Šiuo metu mokytojas dirba Vilniaus „Taikos“ progimnazijoje, švietimo startuolyje „DigiKlasė“ bei Vytauto Didžiojo universiteto „Gifted“ centre.
Pokalbis su mokytoju – apie pedagogų problemas šiandien, švietimo aktualijas ir priežastis, kodėl jaunas žmogus pasiryžo mokyti kitus.
Ne tik pamokos galvoje
– Su kokia mintimi šiandien ėjote į pamokas? Ar dažnai prisimenate, kodėl tapote mokytoju?
– Aš kiekvieną rytą šiuo metu eidamas į mokyklą galvoju apie savo finansinę padėtį ir tai, kad tas darbas, kurį dirbu, nėra deramai apmokamas ir kad negaliu gerai pravesti pamokų, jeigu mane kamuoja kiti sunkumai. Ne paslaptis, kad visiems jauniems žmonėms auga palūkanos, o darbo užmokestis mokyklose, nors ir yra keliamas, tačiau ne taip sparčiai, kaip kyla palūkanos.
Šiuo metu esu tokios būsenose, kad kiekvieną rytą galvoju apie tai, kur čia prasimanyti pinigų, o ne apie tai, koks mano pašaukimas, kaip pamokas vesiu, tas iš tiesų vargina ir ramybės neįneša.
Kai mokiausi mokykloje, pas mus buvo labai mažai profesinio orientavimo ir trūko aiškumo, kokią profesiją jaunam žmogui pasirinkti. O mokytojo darbas yra tas, kurį kiekvienas gerai pažįsta ir daugiausiai valandų yra stebėjęs. 12 metų mes stebime gerus ir blogus mokytojus bei vertiname.
-
Savivaldybės norą kontroliuoti nuotolines pamokas pedagogai prilygina sovietmečiui
-
Mokytojas: „Seniausių laikų istorijos galima mokytis ir stebint migrantų krizę“
-
Istorijos mokytojas Mantvydas: „Vaikai yra atviri, smalsūs, nepabostantys, nuolat pilni idėjų“
-
Lietuvą apvažiavęs knygos „Mokytojas“ autorius: „Mokyklos laikosi ant veteranų pečių“
-
Muzikos kaimiškose mokyklose mokanti Rasa – apie „čiūto tūto“, mokytojo profesiją ir kodėl svarbu mokytis groti
Kadangi man labai gerai sekėsi istorija, aš stebėdamas savo mokytoją analizavau, ką daryčiau kitaip, pamaniau visai geras darbas, esi finansiškai stabilus. Kai reikėjo stoti, galvojau, jog pasirinkus tik istorijos studijas Vilniaus universitete bus sunku susirasti darbą, todėl stojau į Pedagoginį (dabar jau neegzistuojantis Vilniaus pedagoginis, vėliau edukologijos universitetas – red. past.), nes darbas šiuo atveju garantuotas.
Studijas baigiau 2010 metais, tuomet mokytojų trūkumas nebuvo didelis, darbų nesimėtė. Taigi, darai tai, ką geriausiai moki ir kitur savęs nelabai įsivaizduoji.
Šiuo metu kiekvieną rytą galvoju apie tai, kur čia prasimanyti pinigų, o ne apie tai, koks mano pašaukimas, kaip pamokas vesiu, tas iš tiesų vargina ir ramybės neįneša.
– Kokios mintys verda istorijos mokytojo galvoje sparčiai artėjant mokslo metų pabaigai ir egzaminams?
– Manau, kad šie metai, kaip ir visi prieš tai buvę, nėra kažkuo išskirtiniai. „DigiKlasėje“ sistemingai ruošėmės su mokiniais egzaminui jau nuo rugsėjo, todėl nejaučiu iš mokinių baimės ir abejonių, nes visas temas esame išėję, o dabar tik kartojamės.
O su jaunesniais savo mokiniais ruošiamės į ekskursiją, planuojame važiuoti į Anykščius. Iš progimnazijos mokinių jaučiasi šioks toks atsipalaidavimas, sunkiau dėmesį sukoncentruoti.
