Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazija jau ne vienerius metus dalijasi patirtimi apie įtraukųjį ugdymą. Kaip praėjusią savaitę vykusioje diskusijoje sakė šios mokyklos direktorius Rimantas Remeika kalbėjo apie tai, kad mokykla sėkmingai taiko įtraukiojo ugdymo principus, bet net ir pas juos esą kyla konfliktinių situacijų, paminėdamas vienos klasės pavyzdį.
Vis dėlto direktoriaus mintis tokia: „Mes niekada nebūsime pasiruošę įtraukiajam ugdymui visa apimtimi. Nes gyvenimas taip kinta, atsiranda įvairių dalykų, priemonių, įvairių poreikių žmonių. Juk kas yra įtraukusis ugdymas – mes visi turime tam tikrų poreikių. Ir mūsų, Lietuvos mokyklų, užduotis yra įtraukti visus vaikus.
Mes truputėlį padarėme tam tikrą segregaciją, nesuvokdami to įtraukaus ugdymo filosofijos. Kai pradėjome kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, mes tarsi nusileidome tik prie specialiojo ugdymo, specialių poreikių turinčių vaikų. Ir pamiršome kitus, kurie irgi pervargsta, kurie ypatingai gabūs – jie irgi specialių poreikių vaikai.
-
Edukologė: jeigu nėra specialaus pasaulio, kodėl raidos sutrikimą turinčius vaikus nuo mažens ugdome specializuotuose darželiuose?
-
I.Gaižiūnas: Lietuva yra viena iš didžiausią pažangą įtraukiojo ugdymo srityje padariusių šalių
-
Įtraukiojo ugdymo ekspertė iš JAV: Lietuvos švietimas išgyvena istorinį pokyčių laikotarpį
-
Kitoks požiūris į įtraukųjį ugdymą: niekada nebūsime tam visiškai pasiruošę, tai ko laukti?
Stengiuosi visada kalbėti apie universalaus dizaino principais grįstą mokyklą, kuri pasaulyje gyvuoja jau 20-30 metų. Tai yra visuma, kuri padeda vaikui ateiti į mokyklą.“
Jo teigimu, tiek jis pats, tiek visa progimnazija laikosi požiūrio, kad mokykla nėra kokia nors speciali institucija: „Tai mūsų visų gyvenimas duotuoju periodu. Mes visi gyvename toje atmosferoje. Tai yra labai svarbu. Gal todėl mes ir pasiekėme tam tikrus pokyčius.“
Plačiau – Kitoks požiūris į įtraukųjį ugdymą: niekada nebūsime tam visiškai pasiruošę, tai ko laukti?
Skaičiais netiki
Po šio straipsnio į 15min redakciją kreipėsi moteris, pasakodama, su kokiomis patirtimis ji asmeniškai susidūrė, augindama net du specialių poreikių turinčius vaikus. Ir tos patirtys toli gražu neliudija, kad šiems vaikams ir jų tėvams darosi vis lengviau būti mūsų visuomenėje.
Moteris pasakojo, kad jų šeimoje auga du negalią turintys vaikai. Ji tikina, kad dėl savo noro turėti kuo geresnes sąlygas vaikams ji jau ne kartą išklausė karčių žodžių, todėl dabar prašo neskelbti jos vardo ir pavardės. Taip pat miesto, kuriame šeima gyvena, tačiau tai – vienas didžiųjų Lietuvos miestų.
„Labai nustebome su vyru, kad net 90 proc. vaikų su negalia lanko bendrojo ugdymo mokyklas. Sutiktume, jeigu sakytų, kad nedidelė dalis ir tik specialiąsias mokyklas“, – Švietimo, mokslo ir ministerijos (ŠMSM) teiginiu, kad „jau dabar 90 proc. Lietuvos vaikų su specialiais ugdymosi poreikiais mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, kartu su bendraamžiais“, stebėjosi moteris.
Labai nustebome su vyru, kad net 90 proc. vaikų su negalia lanko bendrojo ugdymo mokyklas. Sutiktume, jeigu sakytų, kad nedidelė dalis ir tik specialiąsias mokyklas.
