Pasak specialistės ir mamos, lyginant su kitomis šalimis, Lietuva ikimokyklinio ugdymo srityje vis dar žengia pirmuosius žingsnius. Tačiau su laiku visuomenėje turės pasikeisti požiūris, kad už kokybišką paslaugą ir mokama brangiau.
Praėjusiais metais Lietuvoje palengvinta tvarka, norintiems įsteigti privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Tačiau laukto privačių darželių bumo nėra. Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys lemia, kad mūsų šalyje privačių vaikų darželių tiek mažai, o kai kuriuose didžiuosiuose miestuose iš viso nėra?
Jau vasarą susitikusi Švietimo ir mokslo ministrui (Gintarui Steponavičiui – aut. past.) minėjau, kad man labai patinka JAV tvarka: kiekvienas, užsimanęs steigti darželį ar dienos priežiūros centrą, gauna lapą, kuriame surašyta iki smulkmenų, ką, kada ir kaip reikia daryti. Toks aiškumas ir vieno langelio principas padeda žmogui apsispręsti imtis iniciatyvos. Džiugu, kad ir Lietuvoje jau atsirado dokumentas su tais žingsniais, tačiau neatsirado tiek aiškumo, kiek galėjo. Kitose šalyse, kur dideli mokesčiai, valstybė kompensuoja dalį (kartais net didžiąją) darželio steigimosi išlaidų. Žodžiu, teikiama įvairi parama: jei ne finansinė, tai aiškumo ir pagalbos besisteigiančiam prasme. Juk reikia suprasti, kad ikimokyklinės ugdymo įstaigos ir dienos priežiūros centrai yra socialinis verslas, kurio ir eiga, ir plėtra yra kitokia, nei, tarkime, parduotuvės.
Ikimokyklinis ugdymas – svarbiausia švietimo grandis, nes būtent tada aktyviausiai formuojasi Žmogus. Dėl to tai, koks tas Žmogus bus, didele dalimi sąlygoja tai, kokią ikimokyklinio ugdymo įstaigą jis lankė kai buvo mažas žmogutis
Šiandien drįsčiau teigti, kad nors ir teigiama, kad atsirado daug palengvinimų, tačiau tie palengvinimai nėra esminiai, o tai, kad nesikuria daug privačių įstaigų, tik patvirtina šį mano teiginį. Juk jei viskas būtų lengva ir aišku, tai tikrai jos steigtųsi!
ŠMM atstovai sako, jog įkurti privačius darželius norintys žmonės jaučia nemažą pasipriešinimą iš gyventojų, kurių pašonėje bus kuriama vaikų ugdymo įstaiga. Kaip manote, ar tai – išties rimta problema? Ką pasakytumėte tokiems skeptikams, kurie aiškina, kad vaikų darželis namo laiptinėje ar kitur šalia pablogins jų gyvenimo kokybę?
Manau, kad tai – viena didžiausių problemų. Neįtikėtina, nes juk dauguma žmonių turi arba turėjo vaikus, tačiau požiūris į mažus vaikus Lietuvoje yra (atleiskite už tokį tiesmukišką palyginimą) prastesnis nei į naminį gyvūną. Kartais, kalbėdama per seminarus su tėvais ir pedagogais, net sakau, kad Lietuvoje visi be galo myli ir globoja savo vaikus, o kitų vaikų, atrodo...galėtų ir nebūti. Akivaizdžiausiai su tuo susidūriau, kai pirmasis „Vaikystės Sodas“ įsikūrė daugiabučio namo pirmame aukšte su didžiule terasa. Jūs net neįsivaizduojate, su kokiu pasipriešinimu susidūrėme: ir visai nesvarbu, kad tie žmonės dieną dirba, namuose nebūna. Vienas kaimynas net pasakė, kad jis padarysiąs viską, kad mus iš ten (cituoju) išėstų. Kai atėjo žmonės iš savivaldybės (kurie, beje, buvo gan geranoriški), pasakė, kad jiems per dieną kelis kartus skambina ir klausia, kokių priemonių jie imsis, kad mus iškeldintų.
Teisybę pasakius, atrodo, kad lietuviams geriau kiaurą parą dirbanti parduotuvė su „įbimbusiais“ veikėjais koridoriuje nei vaikų darželis darbo metu (kai daugumos kaimynų net nėra).
Man po beveik ketverius metus trukusio gyvenimo Belgijoje, kur beveik visi lopšeliai įrengti gyvenamųjų daugiabučių namų pirmuosiuose aukštuose tai yra visiškai nesuprantama. Belgijoje mūsų dukros ėjo į tokį lopšelį: koridoriuje stovėdavo vežimėliai, nuolat eidavo šeimos su vaikais, tačiau kaimynai ir labindavosi, ir vežimą padėdavo užsinešti (nes ten lopšelis buvo kaip ir antrame aukšte), ir vaikus pakalbindavo.
