Dar prieš kelerius metus Lietuvos žiniasklaida tiriamaisiais darbais vadindavo straipsnius ir siužetus, kuriuose informuoti šaltiniai pasakoja ką nors išskirtinio. Tarkime, anoniminis teisėsaugos pareigūnas atskleisdavo rezonansinės bylos detales, kurios visuomenei anksčiau nebuvo žinomos.
Dienraštis „Lietuvos rytas“ net leisdavo knygas, kuriose sudėdavo geriausius metų straipsnius. Ten būdavo puikių darbų, kuriais žurnalistai kažką tikrai iškapstydavo ir atskleisdavo, tačiau dauguma į leidinį patekdavusių straipsnių buvo būtent šaltinių atskleista informacija. Tokios publikacijos turi vertę, nes informuoti šaltiniai yra gero žurnalisto bruožas, tačiau tokių darbų negalima vadinti tyrimais.
Tiriamojoje žurnalistikoje pats reporteris turi atlikti tyrimą. Tai jis, o ne informuotas šaltinis, išsikelia tikslus ir ieško pėdsakų, kurie vestų atsakymų link. Žinoma, šaltinių pateikta medžiaga naudojamasi, greičiausiai tai yra neišvengiama, tačiau svarbu, kad istoriją po detalę rinktų pats reporteris.
Tiriamąja žurnalistika pradėjau domėtis karjeros pradžioje, 2006 metais, kai perskaičiau britų žurnalisto ir redaktoriaus Davido Randallo knygą „Universalus žurnalistas“ (angl. „The Universal Journalist“). Autorius iškėlė idėją, kuri man paliko gilų įspūdį: kiečiausi šio amato atstovai yra tiriantys reporteriai (angl. investigative reporters). Kaip viename skyriuje rašė D.Randallas: jeigu matai šimtus išeinančių ir vieną įeinantį, žinok, kad tai reporteris.
Nuo to laiko svajojau būti tokiu kietu vyruku. Įsivaizduodavau, kad vilkėsiu odinę striukę ir rūkysiu savo kabinete, rausdamasis šūsnyse dokumentų ir nuotraukų su įtariamųjų veidais. Pradėjau reguliariai rašyti laiškus portalo lrytas.lt vyriausiajam redaktoriui Rimvydui Valatkai, kuris man buvo didžiausias žurnalistikos autoritetas. Su paauglio nuoširdumu keverzodavau, kad svajoju sukurti tiriamosios žurnalistikos skyrių, kuris pakeistų Lietuvą. Aišku, Valatka į mano laiškus neatsakinėjo ir, ačiū Dievui, neprisiminė jų, kai galiausiai tapome kolegomis.
Tiriamojoje žurnalistikoje pats reporteris turi atlikti tyrimą. Tai jis, o ne informuotas šaltinis, išsikelia tikslus ir ieško pėdsakų, kurie vestų atsakymų link. Žinoma, šaltinių pateikta medžiaga naudojamasi, greičiausiai tai yra neišvengiama, tačiau svarbu, kad istoriją po detalę rinktų pats reporteris.
Praėjo dešimt metų, ir štai dirbu 15min tiriamosios žurnalistikos skyriuje. Deja, niekas neleidžia pešti cigarečių mūsų kabinete, o ir rūkyti mečiau prieš kelerius metus. Tačiau darbo stalas išties užverstas krūva dokumentų, kompiuteryje kaupiu įvairaus plauko veikėjų biografijas, todėl kasdienis darbas atrodo romantiškai kaip tose svajonėse.
Tai kuo Lietuvoje užsiima tiriamosios žurnalistikos skyrius?
Jei lygintume su aktualijų reporteriais, mes turime kur kas daugiau laiko straipsniams parengti, todėl iš mūsų reikalaujama gylio. Kartais mes kapstomės po Lietuvos aktualijas, ieškodami nepaviešintos informacijos, kartais po siūlą painiojame istorijas, apie kurias visuomenė nieko nežino.
Štai vienas naujas pavyzdys. Kai kilo skandalas, kad Lietuvos kariuomenė didesnėmis nei rinkos kainomis įsigijo virtuvės įrangos, mūsų skyriaus užduotis buvo rasti papildomos informacijos apie bendrovę „Nota Bene“ ir tą konkretų viešąjį pirkimą.
