„Vaizdingiausių ir visiems žmonėms priklausančių vietų užgrobimas bei sudarkymas – spjūvis į akis visuomenei, teisėtvarkai ir valstybei“, – tvirtina Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos bendruomenė.
Devyniolika šio mikrorajono gyventojų dar prieš dvejus metus šalies vadovams ir aplinkos ministrui pranešė apie gamtos niokojimą greta šio miesto rajono esančiame nuostabiame Pavilnių regioniniame parke.
„Prieš keletą metų ėmė rastis „modernių“ statinių Žolyno gatvės pabaigoje, kurie ne tik subjaurojo kraštovaizdį, bet ir buvo statomi nulyginant reljefą, nukasant šlaitus, iškertant medžius.
O tai, kas daroma Pragiedrulių gatvėje, peržengia visas ribas: sudarkytas kraštovaizdis, sužalotas reljefas, užgrobtas, užverstas statybinėmis atliekomis ir užstatytas kelias bei dalis šlaito – savininkai atsitvėrė dalį Pavilnių regioninio parko teritorijos.
„Vaizdingiausių ir visiems žmonėms priklausančių vietų užgrobimas bei sudarkymas – spjūvis į akis visuomenei, teisėtvarkai ir valstybei“, – tvirtina Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos bendruomenė.
Šitaip darkomas natūraliai dar nuo ledynmečio susiformavęs ir menkai žmogaus ūkinės veiklos paliestas unikalus raguvų reljefas. Be to, tai vienos mėgstamiausių vilniečių poilsio vietų užgrobimas“, – tvirtino savo laiške Seimo pirmininkui, premjerui ir aplinkos ministrui Antakalnio bendruomenės žmonės. Jie siūlė nugriauti unikalią Pavilnių gamtą darkančius pastatus ir atkurti pažeistą kraštovaizdį.
Saugomų teritorijų įstatymu draudžiama valstybiniuose parkuose keisti reljefo formas, naikinti ir keisti istoriškai susiformavusį kultūrinį kraštovaizdį, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertę. Be to, draudžiama ir valstybiniuose parkuose statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę.
Kalvotajam Pavilnių regioniniam parkui aktualūs ir kiti šio įstatymo draudimai: statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunų.
Aplinkosauga niekuo dėta?
„Jūsų susirūpinimas pagrįstas“, – po mėnesio atsakė bendruomenei Aplinkos ministerijos sekretorius Inesis Kiškis ir čia pat, savo laiške, pridūrė, kad leidimus statyti Antakalnio žmones papiktinusius namus išdavė Vilniaus savivaldybė, o prižiūrėti šių bei kitų pastatų statybas įstatymu pavesta apskrities viršininko administracijai.
Du namus Žolyno gatvėje sostinės savivaldybė pripažino tinkamais, išpeiktos tik dvi statybos Žolyno ir Pragiedrulių gatvėse. „Šiuose žemės sklypuose statytojai įžūliai vykdė savavališkas statybas ir žalojo reljefą“, – pranešė laiške Antakalnio gyventojams Aplinkos ministerijos sekretorius ir informavo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi į teismą, kad savavališkai pastatyti namai būtų nugriauti, o teritorija sutvarkyta. „Kraštovaizdis tvarkomas“, – nudžiugino Antakalnio žmones I.Kiškis.
Saugomų teritorijų įstatymu draudžiama valstybiniuose parkuose keisti reljefo formas, naikinti ir keisti istoriškai susiformavusį kultūrinį kraštovaizdį, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertę.
Tačiau bėgo mėnesiai ir metai, namai-monstrai stūksojo kaip stūksoję, o gamta prie jų buvo dar labiau niokojama. Tad praėjusią vasarą Antakalnio bendruomenė vėl apie tai priminė Aplinkos ministerijai.
Šį kartą atsakė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius. „Padėtis nepakitusi, šiuo metu vyksta teisminiai ginčai dėl savavališkų statybų. Jų metu bus išnagrinėtas ir pažeistos teritorijos sutvarkymas“, – pažadėjo R.Masilevičius.
Privatizuoja ir gatves
Užpraėjusią savaitę Antakalnio seniūnijos bendruomenės pirmininkas, mokslų daktaras Viktoras Bolotinas ir keletas šio mikrorajono gyventojų dar kartą išsirengė į sudarkytas gamtos vietas. Į šią išvyką jie pasikvietė ir Lietuvos žaliųjų vicepirmininkę vilnietę Janiną Gadliauskienę bei šių eilučių autorių.
