors pamatytų tankus, ar dar kažką, tai iš visos Lietuvos skambintų čia.

Tą dieną, kai iš tiesų pajudėjo tankai, buvau trumpam nuvykęs pas tėvus. Man paskambino Rita Dapkutė, tuometinė informacinio biuro vadovė, ir pasakė, kad Šiaurės miestelyje jau rikiuojasi tankai. Iškart sėdome ir važiavome ten, filmavome važiuodami paskui tankus, visą jų judėjimą iki bokšto.

Kolona važiavo pro Seimą, pro S.Konarskio gatvę, pro televiziją, nuvažiavo iki bokšto. Tai, kas ten vyko, nufilmavome. Tada nustebome, kad didžiulė kolona apsisuko ir grįžo prie televizijos pastatų. Tokia netvarka buvo.

– Ar nebuvo sunku nustatyti paskui kuriuos tankus verčiau judėti su kameromis?

– Mes nesupratome, kas čia per manevrai vyksta, bet po to suvokėme, kad pati sovietų kariuomenė susipainiojo: vieni dirbo pagal Maskvos laiką, kiti – pagal Vilniaus. Jie tarpusavyje nesusikalbėjo valandos skirtumu.

Dabar man pačiam keista, kaip sugebėdavome nustatyti, kur važiuoti, ką svarbiau nufilmuoti. Bet tada kažkaip veikėme intuityviai.

– Ar nebuvo baisu stoti su kamera prieš tankus?

– Aš galiu pasakyti, kad su kamera buvo drąsiau nei be jos. Su kamera tu žinai, ką darai. Tu dirbi. Žinai, ką reikia nufilmuoti. Maža to, žinai, kad tą medžiagą reikia dar ir išsaugoti bei pristatyti. Vadinasi, saugikliai nelįsti po tankais ir nefilmuoti, kaip sukasi vikšrai tau ant kojos, veikė.

– Bet ar kareiviai, matydami kameras ir nenorėdami būti filmuojami, neniršo dar labiau?

– Juos kameros, žinoma, erzino. Tačiau sąmoningos agresijos kamerų atžvilgiu jie nereiškė, kaip po mėnesio Rygoje jau buvo. Rygoje operatoriai žuvo, į juos buvo taikomasi specialiai.

– O kokia buvo aplinkinių reakcija į žmones su kameromis Sausio 13-ąją. Ar žmonės siūlė savo pagalbą, ar siūlė pavežėti?

Saugikliai nelįsti po tankais ir nefilmuoti, kaip sukasi vikšrai tau ant kojos, veikė.

– Turėjau kelis draugus, kurie pavežiodavo. Aikštėje siūlė termosus su arbata, su konjakėliu pamaišytus. Visas gyvenimas vyko prie parlamento. Kaip mano vienas pažįstamas sako, reiktų padaryti sociologinius tyrimus, kiek čia per tuos du tris mėnesius, kai aplink parlamentą buvo kūrenami laužai, žmonių susitiko, kiek ėjo į pasimatymus, kiek susiėjo senmergių ir senbernių, koks po to sekė demografinis bumas. Čia buvo pasimatymų vieta.

– O jūsų paties šeima, kaip reagavo Jums dirbant kone karo sąlygomis?

– Brolis, sesuo, pusbroliai – visi buvo čia, aikštėje. Tik tėvai anūkus slaugė.

– Vaikus, kaip daugelis žurnalistų, slėpėte?

– Ne, tik palikau pas tėvus. Nei mes buvome kokie veikėjai svarbūs, kad reikėtų slėpti, nei ką. O jei būtų imtasi represijų, tai jos būtų lietusios visus. Suslėpiau tik visą savo filmuotą archyvą iš namų.

– Kaip pavykdavo nuspręsti, ką siekiant taupyti juostas filmuoti, o ko ne? 

– Iš pradžių tas taupumas buvo labai svarbus. Bet, kai pradėjau dirbti Amerikos televizijoms, sakydavau, kiek reikia juostų ir buvau jomis aprūpintas. Per Sausio 13-osios įvykius turėjau retą galimybę filmuoti neišrankiai.

– O kuriuo savo kadru labiausiai didžiuojatės? Kuris kadras Jums įsimintiniausias, reikšmingiausias?

– Visiškai neseniai savo archyvus žiūrėdamas aptikau, kad esu nufilmavęs vieną iš techniškai svarbių detalių – esu užfiksavęs šaudant trasuojančiomis kulkomis. Tai įrodo, kad buvo šaudoma tikromis, o ne tuščiomis kulkomis. Tai yra kapitalinis įrodymas, kad buvo žudoma, kad buvo gal ne specialiai žudoma, bet šaudoma tikromis kulkomis ir kėsinamasi į gyvybes. Taip jie ir vieną iš savų kareivių nušovė.