Su kolega Šarūnu Černiausku pradėjome nuo įprastos procedūros – Registrų centro duomenų bazėje patikrinome visus su įmone susijusius dokumentus ir finansines ataskaitas, taip pat išnagrinėjome viešuosius pirkimus, kuriuose dalyvavo bendrovė. Lygiai taip pat patikrinome visus „Nota Bene“ buvusius ir esamus akcininkus, jų valdomus kitus verslus. Per kelias dienas vien iš viešai prieinamų duomenų supratome, kad „Nota Bene“ akcininkams priklausančios įmonės taip pat dalyvaudavo Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos skelbtuose pirkimuose. Kai susisteminome surinktą informaciją, paaiškėjo, kad kartais „Nota Bene“ akcininkų verslai konkuruodavo tarpusavyje dėl valstybinių užsakymų.
Mūsų straipsnis buvo publikuotas praėjus kelioms dienoms nuo skandalo pradžios, tačiau istorijoje atsirado platesnis kontekstas. Tokia ir buvo mūsų užduotis.
Kartais istorijos atsiranda, regis, iš nieko.
Šių metų rugsėjo 11 dieną Kijevo priemiestyje trys vyrai pagrobė ukrainiečius sutuoktinius. Miesto vaizdo kameros užfiksavo, kad nusikaltėliai paspruko automobiliu su lietuviškais registracijos numeriais. Pabandžiau išplėsti šitą žinutę ir pasikalbėjau su keliais pažįstamais pareigūnais, kurie dirba Ukrainoje. Jie atsakė, kad Kijevo policija neturi jokių papildomų duomenų. Be to, lietuviški automobilių numeriai yra įprastas dalykas Ukrainoje.
Gerą valandą pašniukštinėjęs „Google“, suradau nuotrauką, darytą 2016 metų rugpjūčio viduryje Kijeve. Kažkoks ukrainietis nufotografavo tą patį automobilį ir parašė, kad dažnai šalia savo namų mato mašiną su lietuviškais numeriais. Taip pat sužinojau, kad automobilis „Toyota Camry“ priklauso Vilniuje registruotai mažajai bendrijai „FLP CTP Hydraulics“.
Visiškai atsitiktinai koridoriuje sutikau vyriškį, kuris pasiteiravo, ko ieškau. Po akimirkos paaiškėjo, kad jis konfliktuoja su įmonės „FLP CTP Hydraulics“ savininku ukrainiečiu Serhijumi, nes pastarasis verslo centro kiemą nuolat užgriozdina automobiliais. Vyras pakvietė mane kavos į savo kabinetą.
Viešai prieinamos informacijos buvo nedaug, tačiau nuvažiavęs į įmonės biurą, patekau beveik į siurrealistinę situaciją. Mažoji bendrija įsikūrusi sukriošusiame Vilniaus verslo centre. Kaip ir tikėjausi, neradau nei iškabos, nei savininkų. Tačiau visiškai atsitiktinai koridoriuje sutikau vyriškį, kuris pasiteiravo, ko ieškau. Po akimirkos paaiškėjo, kad jis konfliktuoja su įmonės „FLP CTP Hydraulics“ savininku ukrainiečiu Serhijumi, nes pastarasis verslo centro kiemą nuolat užgriozdina automobiliais. Vyras pakvietė mane kavos į savo kabinetą.
Per gerą pusvalandį nepažįstamasis gavo to Serhijaus mobiliojo telefono numerį, sužinojo, kad ukrainietis kaip tik ruošiasi išvykti į Ukrainą, kur pardavinėja automobilius. Maža to, vyriškis gavo „FLP CTP Hydraulics“ kreditingumo informaciją, kuri buvo labai naudinga. Iš šio dokumento sužinojau, kad nė vieno darbuotojo neturinčiai ukrainiečio įmonei priklauso 537 automobiliai, tris kartus daugiau nei milžinei „Maximai“. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų institucijų sužinojau, kad ukrainietis Lietuvai nesumokėjo nė vieno euro mokesčių, neteikia finansinių ataskaitų.
