Koks Kauno estetinis veidas šiuolaikiniame kontekste? Pasak, dr. Mariaus Sirutavičiaus, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros dėstytojo, kadaise sėkmingai besivysčiusiam Kaunui, šiandien trūksta urbanistinio išskirtinumo ir naujų miesto tradicijų.
Kur prasidėjo Kaunas?
1408-ieji – simbolinė miesto įkūrimo data. Visoje Europoje miesto erdvių urbanizacija prasidėdavo ir augdavo prie įtvirtinimų. Kauno pilis tapo tuo objektu, aplink kurį kūrėsi gyventojai, dirbo amatininkai, vyko prekyba.
Tai buvo administracinis, karinis ir gynybinis įtvirtinimas. Čia dirbęs pilininkas rūpinosi ūkio reikalais, kaupdavo valdovo turtus, prižiūrėdavo tvarką.
Palyginti su kitomis to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilimis, Kauno pilis pasižymėjo sudėtingais gynybiniais įrenginiais. Istoriniai šaltiniai rodo, kad pilis ir jos gyventojai buvo kietas riešutėlis ją pulti susiruošusiems kryžiuočiams. 1362 m. kauniečių gynybą įveikė tik gaisras.
Kauno miesto augimas pagreitį įgavo po kovų su kryžiuočiais – tik tuomet mieste pradėjo vystytis verslai, užmegzti ilgalaikiai prekybiniai ryšiai.
„Kauno klestėjimo laikotarpis fiksuojamas nuo XVI a. Iš kur tai žinome? Tuo metu miestų turtingumo požymis buvo tolimoji prekyba – kaip plačiai driekėsi prekybos keliai, toks buvo ir miesto statusas. Kaunas palaikė prekybinius ryšius ne tik su aplinkiniais miesteliais, bet ir su Karaliaučiumi, Ryga, kitais Europos miestais“, – dėsto dr. M. Sirutavičius.
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui suteikus Kaunui Magdeburgo teises, aplink pilį augęs miestas suklestėjo. Jis garsėjo ne tik kaip prekybos, bet ir kaip amatų centras.
Čia dirbo kalviai, odininkai, skardininkai, puodžiai, baltinių siuvėjai ir to meto prestižinio amato atstovai – auksakaliai. Buvo švenčiamos miesto šventės, kilo bažnyčios ir iki šių dienų išlikę pastatai.
Už miesto taip pat veikė popieriaus malūnai, virvininkų, odininkų, puodžių cechai, steigėsi laivų statyklos. Kaunas tapo tikru europiniu miestu ir XVI a. pab.–XVII pr. pasiekė savo klestėjimo ir ekonominio pakilimo laikotarpį.
Bendruomeniškumas ir stiprus miestiečio identitetas
Vytauto Didžiojo laikais pradėjo formuotis atskiras – miestiečių, luomas. Tikėtina, kad kultūrinė veikla buvo teigiamas impulsas ir miestiečio identiteto stiprėjimui.
XVII a. Kaune miestietiškas identitetas tapo labai stiprus – tai rodo gyventojų rūpestis miesto gerovės klausimais, kilmingųjų ir bajorijos interesai. Galima daryti prielaidą, kad kauniečiai buvo linkę pakovoti už savo teises. Valdovas kiekviename mieste turėjo savo atstovą – vaitą.
Tyrinėjant kauniečių gyvenimo būdą, išryškėjo akivaizdus mentaliteto bruožas – bendruomeniškumas. Gyventojai rūpinosi ne tik savimi, bet ir aplinkiniais.
Pasak Dr. M. Sirutavičiaus, kauniečiai daug anksčiau nei vilniečiai išsirūpino, kad vaitas būtų renkamas iš miestiečių, o ne iš bajorų, kaip Vilniuje.
Tyrinėjant kauniečių gyvenimo būdą, išryškėjo akivaizdus mentaliteto bruožas – bendruomeniškumas. Gyventojai rūpinosi ne tik savimi, bet ir aplinkiniais.
Viena iš aktualių to meto problemų, pagalba sunkiai besiverčiantiems, buvo sprendžiama miestiečių iniciatyva – steigiamos špitolės, vadinamosios prieglaudos, kur likimo nuskriaustieji gaudavo reikiamą prieglobstį.
Miesto šventės taip pat savotiškai suvienydavo ir palaikydavo bendrumo dvasią. Kauniečiams tai buvo proga pasipuošti, pabendrauti, išgirsti gandus bei pasidalinti naujienomis. Šiuo laikotarpiu būdavo pažymimi savivaldos, pavyzdžiui, burmistro, rinkimai.
Šventė buvo skelbiama ir atvykus svarbiems pareigūnams. Yra duomenų, kad miestiečiai organizuodavo Užgavėnių karnavalą, taip pat minėjo katalikiškas, bažnytines šventes.
Ką verta tęsti dabartiniame Kaune?
Kauno didybę rodo ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir išlikusi miesto architektūra bei infrastruktūra. Kadaise nuolat tobulėjantis ir augantis organizmas bėgant amžiams tarsi paniro į transo būseną. Miesto struktūra išliko, tačiau pastebima drąsių, novatoriškų miesto vystymo sprendimų stoka.
Šiuo metu miestas neturi savitumo ir tą savitumą reikia sukurti. Atrasti, kuo jis kitoks, ypatingas.
„Šiuo metu miestas neturi savitumo ir tą savitumą reikia sukurti. Atrasti, kuo jis kitoks, ypatingas. Išryškinti unikalias tradicijas, vietas, kurios taptų turistų traukos objektu, nebijoti naujų projektų.
Ši sritis vis dar nėra tinkamai išnaudota. Kartu su nauja urbanistine vizija paraleliai turėtų būti kuriamos ir naujos miesto tradicijos, daugėti tik šiam regionui būdingų švenčių.
Juk tai neatsiejama miestiečio identiteto dalis, taip pat ir visos lietuvių tautos valstybingumo dalis. Šį faktą būtina užtvirtinti tiek tautiečių sąmonėje, tiek miesto detalėse“, – mintimis dalinasi dr. M. Sirutavičius.
Dėstytojo nuomone, svarbu rasti ryšį tarp naujamiesčio ir senamiesčio – istorinio paveldo savitumą suvienyti su šiuolaikinio miesto išskirtinumu. Kauno mikrorajonai kol kas nėra maksimaliai išnaudoti formuojant naująjį miesto veidą.
Kaunui aktualu ne tik sutvarkyti duobėtas gatves, bet ir išsigryninti urbanistinę plėtros viziją, atkreipti dėmesį į pakrantes.
Daugiau apie Kauną: www.kurprasidejokaunas.lt
