Psichologui, „Jaunimo linijos“ direktoriui Pauliui Skruibiui tokia kai kurių parlamentarų pozicija sukėlė nuostabą. Anot jo, ši istorija yra puiki proga grįžti prie minėtų pataisų ir uždrausti tiek fizinę, tiek psichologinę prievartą prieš nepilnamečius.
„Tikiuosi, kad dabar jie balsuotų kitaip. Daug kas, pradedant aukščiausiais valstybės pareigūnais, akcentavo, kad jokiais atvejais prievarta prieš vaiką negali būti pateisinama“, – 15min.lt teigė pašnekovas.
Politologas Lauras Bielinis savo ruožtu abejoja, ar dabar aktyviai mergaitę ginantys parlamentarai sulauks didelio palaikymo per Seimo rinkimus. Tačiau jis neabejoja, kad Garliavos istoriją bus stengiamasi tempti iki rudens, kad paskutinėmis dienomis prieš balsavimą būtų galima iššokti su naujais pareiškimais ir rinkėjams priminti apie save.
Pataisomis suabejojo ir Irena Degutienė
2010-ųjų kovą Seimo filtro nepraėjusių Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų autorė frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narė Ona Valiukevičiūtė ragino uždrausti fizines bausmes ir kitą smurtą prieš vaikus. „Bet koks smurtas prieš vaiką yra draudžiamas“, – buvo nurodyta projekte.
Pataisoms nepritarta: už jas balsavo 47 parlamentarai, prieš – 8, net 50 politikų susilaikė.
Pataisos netiko frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ nariams Petrui Gražuliui, Juliui Veselkai ir Remigijui Žemaitaičiui, Darbo partijos atstovui Kęstučiui Daukšiui, dabartiniam Liberalų ir centro sąjungos frakcijos nariui Antanui Nedzinskui, Krikščionių partijos frakcijos nariui Jonui Ramonui, konservatoriams Jonui Šimėnui ir Arvydui Vidžiūnui.
Tarp susilaikiusiųjų buvo Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė, jos partijos kolegos Rimantas Jonas Dagys, Donatas Jankauskas, Andrius Kubilius, Gintaras Songaila, Aurelija Stancikienė, tuometis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys Kazimieras Uoka.
Kol vieni parlamentarai kvietė neauginti naujų smurtautojų ir galvoti apie žmogaus teises, kiti aiškino, esą beržinę košę leidžia net Biblija, o dabar esantys dėkingi dėl vaikystėje sukiotų ausų, rykštės ir stovėjimo kampe.
Ne kartą Garliavoje lankęsis konservatorius Rytas Kupčinskas po mergaitės perdavimo mamai ketvirtadienį vėl nuvyko į Klonio gatvę. Jis pakeltu balsu ragino visus eiti protestuoti ir reikalauti, kad būtų išaiškinti bei atstatydinti operacijos organizatoriai. Tačiau 2010 m. pavasarį, balsuojant dėl smurto prieš vaikus uždraudimo, jis susilaikė.
Penktadienį R.Kupčinskas kartu su K.Uoka ir iš konservatorių gretų ką tik pasitraukusiu S.Stoma įsikūrė vidaus reikalų ministro Artūro Meliano priimamajame. Jie pareiškė trokštantys susitikti su mergaite. Po darbo valandų policininkams pavyko išprašyti parlamentarus.
Petras Gražulis dėkingas už beržinę košę
„Ši (D.Kedžio dukros – 15min.lt) istorija yra gera proga grįžti prie įstatymo pakeitimo. Daugelis Seimo narių tada susilaikė. Galbūt jie yra dvejojantys. Tikiu, kad daug Seimo narių, kurie susilaikė, galbūt dabar balsuotų kitaip. Reikia atsitraukti nuo vienos konkrečios istorijos ir skirti didesnį dėmesį prievartos temai apskritai“, – kalbėjo P.Skruibis.
Anot jo, būtina diskutuoti apie įvairias prievartos rūšis, įskaitant emocinę ir seksualinę prievartą, prievartą šeimoje ar vykdant teismo sprendimus. Įvairių įvykių būta dar iki mergaitės perdavimo operacijos. Psichologas kai kuriuose iš jų įžvelgė emocinės prievartos požymių.