Galiausiai paskambino ir pats Serhijus, kuris atlapaširdiškai paaiškino, kad užsiima „nemokama nuoma“ – Ukrainoje parduoda automobilius su lietuviškais numeriais, bet sandorį įformina kaip nuomą, todėl jo klientai gali nemokėti muito mokesčio. Dar daugiau, Serhijus papasakojo, kad tą nelemtąją „Toyota“ pardavė Kijevo banditams, kurie užsiima skolų išmušinėjimu, o ta pagrobta pora kaip tik ir buvo skolininkai.
Aktualijos yra tik vienas iš būdų, kaip prasideda mūsų tyrimai. Kartais kabliuku tampa anoniminiai komentarai po straipsniais, skaitytojų laiškai, į redakciją užsukantys skaitytojai, šaltiniai valstybės institucijose, net nuobodūs pranešimai spaudai. Tačiau daugiausia adrenalino ir pasitenkinimo savimi suteikia pavykę tyrimai, kurie prasideda nuo išsikelto tikslo.
2014 metais Valstybės saugumo departamentas ataskaitoje paskelbė, kad Lietuvos moksleiviai yra vežami į Rusijos organizuojamas sukarintas stovyklas. Mes su vienu kolega nutarėme sužinoti daugiau detalių, nes atrodė intriguojanti tema.
Per „Google“ suradome Rusijos gynybos ministerijos ir panašių struktūrų organizuojamų stovyklų sąrašą. Jų buvo kelios, visos turėjo savo internetinius puslapius, kuriuos detaliai išnarstėme. Stovyklos „Sojuz 2014“ tinklalapyje radome netgi dalyvių sąrašą, kuriame užkliuvo kelios kirilica parašytos pavardės, primenančios lietuviškas. Pradėjome naršyti tų jaunuolių profilius socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Vkontakte“. Per kelias valandas supratome, kad visi jie mokosi Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinėje mokykloje. Kai kurie moksleiviai viešai skelbė nuotraukas iš stovyklos „Sojuz 2014“. Padarėme ir atvirkštinę paiešką – socialiniuose tinkluose ieškojome moksleivių iš Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos. Tada išsiaiškinome, kad vienas buvęs mokinys studijuoja Rusijos Riazanės desantininkų karo akademijoje.
Po šio straipsnio Lietuvoje kilo skandalas dėl moksleivių vežimo į Rusijos sukarintas stovyklas, o aš labai džiaugiausi, kad pavyko įgyvendinti išsikeltą uždavinį. Tokios profesinės pergalės yra didžiausia motyvacija.
Kartais skaitytojai mus palepina sakydami, kad 15min atgaivino tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje, tačiau tai yra netiesa. Lietuvoje visuomet buvo ir bus tiriamosios žurnalistikos, buvo ir bus puikių reporterių. Tuo užsiima žurnalistas Rytas Staselis, LRT televizijos laida „Specialusis tyrimas“, naujienų portalo delfi.lt žurnalistai. Man didelę įtaką padarė nuostabus Gražinos Sviderskytės ir Arvydo Anušausko pasakojimų ciklas „XX amžiaus slaptieji archyvai“. Nors tai nebuvo demaskuojantys reportažai, tačiau tai – pati tikriausia tiriamoji žurnalistika.
Kodėl žiniasklaidos vartotojams susiformavo įspūdis, kad Lietuvoje neegzistuoja tiriamoji žurnalistika? Man atrodo, kad tai lemia kelios priežastys.
Visų pirma, interneto ir socialinių tinklų eroje kiekvienas vartotojas susidaro savo informacinį lauką. Tai reiškia, kad žmogus pats turi ieškoti rimtų ir sudėtingų tekstų, kurie dažnai paskęsta tarp ryškių pramoginių naujienų. Tiesa, naujienų portalai vis dažniau stengiasi išskirti kokybišką turinį atskirose rubrikose ir, kaip rodo statistika, tai veikia.
Interneto ir socialinių tinklų eroje kiekvienas vartotojas susidaro savo informacinį lauką. Tai reiškia, kad žmogus pats turi ieškoti rimtų ir sudėtingų tekstų, kurie dažnai paskęsta tarp ryškių pramoginių naujienų. Tiesa, naujienų portalai vis dažniau stengiasi išskirti kokybišką turinį atskirose rubrikose ir, kaip rodo statistika, tai veikia.