Keliavome rudens lapų nuklotu parko pažintiniu taku, kuris vingiuoja ant Sapieginės kalvų žaliuojančiais miškais. Aplink – Neries šlaituose ledyno suklostytos kalvos, atragiai, raguvos, gūbriai, daubos, griovos, cirkai, ozai ir nuo jų atsiveriantys puikūs vaizdai. Eroziniai kalvynai – didžiausia Pavilnių regioninio parko vertybė, jai saugoti ir buvo įsteigtas šis unikalus ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje parkas.
Prieš keletą šimtmečių šios vaizdingos apylinkės priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams Sapiegoms. Kadaise šiose kalvose per Petrines buvo švenčiami atlaidai, o ir dabar visais metų laikais pamatysi daugybę vilniečių, vaikštinėjančių Sapieginės kalvų takais.
Per pastaruosius trejus metus Vilniuje užregistruota daugiau kaip 120 nelegalių statybų.
Netrukus priėjome mažą, per kalvas vingiuojančią Pragiedrulių gatvelę. O štai ir Jadvygos Jodko valda. Leidimą rekonstruoti joje esantį medinį namą 2004 metais išdavė Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Ramonaitis. Pagal leidimą šis namas po rekonstrukcijos turi būti vieno aukšto, 97,5 kv. m gyvenamojo ploto. Rekonstrukcijos projektą parengė R.Krūminio įmonė „RK projektai“, statybos techninės priežiūros vadovas – Leonas Dovgiala.
Po rekonstrukcijos medinis namas liko stovėti, tačiau greta išdygo dar du mūriniai.
„Be to, čia dirbtinai pratęstas šlaitas – priversta statybinių atliekų, jos užpiltos žeme ir užsėtos žole. O juk keisti reljefą parkuose draudžiama“, – priminė V.Bolotinas.
Kitas mūsų ekskursijos dalyvis – fizikas Andrius Samaitis atkreipė dėmesį į tvorą. „Čia tęsėsi Pragiedrulių gatvė. Šie žmonės namus pasistatė ant jos, taip užtverdami gatvę“, – rodė Antakalnio gyventojas. Dabar Pavilnių regioninio parko lankytojams J.Jodko statybas tenka apeiti kalno šlaitu palei sklypo tvorą.
Nulyginti kalvų šlaitai
Sapieginės kalvos atragiu netrukus pasiekėme kitą statybvietę, esančią Žolyno gatvės pabaigoje. Graži laukymė pušimis apaugusios kalvos viršūnėje, puikūs vaizdai į visas puses. Tačiau čia netrukus išdygs dar vienas mūrinis namas. Jo statybai jau pasirengta: iškirsti krūmai, nutiestas kelias, suręsti vartai ir stūkso statybininkų vagonėlis.
Statybos vietoje stūkso seni erdvūs rūsiai. Antakalnio gyventojai spėliojo, ar jie – ne Sapiegų laikų vandens rinkimo sistemos palikimas. Jei taip – reikėtų ištirtų šį kultūros paveldo objektą, kol statyba jo nesunaikino, nes dalis rūsių jau užversta statybos atliekomis.
Naujasis šios valdos šeimininkas nusprendė nesinaudoti buvusiu keliuku, kuris vedė į šią vietą, ir virš jo terasoje nutiesė savąjį – platų, užpiltą skalda. Jį tiesiant buvo nukasti kalvos šlaitai, dalis jos išlyginta. Tokie darbai parke draudžiami.
Leisdamiesi nuo kalvos, išvydome greta pažintinio tako pastatytą stendą, kuriame Pavilnių regioninio parko direkcija skelbia: čia – Iškartų kraštovaizdžio draustinis. „Šiame draustinyje saugomos didžiosios erozinės vėduoklės, atsiradusios prieš 13 tūkst. metų. Draudžiama žaloti ir keisti reljefą, kasinėti, tręšti ir kultūrinti natūralias pievas bei ganyklas“, – įspėjama stende.
Tačiau prie pat, Žolyno gatvės pabaigoje, pamatėme tris didelius šiuolaikinės architektūros namus, kaip kareivių barakai išrikiuotus kalvos šlaite. Į akis krito ir dirbtinai prie jų suformuotos terasos – jos labai skyrėsi nuo gamtos suklostytų kalvos šlaito formų.