Kaip ji sako, kadangi abu vaikai turi negalių, tai jie susidūrė su realybe. O toji realybė, sako moteris, esanti labai skaudi: „Neįgalių vaikų bendrojo ugdymo mokyklose niekas nepageidauja. Tokie žodžiai nuskambėjo prieš savaitę, kai lengvą negalią turinčio sūnaus tyčia nepriėmė nė viena iš dviejų mokyklų, kurias pažymėjome pildydami prašymus.
Jokių paaiškinimų, jokio kontakto su mokyklų direktoriais. O vietinis Švietimo skyrius sureagavo tik po skundo, bet net tada gavome tik trumpą žinutę, kad neva prirašė į sąrašą ir į skambučius daugiau neatsako. Jokių paaiškinimų, atsiprašymo, nieko“, – skundėsi tokios situacijos išvarginta moteris.
Spaudimas, jautiesi nepageidaujamas
Ji sako, kad ir priešui nelinkėtų papulti į tokias situacijas, kai tenka eiti į ugdymo įstaigas, kur „tau atvirai daro spaudimą, jautiesi nepageidaujamas“.
„Beje, ar žinote, kad tenka ir vaiką „parodyti“? – nuoskaudas liejo mama. – Ir tuose susitikimuose daromas spaudimas, klausinėjama, kodėl nenorime spec. mokyklos, meluojama, kad nėra lėšų specialistams, draskomos akys, kodėl skundžiuosi.
Norėtumėte, kad jūsų vaikas eitų į tokią mokyklą? Tai tikrai yra tas įtraukusis ugdymas?“
Ji atvira – nebežinanti, kur dar galėtų kreiptis, kad jos vaikams ne tik vietos atsirastų, bet ir jie tose mokyklose jaustųsi laukiami.
Neįgalių vaikų mama sako, kad sunkumų buvę kilę ir Raidos centre, ir su šeimos gydytoja, kitais specialistais, tad ironiškai šypsosi, jog „gelbėjo tik internetas, kur tokie patys pasimetę tėvai dalijasi informaciją, kas kur ką išgirdo ir sužinojo“.
Beje, ar žinote, kad tenka ir vaiką „parodyti“? Ir tuose susitikimuose daromas spaudimas, klausinėjama, kodėl nenorime spec. mokyklos, meluojama, kad nėra lėšų specialistams.
Moteris prisiminė, kad ir vaikų darželyje buvo kilę sunkumų, jam esą nebuvo priskirta jokia asistentė ar pagalbos darbuotoja, vyresnysis vaikas su sunkia negalia nebuvo mokomas, ugdomas, sėdėdavo atskirai ir t.t.
Jaunesnysis turi lengvą negalią. Mama sako, kad jie tikėjosi leisti vaiką į šalia namų esančią vieną iš dviejų mokyklų, tačiau paskelbus patekusiųjų sąrašus savo pavardės ten nerado. Paskambinusi išgirdo, kad lauktų, esą gal kas atsisakys.
Pagalbos mama ieškojo savivaldybėje, kur švietimo skyriaus specialistė nusistebėjo, kaip taip galėjo nutikti, pažadėjo išsiaiškinti. Po kelių nerimo ir prašymų bei skundų rašymo dienų – trumpa žinia: vaiką priėmė.
Moteris pasakoja girdėjusi mokyklų atstovų kalbas, kad jie esą nenori priimti neįgalių vaikų, kadangi neturi pinigų samdyti specialistus, įsigyti priemonių. Paklausus, tai kodėl viešoje erdvėje ministerija kartoja apie skiriamas tikrai dideles pinigų sumas, net atšaunama – „netiesa“.
Rugsėjo ši šeima, kaip turbūt ir dar nemažai su panašiais sunkumais susiduriančių Lietuvos šeimų, laukia su nerimu. Kaip klasė priims vaiką, ar bus asistentas, kaip seksis.
„Žinote, aš nieko prieš neturiu ir rinktis specialiąją mokyklą. Kad tik ji būtų mūsų rajone, arti, joje vaikus mokytų, o ne tiesiog tie vaikai ten laiką temptų dėliodami dėliones ar spalvindami paveikslėlius. Nes kam tada nustatomi neįgalumo lygiai, jeigu paskui visi krūvoje paliekami?“ – neslėpdama nevilties kalbėjo mama.