Antra, tiriamosios žurnalistikos vardą ilgai kompromitavo veikėjai, kurie pažeisdami profesinę etiką pūsdavo tuščius burbulus arba vykdydavo verslo ir politikų užsakymus. Tokių asmenybių žiniasklaidoje yra iki šiol, tačiau jų įtaka blėsta, auditorijos pasitikėjimas senka, nes šalia atsiranda rimtų tiriamųjų darbų.
Trečia priežastis ta, kad iki šiol nebuvo ilgalaikių sėkmingų tiriamosios žurnalistikos padalinių. Kažkada tokius skyrius kūrė dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, tačiau jie išnyko ir, mano galva, nėra verti platesnio aptarimo.
Ar 15min tyrimų skyrius yra ilgalaikis sėkmingas projektas? Apie tai bus galima svarstyti po kokių penkerių metų, nes kol kas mes žengiame pirmuosius žingsnius. Vis dėlto manau, kad per pusantrų egzistavimo metų šis 15min skyrius įnešė savo indėlį į lietuvišką tiriamąją žurnalistiką. Tai – kaip niekada plati informacijos rinkimo geografija.
Š.Černiausko dėka mums pavyko užmegzti tvirtą ryšį su vienu didžiausių pasaulyje tiriamosios žurnalistikos centrų OCCRP. Taip pat nuolat bendradarbiaujame su Baltijos šalyse veikiančia organizacija „Re:Baltica“, bulgarais bivol.bg, estais „Aripaev“. Tai svarbu, nes Lietuvos žurnalistai gavo prieigas prie tarptautinių duomenų bazių, kuriose sukaupta tonos informacijos apie pasaulio įmones, ofšorus, organizuotus nusikaltėlius, tarptautinius teisėsaugos tyrimus. Šiuolaikiniai šešėliniai veikėjai savo veiklą išsklaido po skirtingas šalis, todėl nebeįmanoma vien iš lietuviškų duomenų surinkti detalios istorijos.
Tik su tarptautinių partnerių pagalba pavyko rasti nuslėptus politikų Kęstučio Daukšio ir Šarūno Biručio turtus Bulgarijoje, išsiaiškinti, kokias lietuviškas organizacijas finansuoja Kremliaus įstaiga „Pravfond“, surasti Lietuvoje ieškomo nusikaltėlio Dovydo Našlėno pėdsaką Sofijoje. Per OCCRP mūsų žurnalistai gavo tiesioginę prieigą prie „Panama Papers“ duomenų bazės ir vieni pirmųjų Europoje pranešė apie ten besislepiančias istorijas.
15min tyrimų skyrius ir mūsų kolegos iš delfi.lt bei lrytas.lt kelerius metus yra kviečiami į Rygoje vykstančią tiriamosios žurnalistikos konferenciją, kurią rengia Stokholmo ekonomikos mokykla. Tai didelis renginys, kuriame žurnalistai iš viso pasaulio pristato savo tiriamuosius darbus. Pernai ir šiemet tarp tokių žiniasklaidos žvaigždžių kaip Masha Gessen („The New Yorker“), Simonas Ostrovsky („Vice News“) ir Romanas Aninas („Novaja Gazeta“) pranešimus skaitė ir Š.Černiauskas. Šių metų rugpjūtį vykusioje konferencijoje jis pristatė „Novaja Gazeta“ ir 15min atliktą tyrimą, kuriuo išaiškinta, kad Rusijos violončelininkas Sergejus Rolduginas turi sukaupęs milijardus dolerių, kurie priklauso Vladimirui Putinui.
Pats dalyvavimas tokiose konferencijose turi neįkainojamą vertę Lietuvos žurnalistams, nes per tokius renginius užmezgami svarbūs ryšiai.