Minusas – noras visus visko išmokyti
– Kaip atrasti santykį su mokiniu, kuriam įdomus „TikTok'as“, o ne tarpukario Lietuvos istorija? Ar dažnai pedagoginėje veikloje tenka taikyti interaktyvias priemones mokinių įtraukumui didinti?
– Minusas, kad mes visus norime visko išmokyti. Na, tarkim, jeigu yra mokinys, kuriam neįdomus tarpukaris, tai gal ir neturėtų jis jam būti įdomus, kodėl mes norime iš visų visko ir visus visko išmokyti.
Be abejo, dirbant su šiuolaikiniais mokiniais reikia labai dažnai parodyti, kur jis iš to tarpukario gaus naudą, tai reikia sugalvoti iš tiesų, kur šiandieniniame gyvenime mes galime atsiremti į tą laikmetį, ne tik tai, kad bus egzaminas, bet ir kad tarpukarį išmanydamas tu susigaudysi šiandieniniame geopolitiniame lauke. Arba paaiškinti, kur vyksta ginčai ir kodėl, tarkim, dėl Antano Smetonos paminklo. Tada tas, kuris nesidomėjo, kažkiek susidomi.
Kalbant apie kitas priemones, socialiniuose tinkluose mėgstu prisirankioti memų. Kompiuteryje turiu atskirą aplanką, jeigu internete randu labai man tinkantį vaizdelį, tai išsisaugau ir naudoju pamokose. Pavyzdžiui stereotipas, kad vokiečiai labai gerai gyvena, tai radau prieš porą savaičių tokį žemėlapį, kuris tą stereotipą sugriauna, o šiandien kalbėdamas pamokoje apie stereotipus jį parodžiau, turėjome diskusiją su mokiniais.
Pastebėjau, kad mokiniams patinka memai, įvairios demotyvacijos. Galiu ir iš mokinių pasimokyti, analizavome filmą „Berniukas dryžuota pižama“, o jie, pasirodo, pagrindinį aktorių pažįsta iš „TikTok“.
Gyvenimas informacinėje erdvėje yra gerai, tiesiog reikia mokiniams būti mentoriumi ir padėti susiorientuoti, nes informacijos yra be galo daug ir jie negeba kritiškai jos visos įvertinti, atsirinkti, kur yra propaganda, kur tiesa. Manau pagrindinis mokytojo uždavinys ir būtų mokiniams būti mentoriumi, padedančiu kritiškai atsirinkti informaciją.
Pastebėjau, kad mokiniams patinka memai, įvairios demotyvacijos. Galiu ir iš mokinių pasimokyti, analizavome filmą „Berniukas dryžuota pižama“, o jie, pasirodo, pagrindinį aktorių pažįsta iš „TikTok“.
Laiką vadina dėkingu
– Ar istorijos pamokose dažnai analizuojate pavyzdžius iš šiuo metu vykstančių istorinių įvykių?
– Taip, man dabar labai dėkingas laikotarpis, kadangi anksčiau būdavo sunkiau sudominti mokinius kai kuriomis temomis, o dabar lengviau. Dažnai taikau metodą pradėti pamokas nuo šiandieninių aktualijų, beveik bet kurią temą paėmus aš randu atspirties taškų iš mūsų laikų.
Aštuntokams buvo labai neįdomi tema „Dievo rykštė“ apie marus ir epidemijas. O dabar, po kovido, tai tapo viena įdomiausių temų, mokiniams iš tiesų įdomu, kaip anuomet kovota su epidemijomis. Kitas pavyzdys – kalbi apie finansų krizę, tai vėlgi labai dėkingas laikotarpis, kadangi gyvenam infliacijos laikais.
Kalbant apie karą irgi yra pavyzdžių iš šiandienos, lyginu ir Hitlerį su Putinu. Mokiniams išties tai tampa įdomu, visai kitoks ugdymo procesas – pažindami praeitį, galime suprasti dabarties įvykius.
– Mokote ne tik istorijos, bet ir etikos. Kaip kalbėti su jaunesniais mokiniais jautriomis lytiškumo temomis, analizuoti kitas visuomenę audrinančias temas, tokias kaip šeimos samprata?