Patirtis įvairi
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas, atsakydamas į 15min klausimus, neslėpė – Lietuvoje turime skirtingų mokyklų, skirtingai jos ir pasiruošusios priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
– Kaip laukdama būsimosios Rugsėjo 1-osios ministerija vertina pasiruošimą įtraukiajam ugdymui visos Lietuvos mastu?
– Šalies mokyklų pasirengimas plačiau nei iki šiol taikyti įtraukųjį ugdymą nėra vienodas, jis priklauso ir nuo ankstesnio mokyklų įdirbio ir patirties, ir nuo mokyklų steigėjų palaikymo.
Viliamės, kad ilgainiui, besikeičiant visuomenės nuostatoms, matant daugumos mokyklų pavyzdį ir patirtis, ir šios mokyklos įvertins įtraukiojo ugdymo privalumus ir naudą.
Nemažai mokyklų įtraukiojo ugdymo principais savo darbe remiasi jau dešimtmečius, kitos – skaičiuoja pirmus-antrus metus ir jau turi patirties individualizuojant mokymą, trečios labai aktyviai dalyvauja mokymuose, jungiasi prie įvairių projektų, tobulina pedagoginių darbuotojų ir administracijos kompetencijas, keičiasi patirtimis su labiau patyrusiomis švietimo įstaigomis, mokytojai ir savarankiškai dalyvauja nemokamuose seminaruose, nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose, renkasi nemokamas studijas antrai specialiosios pedagogikos specialybei įgyti ir t.t.
Yra ir tokių švietimo įstaigų, kurioms įtraukusis ugdymas yra naujovė. Viliamės, kad ilgainiui, besikeičiant visuomenės nuostatoms, matant daugumos mokyklų pavyzdį ir patirtis, ir šios mokyklos įvertins įtraukiojo ugdymo privalumus ir naudą visiems vaikams ir bendruomenės nariams.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, galėdami mokytis kartu su bendraamžiais, turi galimybę įgyti stipresnius skaitymo ir matematinius įgūdžius, gerėja jų socialiniai įgūdžiai. Tyrimai rodo, kad nuoseklus įtraukusis ugdymas gerina visų mokinių, ne tik turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, pasiekimus, skatina jų socialinį ir emocinį augimą, stiprina gebėjimą bendradarbiauti bei dirbti įvairialypėje aplinkoje, kuria atviresnę visuomenę.
– Gal yra duomenų, kiek papildomai vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių turinčių vaikų ketinama priimti į bendrojo lavinimo mokyklas?
– Jau dabar bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais mokosi apie 90 proc. mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Keletą metų proporcijos specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, ugdomų bendrosios paskirties klasėse ir specialiosiose klasėse ar mokyklose, praktiškai nesikeičia. Tikėtina, kad ir nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. nebus žymių pasikeitimų.
Nėra nustatyta skaičiaus, kiek specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių privalo priimti mokykla. Tačiau yra numatyta, kad klasėje turėtų būti ne daugiau 3 mokinių, kuriems nustatyti dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai.
Sprendimą, kokią mokyklą geriausia būtų lankyti jų vaikui, pasitarę su specialistais, priima tėvai. Čia labai svarbus vaidmuo tenka savivaldybėms ir pedagoginės psichologinėms tarnyboms, kurios kartu su tėvais turi ieškoti geriausių sprendimų.
Yra numatyta, kad klasėje turėtų būti ne daugiau 3 mokinių, kuriems nustatyti dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai.
Svarbu, kad ir toliau veiks specialiosios mokyklos, kuriose ugdomi didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Tokios ugdymo įstaigos gali pasiūlyti ugdymą ir švietimo pagalbą mokiniui, taip pat ir medicininę, kokios dažniausiai negali teikti bendrojo ugdymo mokyklos. Šiuo metu specialiosiose mokyklose ar specialiose klasėse mokosi apie 1,6 proc. visų šalies ugdymo įstaigas lankančių ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų. Tėvai nuo kitų mokslo metų neprivalo jų perkelti į bendrojo ugdymo mokyklas, jei mano, kad jų vaiko poreikius geriau atliepia specialioji mokykla.
– Ar buvo daromi infrastruktūros pagerinimai mokyklose dėl to? Tarkim, įrengti pandusai, nes laiptai trukdo, gal net liftai? Kaip mokyklos sprendžia tą problemą su laiptais į pačią mokyklą, į antrą, trečią aukštus?
– Mokyklos pritaikymą asmenims su negalia turi užtikrinti mokyklos savininkas, dažniausiai tai yra savivaldybė. Tačiau siekiant padėti savivaldybėms numatytas papildomas 17,65 mln. eurų finansavimas universalaus dizaino elementų ir kitų inžinerinių priemonių (pandusų, keltuvų, liftų, taktilinių ir kt. sprendimų) įrengimui bendrojo ugdymo mokyklose.
Taip pat 10 mln. eurų numatyta tikslinėms transporto priemonėms (geltoniesiems autobusiukams), lengvai pritaikomoms vežti ir neįgaliuosius, mokykloms įsigyti.
Švietimo įstaigų infrastruktūros pritaikymas negalią turintiesiems vyksta ne vienerius metus. Vykdant 2014–2020 m. Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) lėšomis finansuojamus infrastruktūrinius mokyklų projektus atnaujintos 124 bendrojo ugdymo mokyklos, 41 darželis, 46 profesinio mokymo įstaigos. Tam buvo skirta 138 mln. eurų.
– Kiek naujai priimama ar dar kol kas ieškoma pagalbos specialistų?
– Užtikrinti reikalingą švietimo pagalbą mokykloje yra savivaldybių funkcija ir ją turi finansuoti savivaldybė. Tačiau valstybė nuosekliai prisideda prie šios funkcijos vykdymo ir didina švietimo pagalbos finansavimą: nuo 2019 m. jis išaugęs 100 mln. EUR (nuo 61,36 mln. EUR 2019 m. iki numatytų 162 mln. EUR 2024 m.).
Švietimo pagalbos finansavimo augimas lėmė, kad mokyklose jau dirba daugiau nei dukart daugiau mokytojo padėjėjų nei 2019 m. (2019-2020 m. m. – 2 tūkst., 2023-2024 m. m. – beveik 5,3 tūkst.).
Taip pat daugėja švietimo pagalbos specialistų: atsirado per 620 naujų švietimo pagalbos etatų (2019-2020 m. m. – 3,6 tūkst., 2023-2024 m. m. – 4,2 tūkst.). Šiemet numatytas finansavimas leis įsteigti dar apie 200 naujų etatų Lietuvos mokyklose.
Valstybė didina švietimo pagalbos finansavimą: nuo 2019 m. jis išaugęs 100 mln. EUR (nuo 61,36 mln. EUR 2019 m. iki numatytų 162 mln. EUR 2024 m.).
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sukurtoje mokytojų darbo paieškos platformoje šiuo metu paskelbta apie 90 darbo pasiūlymų švietimo pagalbos specialistams ir mokytojų padėjėjams. Mokyklos ir darželiai jų ieško tiek dirbti pilnu etatu, tiek ir mažesniu krūviu, daugumos – nuo naujų mokslo metų.
– Ar susiduriate su tėvų skundais, kad ne visos mokyklos nori priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus? Ar reaguojate į tokius skundus, kaip nors aiškinamasi su savivaldybėmis kaip steigėjomis, kas vienur ar kitur yra negerai?
– Girdime apie įvairias tėvų ir mokyklų patirtis. Didindama švietimo pagalbos finansavimą valstybė ir siekia, kad savivaldybės galėtų ją suteikti tiems ir tada, kai reikia: įvertinti ir numatyti finansavimą, pvz., mokytojo padėjėjui tam tikroje mokykloje, papildomam švietimo pagalbos specialistui, siūlyti mokiniui kitas priimtinas alternatyvas.
Kol kas tik 20 proc. visos švietimo pagalbos finansuoja savivaldybės. Ministerija labai ragina savivaldybes skirti daugiau lėšų, valstybės dotaciją naudoti kaip priedą prie savo skiriamo finansavimo, o ne tiesiog gavus valstybės lėšas nebeskirti savų, pataupyti. Šios investicijos atsipirks – daugiau švietimo pagalbos reiškia daugiau sėkmę patiriančių vaikų, mokinių, daugiau laimingų tėvų, šeimų, nepavargusių mokytojų, aktyvių bendruomenių.