Nesuprantu, kodėl tai gali kenkti gyvenimo kokybei – juk vis vien dauguma žmonių dirba. Ir apskritai aš manau, kad valstybės interesas (turėti pakankamai lopšelių ir darželių) turi būti aukščiau individo intereso (neturėti savo laiptinėje lopšelio ar darželio), todėl jau statant namus turėtų būti de facto įrašyta, kad pirmame aukšte gali steigtis lopšelis arba darželis. Jeigu žmogus nori namo be tokio įrašo, tegul moka daugiau už prabangą gyventi be vaikų (nors vis vien tokios prabangos nesuprantu, nes tada gali būti tokie kaimynai, kad reikės ant pirštų galiukų vaikščioti!)
Esate gyvenusi ne vienoje užsienio šalyje, taip pat ir lankiusis jose esančiuose darželiuose. Gal galėtumėte palyginti, kuriose šalyse yra daugiau privačių darželių? Ar jie skiriasi nuo valstybinių ir, jei taip, tai kuo?
Kaip edukologei ir kaip tarptautinių mokyklų akreditacinių komandų narei man daugiausiai tenka lankytis privačiose ugdymo įstaigose, tačiau visada aplankau ir valstybines įstaigas, nes man pačiai – kaip ypatingai besidominčiai ikimokykliniu ugdymu – visada smalsu palyginti. Tarkime, Belgijoje dauguma lopšelių yra privatūs, Švedijoje labai daug dienos mamų (dienos priežiūros centrų), JAV vėl labai aiški dienos priežiūros centrų ir darželių distinkcija. Lietuvoje, mano manymu, problema yra ir tai, kad, nors Švietimo gairėse ir buvo numatyta, tačiau nėra aišku, kur darželis, kur dienos mama, kur dienos priežiūros centras ir t.t. Kodėl? Todėl, kad šiandien pagrindinis vertinimo kriterijus, ar įstaiga gaus darželio statusą, yra higienos normos. Žinia, pagal higienos normas patalpas įsirengti gali ir jokių mokslų nebaigęs žmogus – svarbu, kad rastų, kas investuos. O investuoti reikia daug. Pavyzdžiui, „Vaikystės Sode“ tvarkėme apšvietimą. Tai viso labo tas sutvarkymas kainavo virš 10 000 litų. Ir čia tik dviejų grupių apšvietimas! O kur programos vertinimas? Kur bendras darbo vertinimas?
 |
| Dr. A.Landsbergienės asmeninio archyvo nuotr./ Belgijoje esantys privatūs darželiai Lietuvos higienos normų neatitinka. Daugeliui lietuvių tėvų jie taip pat atrodo per paprasti. |
Manau, žmogui būtų skirtumas, ar jį operuotų „šauni dviejų vaikų mama“, ar mokslų daktaras chirurgas? Kodėl nėra distinkcijos steigiant ir vertinant ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nežinau. Pavyzdžiui, mūsų dukrų lopšelis Belgijoje visiškai neatitinka Lietuvos higienos normų, tačiau į jį labai sunku pakliūti, ir žmonės registruojasi vos gimus (arba net negimus) vaikeliui. Dėl to, kad žino, jog ten – profesionali ugdymo įstaigą.
Lygiai tas pats pasakytina apie skirtumus: visada matosi, kur dirba profesionalai ir kur įdedama daug širdies. Aišku, plika akimi ir nepatyręs to nepamatys. Dėl to ir manau, kad reikalingi vertinimai ir skirtingi pavadinimai – jau vien dėl to, kad tėvai žinotų, kur jie veda savo vaikus. Priemonės gali daryti įspūdį, tačiau esmė – kaip bus su jomis dirbama. Aplinka gali daryti įspūdį, tačiau esmė – ar apskritai yra higieniška ir tvarkinga. Manau, bus sakančių, kad viskas puiku, jei nusamdomi puikūs pedagogai. Tačiau juk ir tuos pedagogus reikia burti, reikia rūpintis jų profesiniu tobulėjimu, reikia turėti viziją. Vien nusamdyti žmonių neužtenka.
Jeigu ugdymo įstaiga nori būti profesionali, reikia samdyti ir vadovą – profesionalą (jei steigėjas nėra profesionalas). Mūsų dukrų lopšelyje buvo vienintelis sanitarinis mazgas, tačiau niekada dėl to nesiskundžiau, nes buvo akivaizdu, kad auklytėms užtenka ir jo (o vaikai turėjo savo naktipuodžius). Žodžiu, svarbi esmė, o ne smulkmenos.