Tačiau seniai ne paslaptis, kad neturintiesiems sąžinės talkina ir korumpuoti politikai, valdininkai bei teisėsaugos pareigūnai, be to, naudojamasi prasta šalies teisine sistema ir tradicija nepaisyti įstatymų arba juos apeiti.
Anksčiau netoliese stovėjo trys nedidelės sodybos, kurios nedarkė vaizdo nei dydžiu, nei betonu, nei kalvos nukasimais. Paskui, kaip jau tapo įprasta Vilniuje, šie namai sudegė ir atsirado dabartiniai. Beje, ne toje pačioje vietoje – senieji nestovėjo viena greta, todėl gražiai įsiliejo į čionykštį kraštovaizdį.
Turtuoliai praeivių nemėgsta
Kaip byloja Vilniaus savivaldybės dokumentai, pirmajam čia 2002 metais buvo leista statytis architektui Bonifacui Ambrasui, kuris pats ir susiprojektavo savo būstą. Vyro darbą prižiūrėjo žmona, Aplinkos ministerijos atestuota architektė Sigita Ambrasienė, – leidime ji įvardyta kaip statybos techninės priežiūros vadovė.
Kiek vėliau greta leista statytis garsiam advokatui Kęstučiui Jaskutėliui. Jo namą suprojektavo UAB „Jungtinės architektų pajėgos“. Vėliausiai, 2004 metais, išduotas leidimas statyti namą Viktorui Kravecui, tačiau dabar kaip šio būsto savininkė dokumentuose įvardijama M.V.Tomaševičienė. Šį namą suprojektavo UAB „Atika“.
Antakalnio gyventojus piktina ne tik su gamta disonuojanti šių pastatų architektūra ir nuniokotas kalvos šlaitas, bet ir tai, kad šių valdų savininkai prie savo namų uždarė Žolyno gatvę – toje vietoje, kur ji anksčiau vedė į mišką, supiltas aukštas šlaitas. Be to, prie vieno namų yra užrašas „Teritorija saugoma“ ir kelio ženklas „Eismas draudžiamas“.
Pastarąjį ženklą galima įrengti tik suderinus su savivaldybės Saugaus eismo komisija ir miesto policijos komisariatu, už savavaliavimą Administracinių teisės pažeidimų kodeksu numatoma bauda iki 500 litų.
„Turtuoliai kritikuoja draudimą kurtis parkuose, bet ir juo naudojasi – žino, kad kiti aplink nepasistatys. Tačiau blogiausia, kad jie užtveria praėjimus, kelius ir net gatves. „Eiliniams“ žmonėms tenka nuolankiai apeiti turčių tvoras. Pro senąsias sodybas visada veda takai, neretai net tvoros nėra, o naujosios turtingųjų valdos aklinai aptvertos, į praeivius jie žiūri su neapykanta“, – piktinosi ekskursijoje dalyvavęs Antakalnyje gyvenantis etnologas, mokslų daktaras Dainius Razauskas.
„Matyt, jie vis dėlto jaučia sąžinės priekaištus, todėl ir atsitveria“, – svarstė Žaliųjų vicepirmininkė J.Gadliauskienė.
Saugomų teritorijų ir Statybos įstatymais nurodoma, kad žemės savininkai, naudotojai bei valdytojai negali trukdyti lankyti saugomų kompleksų ir objektų vertybių, poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.
Parlamentaras užtarė
„Statybų projektus suderina Pavilnių regioninio parko direkcija. Tik paskui savivaldybė išduoda leidimus“, – tikino mūsų laikraštį Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Statybų leidimų skyriaus vedėja Angelija Petrauskienė. Jos duomenimis, per pastaruosius trejus metus Vilniuje užregistruota daugiau kaip 120 nelegalių statybų.
Savo kompiuteryje A.Petrauskienė rado, kad, pažeidžiant projektą, M.V.Tomaševičienės sklype Žolyno gatvėje prie gyvenamojo namo savavališkai suręstas priestatas. „O pažeidimo Pragiedrulių gatvėje kompiuteris nerodo“, – nustebo A.Petrauskienė.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, kuriam pavesta kontroliuoti statybas Vilniaus apskrityje, direktoriaus pavaduotojas Vytautas Dockus patvirtino, kad J.Jodko, prisidengusi seno namo rekonstrukcija, pastatė du naujus gyvenamuosius namus, be to, pakeitė parko kalvos reljefą.
Kai apskrities administracija pasiūlė valdos savininkei savavališką statybą likviduoti, J.Jodko pradėjo skųstis Seimui ir kitoms valdžios įstaigoms, esą gausi jos šeima persekiojama dėl tautybės. Ginti J.Jodko stojo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas, Seimo narys Valdemaras Tomaševskis.