O.Valiukevičiūtė siūlė apibrėžti smurtą prieš vaiką kaip seksualinę, fizinę, psichologinę ir emocinę prievartą, žeminimą ir išnaudojimą, priežiūros stoką, aplaidumą, kurie sukelia pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui.
Fizine bausme pataisose vadinta bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar kitaip fiziškai kankinti.
Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia jo teises, piktnaudžiauja savo teisėmis, vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, drausmina fizinėmis bausmėmis ar kitaip smurtauja prieš jį, siūlyta taikyti civilinę, administracinę arba baudžiamąją atsakomybę.
Kol vieni parlamentarai kvietė neauginti naujų smurtautojų ir galvoti apie žmogaus teises, kiti aiškino, esą beržinę košę leidžia net Biblija, o dabar esantys dėkingi dėl vaikystėje sukiotų ausų, rykštės ir stovėjimo kampe.
Anot Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovo Pauliaus Saudargo, tokios pataisos yra kišimasis į vaikų auklėjimą.
Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys P.Gražulis retoriškai klausė, kada „baigsime tik vaiko teises puoselėti“. „Buvau dėkingas tėvams, kad kartais ausį pasuko, į kampą pastatė ar net rykštę paėmė. Šv. Rašte parašyta, kad nėra smurtavimas, jei vaikui nusuksi ausį, pastatysi į kampą ar kitaip pareikalausi, kad jis vykdytų savo pareigas“, – tvirtino P.Gražulis.
Lauras Bielinis: minios parama – iliuzija
Seimo abejingumas kiekvieno vaiko teisėms nesukėlė tokio visuomenės pasipiktinimo, kaip antstolės noras įvykdyti teismo sprendimą dėl D.Kedžio dukters globos. Anuomet žmonės neišėjo į gatves ir neorganizavo piketų nei miestų aikštėse, nei prie prezidentūros, kunigai viešai nesimeldė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė nesikreipė į tautą.
Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Petras Gražulis retoriškai klausė: kada baigsime tik vaiko teises puoselėti.
L.Bielinis 15min.lt teigė Garliavos istorijoje įžvelgiantis tris lygmenis. Visų pirma jis mato „naivių, pernelyg tiesmukiškų žmonių norą rasti teisybę“ – esą kai kurie protestuotojai iš tiesų tenori, kad teisybė triumfuotų, nors nežino, kur ji.
Itin stipriai pasireiškia politinis lygmuo. Nėrę į šį aistrų katilą politikai, mėgstantys ir mokantys bendrauti su minia, bando sukurti savo įvaizdį.
Kaip pažymėjo L.Bielinis, kiekvienoje šeimoje galima rasti ir vienos, ir kitos pusės šalininkų. „Manyčiau, kad šita aistra yra savotiška pasąmoninės vidinės traumos išraiška. Viskas susiveda į nepasitenkinimą savimi, skriaudos pojūtį. Vaikas yra jų, nuskriaustųjų, simbolis, todėl, kovodami su valdžia jie kovoja už save“, – kalbėjo politologas.
Paklaustas, kas šiuo atveju yra pagrindinis istorijos veikėjas, – savo teisingumą panorusi vykdyti minia ar jais manipuliuojantys politikai, L.Bielinis pabrėžė abiejų svarbą.
„Sušaukti minią nėra paprasta. Politikai mano, kad valdo minią, bet iš tiesų minia yra sunkiai suvaldomas dalykas, emocingas ir inertiškas. Laukia neaiškūs posūkiai. Egzistuoja savaiminis procesas. Bet galima matyti ir politikų, kurie bando prisitaikyti prie minios“, – svarstė pašnekovas.
Jis abejojo, ar aktyviai Garliavos istorijoje besireiškiantys politikai prieš rinkimus susikraus didelį politinį kapitalą: „Minia yra viena, o politikų – daug. Klausimas, ar juos kas atsimins. Balsai pasiskirstys 10–15 politikų, taigi kiekvienas atskirai daug negaus. Minios parama yra didelė politinė iliuzija.“
Tačiau L.Bielinis įsitikinęs, kad aistrų laužą bus stengiamasi kurstyti visą vasarą ir rudens pradžioje, kad ši istorija nebūtų pamiršta iki Seimo rinkimų. Paskutinėmis savaitėmis esą gali atsirasti ir naujų aspektų.