Kita vertus, paprastai privatūs darželiai skiriasi nuo valstybinių pedagogų ir vaikų santykiu (privačiose mokyklose Belgijoje gali būti du pedagogai 20 vaikų, o valstybinėje gali būti vienas pedagogas 30 trimečių), priemonių gausa (privatūs dėl papildomų lėšų gali sau daugiau leisti), mokytojų motyvacija (tarkim, Švedijos Gebėjimų mokyklose pedagogai uždirba tiek pat ar net mažiau, nei valstybinėse mokyklose, tačiau jie nori dirbti pagal kitokią sistemą, jie ja tiki, darbas jiems yra labiau gyvenimo būdas, o ne darbas nuo..iki), bendravimu su tėvais (privačiose įstaigose tėvai labiau yra klientai, nei valstybinėse) ir pan.
Lietuvoje normali valstybinio darželio kaina irgi turėtų būti apie 400-500 litų. Jei šeima yra socialiai remtina, galima kalbėti apie kainos mažinimą. Tačiau tada baigtųsi tos begalinės rinkliavos ir ta vargo vakarienė, kuri šiandien akivaizdi darželiuose
Tenka girdėti ne vieno vaikus auginančio lietuvio pamąstymus, kad privatūs darželiai daugeliui – tolima ir finansiškai visiškai nepasiekiama svajonė. Kaip manote, ar iš tiesų Lietuvoje privatūs darželiai nepatrauklūs dėl to, kad mokestis už paslaugas gerokai didesnis nei valstybiniuose? Gal tai tik mitas?
Na, kol kas skirtumas iš tiesų yra didelis. Jei valstybinis darželis kainuoja apie 200 litų, tai privačių dauguma – virš 1000 litų. Tačiau (jeigu įsigilintumėme ir paanalizuotumėme) valstybinis darželis turi kainuoti daugiau. Ikimokyklinis ugdymas yra neformalusis ugdymas, vadinasi, nėra privalomas. Jis yra tik papildas, pagalba tėvams. Ar žinote, kiek kainuoja lopšeliai ir darželiai Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje? Pigiausi – apie 500 eurų. Manau, kad Lietuvoje normali valstybinio darželio kaina irgi turėtų būti apie 400-500 litų. Jei šeima yra socialiai remtina, galima kalbėti apie kainos mažinimą. Tačiau tada baigtųsi tos begalinės rinkliavos ir ta vargo vakarienė, kuri šiandien akivaizdi darželiuose. Ir tada nebebaugintų dvigubai didesnė privačių darželių kaina: jeigu tėvai nori geresnio vaikų-pedagogų santykio, daugiau priemonių, didesnės mokytojų motyvacijos, daugiau bendravimo su tėvais bei ypatingesnio ugdymo (pavyzdžiui, pagal specialias programas), tai jie rinksis privačius darželius ir žinos, už ką moka.
Kokius išskirtumėte privataus darželio privalumus ir minusus, lyginant su valstybiniu?
Tėvai renkasi privačias ugdymo įstaigas, nes nori kokybiškesnio ugdymo, kokybiškesnės priežiūros. Jiems patinka viena ar kita vertybių sistema, kurios bus skiepijamos ugdymo įstaigoje. Jiems patinka buriama bendruomenė, patinka pedagogai, kuriems darbas yra daugiau gyvenimo būdas ir pašaukimas, o ne darbas nuo...iki. Žinau, yra skeptikų, kurie sakys, kad ir valstybiniuose darželiuose taip būna. Žinoma, kad būna. Bet kažkodėl nuo pat švietimo masifikacijos pradžios savo nišą rado ir tvirtai joje įsitvirtino ir privačios ugdymo įstaigos.
Tiesa, Lietuvoje dar neturime tradicijų, dar tėvams neaišku, kurios privačios ugdymo įstaigos yra būtent tos, kuriose labiausiai atsiskleis vaikų potencialas, bus atverta daugiausiai langų. Tačiau neabejoju, kad ateityje, tėvams vis labiau domintis, išsikristalizuos ir profesionalų daromos ugdymo įstaigos. Be to, vis daugiau supranta, kad ikimokyklinis ugdymas nėra vien tik vaikų „ganymas“, kad jie būtų saugūs iki tos akimirkos, kai ateina pasiimti tėvai.
Ikimokyklinis ugdymas – svarbiausia švietimo grandis, nes būtent tada aktyviausiai formuojasi Žmogus. Dėl to tai, koks tas Žmogus bus, didele dalimi sąlygoja tai, kokią ikimokyklinio ugdymo įstaigą jis lankė kai buvo mažas žmogutis.
