„Laimei, gaisras buvo pakankamai operatyviai likviduotas ir daugiabutyje nebuvo dujų. Priešingu atveju, viskas galėjo baigtis milijoniniais nuostoliais, gausesnėmis žmonių netektimis ir dalies daugiabučio griūtimi. Kad toks scenarijus yra realus įrodo kelerių metų senumo įvykiai Maskvoje, kai sprogus dujoms buvo sugriauti keli daugiabučiai“, – pastebi „Lietuvos draudimo“ Draudimo rizikos ir žalų departamento direktorius Julius Kondratas.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje butus yra apdraudę tik 20 proc. butų savininkų. Nelaimės atveju apsidraudę gyventojai taip pat nėra visiškai apsaugoti nuo nuostolių, nes po gaisro draudimas atlygins tik jų asmeninę patirtą žalą, tačiau jų būsto vertė gali ženkliai pablogėti dėl suniokotos laiptinės, aprūkusių bendro naudojimo patalpų ir neveikiančių liftai. Nelaimė Kaune, pasak draudimo eksperto, taip pat išryškino kelias esmines problemas:
„Draudžiant konkretų butą, esantį daugiabutyje, proporcingai apdraudžiamas ir bendras turtas, tačiau esant itin mažam procentui apsidraudusių, realiai kiekvienas daugiabutis yra apdraustas vos 20 proc. vertės dalimi. Blogiausio scenarijaus atveju nugriuvus ar sudegus visam daugiabučio pastatui, vidutiniškai 80 proc. jo savininkų tiesiog lieka be stogo virš galvos ir lėšų, leidžiančių operatyviai įsigyti naują būstą ar prisidėti prie daugiabučio atstatymo. Kitiems 20 proc., turintiems būsto draudimą, tokiu atveju irgi iškils nepatogumų, tačiau, jie bent gaus pilną draudimo sumą, kurią galės panaudoti kito būsto įsigijimui“, – sako J.Kondratas.
Draudikai jau ne kartą priminė Vakarų šalių pavyzdžius – išsivysčiusiose šalyse daugiabučių draudimo problemos iš esmės nėra, pvz., Didžiojoje Britanijoje yra apdrausta 99 proc. butų, Skandinavijoje savanoriškas būsto išdraustumas siekia daugiau nei 90 proc., Danijoje yra privalomas pastato, kaip visumos, draudimas, todėl visi pastatai su bendromis patalpomis apdrausti.
„Iki šiol mažo būsto išdraustumo problemos Lietuvoje niekas neįžvelgia ir nesprendžia, nors pastaraisiais metais jau keletą kartų pasitaikė labai rimtų, beveik katastrofinių gamtos reiškinių, kurių metu stipriai suniokotas žmonių turtas. Visais atvejais draudikai atlygino žalą tik apsidraudusiems, o didžioji dalis nukentėjusių liko su viltimi, kad „pagelbės valdžia“ ir su visų santaupų ar net skolų pareikalavusiu turto atstatymu. Tokiais scenarijais turėtų susidomėti ir valstybė, jei katastrofos atveju ji nenori gauti daugiamilijoninės kompensacijos prašymo“, – sako J.Kondratas.
Draudimo ekspertas mato keletą galimų išeičių: įpareigoti bendrijas užtikrinti, jog dėl nelaimingo atsitikimo pastatui sugriuvus, bendrijos narių draudimo pakaktų naujam pastatui atstatyti, o draudimo neturintys bendrijos nariai galėtų būti įpareigoti operatyviai skirti lėšų statybai arba netrukdyti pastato atstatymui be jų turėtų butų, taip pat svarstytinas privalomas pastatų draudimas.
Vienas iš galimų blogiausių scenarijų – visiška pastato griūtis. Reali situacija parodė, kad Kaune iki tokio scenarijaus trūko nedaug, todėl jis labai realus net Lietuvoje, kur tokio masto katastrofos nėra įprastas dalykas.
Lietuvos gyventojai vis dar mąsto optimistiškai ir tiki, kad jiems nieko blogo neįvyks. Prieš metus „Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad beveik pusė (45 proc.) Lietuvos daugiabučių gyventojų nesiima jokių priemonių, kad išvengtų nuostolių savo turtui – tai yra apsaugotų jį nuo gaisro, vagystės, trūkusių vamzdynų.
Kas kompensuos nuostolius nuo nelaimės nukentėjusiems gyventojams? Nuostolių kompensacijos reikėtų reikalauti iš buto savininko (jam kyla civilinė atsakomybė dėl jo bute įvykusio gaisro padarinių kitiems) arba kaltininko, jei toks bus nustatytas ir jo kaltė įrodyta. Kauno dramoje aiškėja, kad kaltininkas (padegėjas) – nepilnametis pilietis, kurio turtinė padėtis neaiški, greičiausiai nei jis, nei jo tėvai neturės pakankamai turto atlyginti nuostoliams.
Tokiu atveju kaip šis, pagalbą viešai jau pažadėjo savivaldybė, kitais didelių nelaimių atvejais paramą nukentėjusiems išimties tvarka skiria Vyriausybė.
