Pranešime skelbiama, kad „Dramokratija“, negalėjusius atvykti į festivalį ar praleidusius kurį nors skaitymą, kviečia su šiuolaikinėmis pjesėmis susipažinti elektroniniame archyve.
Nuo trečiųjų festivalio gyvavimo metų organizatoriai nusprendė ne tik suteikti erdvę pradedantiems dramaturgams pristatyti savo darbus, bet ir tobulintis nemokamose dirbtuvėse. Šiais metais festivalyje pristatytos pjesės buvo tobulinamos sausio mėnesį vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse su švedų dramaturge, režisiere ir meno vadove AnnaLina Hertzberg. Prieš išvykdama namo AnnaLina sakė, jog jai didžiausias įvertinimas būtų jei dirbtuvių dalyviai užbaigtų pradėtus tekstus. Dabar šiuos kūrinius galite įvertinti ir jūs.
Penktojoje „Dramokratijoje“ savo naujausią darbą pristatė Matas Vildžius, savo pjese „Motinos ir jų sūnūs“ atidaręs festivalį. Tai – kamerinis kūrinys dviems aktoriams, kalbantis apie tėvų ir vaikų bei vyro ir moters santykius. Po motinos laidotuvių vyras užsuka pas savo buvusią žmoną ir jie vienas kitam pamažu papasakoja daugiau nei kada prieš tai.
Antroji festivalyje pristatyta pjesė buvo Irenos Kunevičiūtės interaktyvi ir nuo auditorijos įsitraukimo priklausiusi „Nuo pradžių“. Judėti ir nuolatos būti veiksme žiūrovus paskatinusi ir apėmusi tiek valstybės valdymo procesą, tiek asmeninę šeimos dramą, pjesė sukėlė audringas diskusijas apie politinį procesą ir apie interaktyvų teatrą.
Aktorius Raimondas Klezys „Dramokratijoje“ debiutavo kaip dramaturgas ir pristatė asmenine patirtimi paremtą ir Ievos Jackevičiūtės režisuotą monopjesės eskizą. Šis pasirodymas sulaukė stovimų ovacijų ir taip pat buvo pristatytas kaip Raimondo bakalaurinio darbo dalis.
Dovilė Zavedskaitė į festivalį sugrįžo dar gan neseniai visuomenėje nuskambėjusių įvykių įkvėptu politiniu šaržu „Sniego senis besmegenis“. Pjesės autorė ir skaitymus režisavęs Augustas Gornatkevičius teigė, jog ši pjesė turėtų nuolat atsinaujinti stebint įvykius politinėje arenoje, įtraukiant politikų išsireiškimus bei ne visada logika paremtus jų sprendimus. Susirinkusieji į skaitymus sakė jau laukiantys kada stiliumi ir išraiška išsiskyręs kūrinys taps spektakliu.
Festivalį užbaigė dramaturgės Živilės Zablackaitės ir režisierės Loretos Vaskovos pristatyti „Šimto metų vaikystės“ klausymai. Diskusijoje pačios autorės teigė, jog šiai audiovizualinei instaliacijai tinkamesnis pavadinimas galėtų būti „Nostalgijos muziejus“. Atėjusieji klausėsi dabartinių 30-mečių pasakojamų prisiminimų iš savo vaikystės ir piešdami ar rašydami ant sienų patys prisiminė savo vaikystę. Jaunesnioji auditorija buvo nustebinta tuometinių įvykių, o vyresnieji teigė dar kitaip prisimenantys dešimtojo dešimtmečio laikotarpį.
Simboliška, kad penktoji „Dramokratija“, pristatė penkias pjeses. Per visus festivalio metus iš viso žiūrovai galėjo išgirsti 34 pjeses. Beveik visas jas galima rasti „Dramokratijos“ pjesių archyve lietuvių ir anglų kalbomis. https://dramokratija.lt/lt/pjesiu-archyvas/ Norinčiuosius pjeses naudoti prašome susisiekti su organizatorėmis, kurios padės susisiekti su autoriais.
Penkis pavasarius dramaturgijos entuziastus džiuginusi „Dramokratija“ praneša, kad išeina atostogų. „Su kino dramaturgijos kursu, įkvėpti dėstytojos Gabrielės Labanauskaitės pradėjome „Dramokratiją“ neturėdami kur patys parodyti savo darbus. Tada net ir pjesių skaitymų formatas buvo nauja, o dabar vis daugiau atsiranda ir lietuviškų pjesių pastatymų. Labai džiugu, kad kadaise mūsų išsikelti tikslai tampa realybe, tad manome, jog laikas ir mums judėti toliau. Nesakome, kad festivalis daugiau niekada nevyks, į pjesių skaitymus tikrai dar kviesime, tačiau kol kas darome bent jau metų, o gal ir kur kas ilgesnę, pertrauką“, – sakė „Dramokratijos“ koordinatorė Živilė Zablackaitė.
Festivalio vadovė Indrė Bručkutė sako „Tai buvo tikrai neįtikėtini penkeri metai. Viliuosi, kad festivalis prisidėjo prie mito, jog Lietuvoje nėra dramaturgijos ir nėra dramaturgų, griovimo. Tikiuosi, jog per penkerius metus „Dramokratijoje“ sukurtos pjesės ir dramaturgai atras savo žiūrovą. O mūsų žiūrovai atras lietuviškoje dramaturgijoje tai, kas aktualu ir jiems artima. Manau, kad kaip ir daugelis teatrų Lietuvoje, „Dramokratija“ atsigaus ir rekonstruosis tam, kad galėtų priimti dar daugiau žmonių ir suteikti dar daugiau galimybių kuriantiems.“