„Vis dėlto nesutikome įteisinti šios statybos – juk pažeisti įstatymai“, – sakė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teisininkė Danutė Martinkevičienė.
Tačiau po dvejus metus trukusio bylinėjimosi Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo Vilniaus savivaldybę išnagrinėti J.Jodko prašymą išduoti projektavimo sąlygas ir priimti sprendimą.
„Net jei projektavimo sąlygos J.Jodko būtų išduotos, jos neįteisintų savavaliavimo“, – aiškino departamento teisininkė D.Martinkevičienė.
Dar optimistiškiau Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento specialistai vertina V.M.Tomaševičienės savavališką statybą Žolyno gatvėje. „Ši byla baigta. Teismas patenkino mūsų prašymą – nurodė sklypo savininkei priestatą nugriauti ir ji tai jau padarė“, – džiaugėsi V.Dockus.
Stiklo kubas gamtoje
Tačiau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje sužinojome, kad iš tikrųjų yra kiek kitaip. Pasak šių parkų direktorės Vidos Petiukonienės, savavališka statyba V.M. Tomaševičienės sklype vis dar nelikviduota, nors teismo nurodytas terminas jau seniai baigėsi.
„O J.Jodko pradėjo naują bylinėjimosi etapą: apskundė teismui Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją, kad neduodame projektavimo sąlygų“, – sakė V.Petiukonienė.
Pasak jos, direkcija to ir negali daryti, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija yra pripažinusi J.Jodko statybą savavališka. Jei projektavimo sąlygos būtų išduotos, tai būtų Statybos ir Saugomų teritorijų įstatymų pažeidimas.
Tačiau V.Petiukonienė nėra įsitikinusi, kad J.Jodko nepavyks įteisinti savavališkos statybos. „Tokių bylų dėl statybų parke buvo ne viena ir mes patyrėme: teismų sprendimai yra ne tik visiškai neprognozuojami – dažniausiai jie būna ne viešojo intereso ir ne aplinkosaugos naudai“, – kalbėjo parkų direktorė.
Ji priminė Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos protestą prieš SEB banko prezidento Gitano Nausėdos statybą Pavilnių regioniniame parke. Šiam žiniasklaidos dievinamam ekonomistui, įvardijamam pretendentu į šalies prezidento postą, Vilniaus savivaldybė 2004 metais leido rekonstruoti nusipirktą gyvenamąjį namą Pūčkorių gatvėje. Pagal UAB "Architektų biuras ir partneriai" parengtą projektą namas buvo apgaubtas stiklo gaubtu.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija kreipėsi į teismą – jos nuomone, ši G.Nausėdos rekonstrukcija darko parko kraštovaizdį. Tačiau Vyriausiasis administracinis teismas parko argumentus atmetė. „Kur tada buvo Antakalnio bendruomenė ir kitos visuomeninės organizacijos? Mūsų niekas nepalaikė, o kai kurie dienraščiai G.Nausėdos namui liaupsinti skyrė ištisus puslapius“, – karčiai kalbėjo V.Petiukonienė.
Šiam projektui regioniniame parke pritarė net garsus specialistas – Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėjas, Valstybinės paminklosaugos komisijos narys profesorius Jurgis Bučas.
Vilniaus parkai – kišeniniai?
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorė V.Petiukonienė ir jos pavaduotoja Zenta Ražanauskienė, kuriai pavesta prižiūrėti statybas parke, neneigė, kad direkcija suderino Antakalnio gyventojų kritikuojamų statybų Pragiedrulių ir Žolyno gatvėse projektus.
„Tuo metu, kai šie pastatai buvo statomi, direkcija dar neturėjo teisės išduoti projektavimo sąlygų. Savivaldybė reikalavo, kad suderintume. Mes turėjome pasirašyti tai, kas suprojektuota. Negalima buvo nederinti, nes būtų kilęs parko konfliktas su savivaldybe“, – sakė Z.Ražanauskienė.
O konflikto neturi kilti, mat Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija yra pavaldi Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamentui. Tam pačiam, kuris laimina masines statybas.
Gal perduoti šiuos parkus Aplinkos ministerijai? Iš 30 šalies regioninių parkų savivaldybei pavaldūs tik tie vieninteliai, esantys Pavilniuose ir Verkiuose. Kai kurie gamtosaugos specialistai neabejoja, kad tokia priklausomybė pančioja parkus.