Pavyzdžiui, pernai susipažinome su norvegu žurnalistu Kristofferiu Egebergu. Jis skaitė pranešimą, kad Norvegijos karališkasis laivynas aukcione pardavė kelis pasenusius karo laivus. K.Egebergas norėjo papildyti šią žinutę ir parašyti kelis papildomus sakinius apie Londono bendrovę, kuri įsigijo pirkinius, tačiau internete rado labai nedaug informacijos. Į „Google Maps“ įvedęs tos įmonės adresą, jis sužinojo, kad karo laivus įsigijusi bendrovė registruota Londono priekabų aikštelėje. Tada norvegas išmoko naudotis programa, kuria galima sekti laivų judėjimą pasaulio vandenynais. Taip jis išsiaiškino, kad karo laivai keliauja į Nigerijos piratų kontroliuojamą uostą. Be to, atlikdamas šį tyrimą, norvegas Švedijos vandenyse aptiko Rusijos karinį povandeninį laivą ir sukėlė tarptautinį skandalą.
Mes iki šiol bendraujame su K.Egebergu, kai prireikia norvegiškų duomenų. Taip pat palaikome ryšius su kitais Rygos konferencijos dalyviais: Rusijos trolių tinklą išnarsčiusia suome Jessika Aro, Serbijos vyriausybės ryšius su banditais atskleidusiu Stevanu Dojčinovičiumi, taip pat minėtu R.Aninu iš „Novaja Gazeta“.
Lietuviška tiriamoji žurnalistika niekada nebuvo išnykusi, tačiau pastaruoju metu žiniasklaidos bendrovės pradeda tam skirti daugiau laiko ir lėšų. Auditorija keičiasi, naujienų vartotojais tampa jauni žmonės, kurie puikiai supranta anglų kalbą. Jie nemokamai gali rinktis bet kurią pasaulio žiniasklaidos priemonę, todėl visiškai natūralu, kad tokie vartotojai ieško kokybės. Tiksliau, jie ieško kokybiškai papasakotų istorijų.
Lietuviška tiriamoji žurnalistika niekada nebuvo išnykusi, tačiau pastaruoju metu žiniasklaidos bendrovės pradeda tam skirti daugiau laiko ir lėšų. Auditorija keičiasi, naujienų vartotojais tampa jauni žmonės, kurie puikiai supranta anglų kalbą. Jie nemokamai gali rinktis bet kurią pasaulio žiniasklaidos priemonę, todėl visiškai natūralu, kad tokie vartotojai ieško kokybės. Tiksliau, jie ieško kokybiškai papasakotų istorijų.
Lietuvos žiniasklaidos rinka išlieka maža, tačiau bendrovių savininkai po truputį yra verčiami spręsti strateginę dilemą: kol kas jie gali nieko nekeisti ir toliau orientuotis į informacijos masiškumą, nors ir rizikuodami vėliau prarasti dalį auditorijos, arba gali investuoti į kokybę ir siekti tokio turinio, kuris bent iš dalies prilygtų senųjų demokratijų žurnalistikai.
Turbūt šiame versle nėra vieno teisingo kelio. Žiūrint iš mano, kaip žurnalisto, perspektyvos, tai yra tikėjimo klausimas. Aš tikiu, kad Lietuvoje yra žurnalistų, kurie gali pasakoti istorijas taip kokybiškai ir įdomiai, kaip tai daro JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių kolegos. Taip pat aš tikiu, kad Lietuvos žiniasklaidos vartotojai rinksis lietuvišką produktą, jeigu jis atitiks vakarietišką kokybės kartelę. Mano tikėjimą iš dalies pagrindžia faktas, kad dauguma 15min tyrimų skyriaus publikuotų straipsnių patenka tarp skaitomiausių naujienų.
Žinoma, tobulėti tikrai yra kur. Mūsų naujienų gylis kartais būna seklus. Pasitaiko, kad Vakarų tiriamosios žurnalistikos centrai, publikuojantys mūsų darbus, paprašo surinkti daugiau duomenų, daugiau detalių, daugiau dokumentų. Ir mes stengiamės tai daryti. Ne dėl atlygio, bet dėl profesinio azarto. O gal ir todėl, kad rečiau girdėtume klausimą: tai Lietuvoje vis dar egzistuoja tiriamoji žurnalistika?
Šis tekstas buvo publikuotas žurnale „Naujasis židinys-Aidai“