– Čia visą laiką vaikštau tarsi peilio ašmenimis. Visuomet stengiuosi vadovautis savo pavyzdžiu, būti tolerantišku, neužgauti kitokio asmens, dažnai per etikos pamokas pasitelkiu siužetus iš filmų, kad viskas nebūtų kalbama mano lūpomis, bet mes pamatytume kažkokį siužetą ir tada galėtume padiskutuoti.
Bet, aišku, auksinio rakto arba sėkmės recepto tikrai neturiu, tiesiog per tą darbą dažnai ir eksperimentuoju, stebiu, kas pavyksta, kas ne, kurios pamokos pasisekė, kur vaikai galėjo išsisakyti. Į ugdymą žiūriu šiuolaikiškai, kad ne tik pamokoje esi mokytojas, tačiau visur – kad ir socialiniuose tinkluose, ir apskritai bet kada prie tavęs galėtų ateiti mokinys ir pasiklausti.
Čia visą laiką vaikštau tarsi peilio ašmenimis. Visuomet stengiuosi vadovautis savo pavyzdžiu, būti tolerantišku, neužgauti kitokio asmens.
Pavyzdžiui, šiandien atėjo aštuntokė ir manęs klausinėjo apie LGBT bendruomenę, koks mano požiūris. Supratau, kad jai tai yra svarbu, aktualu, galbūt ji pati dabar yra tapatybės paieškose, tai mes pasikalbėjom ir aš tai vertinu, kaip ženklą, kad galbūt kažką darau gerai, kad vaikas drįso prie manęs prieiti, pasisakyti. Nėra sėkmės receptų, tiesiog reikia būti nuoširdžiam ir atviram, empatiškam, tolerantiškam kitoniškumui.
Tenka pasikalbėti su tėvais
– Ar dažnai sulaukiate iš tėvų pastabų, apie tai, kaip dėstote jautrias temas?
– Buvo keletas tokių pastabų, dar kai pradėjau mokyti etikos, prieš septynerius metus, sulaukiau pastabos, kad labai daug dėmesio skiriu žydų bendruomenei. Teko mamai paaiškinti, kad kalbėdamas apie žydų bendruomenę skiriu dėmesį empatijai ir tolerancijai, kalbu apie holokaustą.
O pastaruoju metu, pernai vasarą „Respublikos“ laikraštyje buvo straipsnis, kad per savo pamokas didelį dėmesį skiriu LGBT bendruomenei. Aš nesakyčiau, kad skiriu išskirtinai didelį dėmesį, bet jei vaikams tai svarbu ir rūpi, kalbu. Mokykloje stengiuosi būti užuovėja tiems vaikams, nes yra ta bendruomenė, noriu, kad jie jaustųsi saugūs, kad jie galėtų išsipasakoti. Visiems nebūsiu idealus, tačiau laikausi savo moralės principų.
Vedasi į parodas, edukacijas
– Kodėl svarbus mokymasis už mokyklos ribų ir kiek kultūros pasas padeda šią misiją vykdyti?
– Be jokios abejonės, daug geriau kažkur nuvykti, pamatyti savo akimis ir pačiupinėti, nei apie tai skaityti. Kultūros paso lėšas naudoju, kiek jų yra ir kiek leidžia administracija. Turiu tokį ciklą, kur norėčiau su vaikais nueiti, ką parodyti, tai ne vien kultūros paso lėšomis, bet ir vaikų tėvų asmeninėmis lėšomis aplankome pagrindinius Vilniaus muziejus, tam tikras parodas ir edukacijas.
Aš manau, kad tai yra labai naudinga ir prasminga, tačiau reikia ir pačiam mokytojui įdėti didelį įdirbį atsirenkant veiklas.
Be jokios abejonės, daug geriau kažkur nuvykti, pamatyti savo akimis ir pačiupinėti, nei apie tai skaityti.
– Dirbate ir švietimo paslaugų startuolyje „DigiKlasė“. Ar tai švietimo ateitis, padėsianti spręsti prastus moksleivių pasiekimus? Kuo pranašesnė mokykla internete už įprastą?