„Manau, visi regioniniai parkai turėtų būti aplinkosaugos rankose. Tačiau inicijuoti tai turėtume ne mes, o kuri nors kita žinyba“, – LŽ sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.
Ji puikiai žino Pavilnių ir Verkių parkų problemas, yra dirbusi tų parkų direkcijoje, be to, gyvena prie Pavilnių. „Dažnai po juos vaikštinėju, mačiau statybas Žolyno gatvėje. Tyčia einu ten, kur savininkai šlaitą supylė ir įspėjimų prikabino. Tegul tik išeitų iš tų namų manęs aprėkti: turėčiau ką atsakyti“, – sakė R.Baškytė.
Tačiau V.Petiukonienė tikino, kad dabar direkcijos santykiai su savivaldybe yra puikūs, pavaldumas netrukdo, direkcija išsikovojo teisę teikti projektavimo sąlygas, parko atstovė dirba savivaldybės statybos komisijoje, žodžiu – nežinia, ar gali būti geriau.
Patogi anarchija
Pažįstamo aplinkosaugos agentūros vadovo pasiteiravau, kas, jo manymu, kaltas, kad gražiausios Lietuvos gamtos vietos vis sparčiau okupuojamos. “Be abejo, tie, kurie ten statosi namus: jie neturi sąžinės“, – atsakė gamtosaugininkas.
Tačiau seniai ne paslaptis, kad neturintiesiems sąžinės talkina ir korumpuoti politikai, valdininkai bei teisėsaugos pareigūnai, be to, naudojamasi prasta šalies teisine sistema ir tradicija nepaisyti įstatymų arba juos apeiti.
Antai statybas kuruoja kelios institucijos – savivaldybė, regioninio ar nacionalinio parko direkcija, apskrities administracija, regiono aplinkos apsaugos departamentas, miesto ar rajono aplinkos apsaugos agentūra.
Atrodo, jog tokia sudėtinga, daugelį žmonių gluminanti biurokratija sumanyta specialiai tam, kad tarp šių kelių institucijų ištirptų konkretaus valdininko atsakomybė ir niekada nerastum, kas atsakingas ar kaltas. Antai dėl statybų Pavilnių regioniniame parke vieni valdininkai pataria aiškintis pas kitus ir neretai nežino, ką nuveikė kita institucija. O kol jie susirašinėja, teismai – posėdžiauja, pažeidimai ir toliau daromi, kol ilgainiui net pamirštami, kaip, pavyzdžiui, kalvų nulyginimas Žolyno ir Pragiedrulių gatvėse: apie tai dokumentuose jau nebeužsimenama.
Tarp tos biurokratijos išryškėja net valdininkų požiūrių skirtumai. Tarkim, dėl to, kokios architektūros statiniai turi būti regioniniame parke. Įstatymais nurodoma – tradicinės. „Tačiau vienokios tradicijos yra Dzūkijoje, kitokios – Žemaitijoje. Kas pasakys, kokios architektūros namai turėtų būti statomi Vilniaus parkuose? – klausia Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės pavaduotoja Z.Ražanauskienė. – Be to, šiais laikais nepriversi žmogaus projektuoti senoviško ankšto namo, visi nori patogumų.“
Vilniaus apskrities administracijos darbuotojas V.Dockus mano kitaip. „Kalvotose Austrijos, Šveicarijos ir kitų užsienio šalių vietovėse net nesaugomose teritorijose pamatysi tik tradicinės architektūros namus. Kitokių statyti neleidžiama. O Lietuvoje – anarchija“, – teigė V.Dockus.
Garsaus kraštovaizdžio specialisto, profesoriaus Pauliaus Kavaliausko nuomone, savavališkai pastatytus namus turėtų be ceremonijų nušluoti speciali valstybinė brigada, kaip tai daroma Italijoje.
Prieš atsisveikindamas Pavilnių regioninio parko direkcijoje paklausiau: o jeigu padarius eksperimentą – susirenčiu kokioje nors gražioje šio parko vietoje namelį ir gyvenu? Gal ilgainiui tą savavališką statybą pavyktų įteisinti, kaip pavyksta daugeliui?
„Anksčiau tai buvo įmanoma, dabar jau nebe“, – paneigė Z.Ražanauskienė. Tačiau jos kolegė V.Petiukonienė nebuvo tokia tikra. „Beveik viskas priklauso nuo teismų, o dar labiau nuo to, kiek turite pinigų“, – svarstė parkų direktorė.
