Tik kas dešimtas apklaustasis buvo tvirtai įsitikinęs, kad negalią turinys žmonės jo darbovietėje galėtų dirbti. Dažniau optimistiškesnį požiūrį reiškė jaunesni respondentai. Dar apie 20 proc. respondentų išreiškė nuosakesnį pritarimą, jog jų įmonė greičiausiai galėtų būti tinkama vieta neįgaliesiems.
Reprezentatyvioje apklausoje dalyvavo per tūkstantį respondentų.
NSĮS atstovas Gediminas Bartkus sako, kad tyrimas iliustruoja, jog didžioji darbo rinkoje veikiančių įmonių dalis šiandien nėra pasirengusios priimti negalią turinčių darbuotojų.
„Panašu, kad į sveikųjų poreikius masiškai orientuota darbo infrastruktūra yra rimtas iššūkis darbdaviams, nes norint įdarbinti žmogų su negalia aplinką tektų iš esmės personalizuoti, o keičiantis darbuotojams – vėl perdaryti, koreguoti“, – tvirtina jis.
Anot G.Bartkaus, patiems darbuotojams dažniausiai į akis krinta neįgaliesiems nepritaikyta infrastruktūra, ypač nesudarytos sąlygos judėjimo ar regos negalią turintiems žmonėms.
„Kita vertus, gali būti, kad patys dirbantieji nėra tikri, kaip sektųsi dirbti ir bendrauti su negalią turinčiu kolega, kokių bendradarbio gebėjimų galima tikėtis“, – sako G.Bartkus.
NSĮS skaičiavimu, aplinkos pritaikymas ir sąlygų sudarymas negalią turinčiam asmeniui, priklausomai nuo negalios tipo ir laipsnio, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių eurų.
Anot G.Bartkaus, Užimtumo įstatymas neįgaliuosius įdarbinančioms bendrovėms numato panašias darbo užmokesčio subsidijas kaip ir socialinėms įmonėms, tačiau tai nepadengia realių kaštų, todėl taip ir netampa katalizatoriumi, padedančiu efektyviau mažinti socialinę atskirtį.
Jis tvirtina, kad neįgaliųjų integracijai reikia ne tik papildomų investicijų darbo vietai, tačiau ir įsigilinimo į neįgaliųjų galimybes, įpročius, jų kvalifikacijos kėlimą, paruošti kolektyvą priimti neįgaliuosius – tam esą labiausiai pasiruošusios socialinės įmonės.