– Ir ten, ir ten yra savų pliusų ir minusų. Internetinė mokykla man patinka tuo, kad aš esu pasiekiamas didesnei daliai Lietuvos moksleivių. Jeigu aš dirbu konkrečioje mokykloje, tai dažniausiai turiu tik tuos pačius savo vaikus ir tas pačias klases. O interneto mokykloje manęs gali klausyti ir Varėnoje, ir Nidoje, ir Birštone, Telšiuose, Plungėje, ir visur kitur.
Įdomu tai, kad kai vasarą išvažiuoju su šeima pakeliauti po Lietuvą, būna pribėga koks nors jaunuolis, pasisveikina, sako: „Jūs tikriausiai manęs nežinot, bet aš Jūsų mokinys, man labai patiko Jūsų pamokos.“ Smagu, kad darbas įvertinamas, o pamokos yra prieinamos daugeliui.
Stengiuosi, kad pamokose būtų mokinių, organizuoju ir netradicines, įdomiąsias istorijos pamokas, jos vyksta šeštadieniais, atostogų metu, vasarą, ir stebiu, ar jungiasi žmonės. Kai tu šeštadienį atsikeli penktą ryte ir ruošiesi pamokai, o vienuoliktą valandą jau gausiai jungiasi mokiniai, tai po pamokos jauti pasitenkinimą, kad moksleiviams esi svarbus, matai, kad tavo darbas įgauna prasmę
45 pamokos minutės nesikeitė ir 100 metų
– Ar per tą dešimtmetį, kai dirbate mokytoju, pasikeitė mokykla kaip institucija?
– Ir taip, ir ne sakyčiau. Mokyklą iš dalies supurtė kovidas, karantinas ir nuotolinis, bet vėl grįžome prie kontaktinio ugdymo. Tiesa, dabar jau daugiau įvairovės, specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams, sergantiems moksleiviams lengviau organizuoti ugdymą namuose.
Palengvėjo posėdžių organizavimas, nebereikia visada dalyvauti kontaktiniu būdu, galima organizuoti ir nuotoliniu būdu. Kontaktuoti su tėvais lengviau, nebūtini gyvi susitikimai, galima organizuoti ir internetinius.
Bet pats mokyklos mechanizmas, sakyčiau, vis dar stagnacijoje ir mažai kuo keičiasi. Turime dirbtinį intelektą, bet vis tiek tvarkaraščius braižo pavaduotojos ranka, užuot davusios ir dirbtiniam intelektui nubraižius geresnį tvarkaraštį. Mes esam labai nemobilūs ir labai sunkiai prisitaikantys prie pokyčių, kurie galbūt galėtų vykti greičiau.
Pavyzdžiui, išlaikome tradicinę 45 minučių pamokos struktūrą. 30 mokinių sėdi, žiūri į tave, kalbančią galvą, kitą pamoką ateis kita kalbančioji galva. Iš esmės šitas principas ne tik kad per 10 metų, bet turbūt ir per 100 metų nepasikeitė. Manome, kad visus reikia visko išmokyti ir visi turi išlaikytą egzaminus. Manau, kad ne pati mokykla, bet požiūris į mokyklą mūsų galvose turi radikaliai keistis.
Pavyzdžiui, išlaikome tradicinę 45 min. pamokos struktūrą. 30 mokinių sėdi, žiūri į tave, kalbančią galvą. Iš esmės šitas principas ne tik kad per 10 m., bet turbūt ir per 100 m. nepasikeitė.
– Šiandien turime daug sėkmės istorijų, kai jauni žmonės įprasmina save mokydami jaunąją kartą. Ko dar reikia, kad mokytojo darbas būtų prestižinė specialybė, o ne mažų atlyginimų ir didelių krūvių darbovietė?
– Aš manyčiau, kad mums visiems kaip visuomenei pirmiausia reikia žinoti, ko mes norime ir ko mes tikimės iš Lietuvos kaip valstybės. Galų gale ne tik deklaruoti tai skambiais šūkiais, kad mokytojo specialybė 2025 m. bus prestižinė, bet imtis realių veiksmų bei priemonių tiems veiksmams įgyvendinti.
Jeigu paimtume švietimo reformos naujai įvedamą dalyką, tai teoriškai jis nėra blogas dalykas, blogai yra tai, kad tiems visiems dalykams ir toms reformoms įgyvendinti nėra parengtų jokių įrankių ir net nėra duodamas deramas ir tinkamas finansavimas.
Pavyzdžiui, įtraukusis mokymas kaip principas, kad specialiųjų poreikių vaikai turėtų mokytis su visais vaikais, yra gerai, bet mes neturime nei priemonių, nei metodinių užduočių. Neturime ir pakankamai pagalbos specialistų. Neturėdami visų šių dalykų, nors ir turėdami gerų ketinimų, mes specialiųjų ugdymo poreikių turinčiam vaikui darome žalą.
Pamoka nueina į antrą planą
– Kalbamės su jumis po mokyklos posėdžio. Kiek įvairūs biurokratiniai dalykai užima laiko mokytojo dienotvarkėje ir ar vargina ta biurokratija, kuria mokytojas yra apkrautas?
– Šiais metais kaip niekad padažnėjo to darbo po pamokų. Kai buvo įvestas etatinis darbas, juokaudavome, negi turėsime iki 17 valandos sėdėti mokykloje? Tai dabar taip ir yra, pirmadienį mokymai, šiandien posėdis ir taip vos ne kasdien. Problemų ir darbų daugėja, o dar ir pamokoms ruoštis reikia.
O dabar, mano akimis, kartais pamoka nueina į antrą ar trečią planą, nes prioritetai – emocinė būsena, posėdžiai, mokymai, seminarai, kvalifikacijos kėlimai, kurie ne visi yra naudingi ir reikalingi.
– Keliose mokyklose šiuo metu dirbate?
– Šiuo metu dirbu trijose darbovietėse. Dirbu valstybinėje mokykloje, švietimo startuolyje „DigiKlasė“ ir Vytauto Didžiojo universitete Gifted centre, su itin gabiais vaikais. O rekordas buvo 4 darbai.
– Kaip būdamas mokytoju vertinate švietimo ministrės Jurgitos Šiugždinienės elgesį galimo lėšų grobstymo skandalo akivaizdoje?
– Situacija visiškai kurioziška. Priminčiau užsienio šalių praktiką – jeigu yra bent menkiausia abejonė dėl tavo asmenybės skaidrumo, tai tokie žmonės iš ministrų pozicijų traukiasi, nesvarbu, ar žmogus yra kaltas, bet esmė, kad nebesi ir nebebūsi autoritetu.
Juokinga, kai liūdnai pagarsėjusiai mokytojai Astrai kaip mokytojai keliami asmenybės reputacijos reikalavimai, dabar keistai atrodo, pati J.Šiugždinienė kalbėjo apie reputaciją. Jei dabar tokia situacija pasikartotų, kaip švietimo ministrė galėtų kelti reputacijos klausimus, kai jos pačios reputacija abejotina?
Nemeluosiu, būna akimirkų, kai tikrai pagalvoju, kodėl dirbu mokytoju, kodėl kankinuosi už tokią algą. Bet visada geras indikatorius yra mokiniai.
Aš visada mėgstu su mokiniais diskutuoti, jei jie išgirsta apie naują švietimo reformą ir reaguoja neigiamai, o negatyvą nukreipia į mokytoją. Visada sakau, būkite pilietiški, kelkite klausimus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, o ne mokytojui. Manau, kad po šių dienų įvykių ši ministerija mokinių akyse tikrai nebeturės autoriteto ir to, į ką būtų galima lygiuotis.
– Ar dažnai gailitės, kad pasirinkote mokytojo kelią? Kas dažniausiai priveda prie tokių minčių?
– Nemeluosiu, būna akimirkų, kai tikrai pagalvoju, kodėl dirbu mokytoju, kodėl kankinuosi už tokią algą. Bet tada sustoji ir pagalvoji, kad geriausiai sugebi atlikti šį darbą. Visada geras indikatorius yra mokiniai, o kai apytiksliai 80 proc. yra patenkinti tavo darbu ir mokiniams tu esi svarbus, tai džiugina ir neleidžia pabėgti kitur.