– Šį faktą, kad žuvo ir sovietų karys, dabar išnaudoja Lietuvos istoriją falsifikuoti norintys žmonės. Ar dėl to neskaudu?

– Tai, be jokių abejonių, yra melas. Ir viskas. Vargšai žmonės, kurie tuo užsiima.

Tai yra kapitalinis įrodymas, kad buvo žudoma, kad buvo gal ne specialiai žudoma, bet šaudoma tikromis kulkomis ir kėsinamasi į gyvybes.

– O ar nebuvo iš tiesų kilę minčių, kad reiktų kažkaip kitaip gintis, ne tik dainomis ir kamera?

– Buvo. Ir ačiū Dievui, jomis niekas nepasinaudojo. Po kelių nemigos naktų, kai aplink šaudymai, kai nežinai, kiek žuvo, kas vyksta, imi nupušti. Atrodo, prasidėjo tikras karas. O mano draugas, kuris su  „žiguliuku“ mane visur vežiodavo ir kurį vaikėsi ne kartą, turėjo ir Molotovo kokteilių pasidaręs. Po nemigos naktų nukvakę su juo sėdėjome ir jis pasakė: „mums šakės, važiuojame ant viaduko Čiurlionio gatvėje ir numesime tuos kokteilius“. Pasiūliau jam pirmiau pamiegoti ir vos nubudus apie jokius mėtymus nebuvo nė kalbos.

Kas būtų, jei būtume iš tiesų taip padarę? Tai būtų tikrai ne 14 žmonių žuvę, o šimtai. Būtų puikiausia provokacija, bet dėkui Dievui, nė vienam tokiam nupušėliui, kaip mes, nešovė į galvą nieko panašaus padaryti. Tai ir yra tikras stebuklas.

– O kaip perduodavote informaciją į Ameriką?

– Nebeveikiant televizijos pastatui, visi užsienio operatoriai prisimena, kad tai buvo vienintelis jų praktikoje atvejis, kai didžiausi konkurentai dėjo į vieną krepšį kasetes, samdydavo taksi ir veždavo duomenis į Rygą, į Maskvą. Tokio susivienijimo niekada nebuvo prieš tai ir nebebuvo po sausio įvykių. Informacijos kelionė taksi iki Maskvos kainuodavo apie šimtą dolerių. Už tokią sumą kiekvienas taksistas mielai veždavo medžiagą. Aišku, paskui televizijos tuos pinigus, išleistus informacijai perduoti, mums ir grąžindavo.

– Skaičiavote, kiek pavyko uždirbti per Sausio 13-osios įvykius?

Dėkui Dievui, nė vienam tokiam nupušėliui, kaip mes, nešovė į galvą nieko panašaus padaryti.

– Sunku pasakyti. Buvo mokama už mėnesio darbus, neskirstant, ar jie išskirtiniai, ar ne. Buvo mokama už pradirbtas dienas. Tai buvo tiesiog pareiga. Buvo toks Lietuvos televizijos operatorius, kuris, paklaustas, kodėl nefilmavo, atsakė: „Ko aš lįsiu po tankais, jei man už tai niekas papildomai nemokės?“. O aš mačiau, kad japonai lindo po tankais, negalvodami, kiek už tą kadrą gaus. Jie žinojo, kad jei čia būdami to nenufilmuos, jų karjerai yra galas.

– Kaip saugote dabar savo archyvą?

– Aš esu suskaitmeninęs didžiąją dalį įrašų, dabar centralizuotai fiziškai dauguma operatorių, fotografų medžiagą kaupia po Seimo stogu, kad archyvas išliktų. Norime sugalvoti, kaip galima jį panaudoti, kad nedulkėtų lentynose. Seime įrašai saugomi, bet negali niekas tais archyvais naudotis, kaip nori. Jie yra mano ir be mano sutikimo niekur nebus panaudoti.

– Ar Jums svarbu būtų gauti užmokestį už tuos kadrus, kuriuos pavyko užfiksuoti, juos atiduodant saugoti?

– Žinoma, bet už tai niekas nemokės. Mes išlepinome Tėvynę taip, kad ji nebemoka už savo istorinės atminties puoselėjimą, už patriotiškumą.

– O kiek įvertintumėte savo kolekciją?

– Ji neįkainojama. Todėl už ją niekas ir nemokės (juokiasi).

– Bet gal būtų ir nepatriotiška pardavinėti tai, kas dar gyva visos Lietuvos atmintyje?

– Negalima išmokyti patriotiškumo, negalima jo reikalauti. Jei tai būtų įmanoma, reikalautume to iš bankų, iš įmonių. Tačiau patriotiškumo gali reikalauti tik pats iš savęs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų