15min pokalbis su Andrejumi, Igoriu ir jiems padėjusios organizacijos „Lukšų vyrai“ įkūrėju Gintautu Mauricu – apie karo veidą bei išgyventas patirtis.
– Igori, Andrejau, prasidėjus karui jūs abu buvote jau Lietuvoje?
Andrejus: Vasario 22 dieną į Lietuvą atvažiavome dirbti, o 24 dieną prasidėjo karas. Kaip tik tuo metu abu su Igoriu turėjome važiuoti į reisą Europoje. Esame vairuotojai. Atėjome pas vadovą, pasakėme, kad važiuoti negalime. Negalime, nes Mariupolyje liko mūsų šeimos.
Buvo labai baisu, vis galvojome apie artimuosius. Nuo 2014 metų, kai Rusija pradėjo užiminėti Rytų Ukrainą, mūsų mieste girdėjosi šaudymai, o fronto linija buvo apie 20 kilometrų nuo namų. Mes iš dalies prie to jau buvome įpratę.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Labai aiškiai supratau: nuo namų, nuo šeimos mane skiria apie 2000 kilometrų.
Igoris: Atrodo, ką tik atvažiavome į Lietuvą, ir – tokios naujienos. Iš karto pradėjome skambinti į Mariupolį, galvoti, kaip grįžti namo.
Mūsų moterys sako: likite Lietuvoje, ką jūs čia sugalvojote. Juk pašaudys ir praeis.
Tačiau likti mes negalėjome, o šį mūsų norą suprato ir įmonės Klaipėdoje, kurioje dirbome, vadovas.
Nerimą kėlė tai, kad netrukus dingo ryšys su šeima. Klaipėdos įmonės vadovas nupirko visureigį ir pasiūlė, kad mes jį nuvarytume į Ukrainą, taip grįžtume ir patys. Taip pat mums davė Gintauto iš Kauno telefono numerį ir prieš kelionę patarė pasikalbėti su juo.
Andrejus: Atvažiavome pas Gintautą ir jis patarė kuriam laikui likti Kaune. Dėl intensyvių šaudymų buvo pavojinga važiuoti į Ukrainą.
G.Mauricas: Buvo pati karo pradžia. Pradėjau galvoti apie tai, kad į Ukrainą reikia vežti humanitarinę ir kitą pagalbą, padėti kitais būdais. Kaip tik tuo metu paskambino pažįstamas klaipėdietis ir pasakė, kad yra du žmonės iš Ukrainos, kurie ką tik atvažiavo į Lietuvą, bet nori grįžti atgal, pas savo šeimas į Mariupolį. „Perku mersą Ukrainai, sodinu juos ir tegul važiuoja“, – pasakė.
Jūsų žmonės moka žymiai didesnę kainą, moka ją tam, kad mano vaikai galėtų gyventi ramiai.
Kur jie važiuos? Rusai veržiasi į Mariupolį. Mus pasiekia žinios apie bombardavimus, o Igoris su Andrejumi ir kariauti buvo pasiryžę, nors abu – jau vyresnio amžiaus žmonės. Tada pasiūliau pabūti pas mus, o į Ukrainą važiuoti jau kiek vėliau, kai situacija taps ne tokia pavojinga.
Igoris su Andrejumi sutiko, liko Kaune, padėjo tvarkyti paramą Ukrainai, rūšiuoti daiktus. Man įsiminė, kad jie iš karto atsisakė naudotis tuo, kas yra. Tarkime, iš mano šaldytuvo imti maisto. Sakė, čia ne mūsų. Bet, sakiau jiems, jūsų vyrai Ukrainoje aukoja savo gyvybes tam, kad mes gyventume ramiai. Ir jūs man aiškinat, kad negalite iš mano šaldytuvo paimti mėsos? Kad tai man per didelė kaina? Jūsų žmonės moka žymiai didesnę kainą, moka ją tam, kad mano vaikai galėtų gyventi ramiai.
Andrejus: Maždaug po savaitės išvažiavome, pradžioje – į Lvivą, kur reikėjo pristatyti humanitarinę pagalbą. Ten sulaukėme Gintauto ir kelių kitų lietuvių, o jiems atvykus Lvive buvo atidarytas paramos teikimo centras.
Netrukus vėl pasiekė žinios apie tai, kad Mariupolyje stiprūs šaudymai. Mūsų veidai kasdien vis labiau niaukėsi, nebuvo ryšio su šeimomis.
Lvive buvę lietuviai mūsų vis klausdavo: kuo mes jums galime padėti? Mūsų planas – ištraukti šeimas iš Mariupolio. Šiame mieste gyveno mano žmona, du vaikai ir mūsų su žmona tėvai.
Igoris: Iš tikrųjų tai mūsų tikslas nebuvo Lvivas, o Zaporižia. Iš ten – jau Mariupolis. Tačiau likome Lvive. Galvojau, o kas toliau? Traukiniai nevažiuoja.
Netrukus į Lvivą atvyko Gintautas ir paprašė, kad mes padėtume jiems su humanitarine pagalba. Taip praėjo gal mėnuo.
Vieną dieną atsirado ryšys su mano sese. Paskambino ir sūnus. Jis – kariškis. Pamenu, kai sulaukiau sesers skambučio, ji verkė. Augino mažą vaiką, pasakojo, kad teko slėptis ligoninėje. Kartu su jos vyru, kuris irgi kariškis, kūrėme planą, kaip ji galėtų pasitraukti iš Mariupolio.
Planas buvo išvažiuoti į už kelių dešimčių kilometrų esantį kaimą, kur gyveno pažįstami žmonės. Sesuo su sūnumi išsiruošė pėstute, tačiau pasuko ne į tą pusę. Grįžo, pateko į apšaudymą. Vėl ėjo kitą dieną, laimei, ją pavežė viename iš blokpostų sutikta pakeleivinga mašina. Netrukus sesuo pasiekė Zaporižią.
Sesuo su sūnumi išsiruošė pėstute, tačiau pasuko ne į tą pusę. Grįžo, pateko į apšaudymą.
Aš taip pat turiu žmoną, 11 metų dukrą, tėvus, kuriems daugiau nei 70 metų. Sūnui, kuris yra kariškis, 22 metai. Su jais ryšio nebuvo.
Andrejus: Tada, kai buvome Lvive, mums svarbiausia buvo kaip nors padėti savo šeimoms. Gintautas sako: imkite mašiną ir važiuokite.
Igoris: Mums tai buvo stebuklas, nes patys mašinos niekaip nebūtume įpirkę.
Andrejus: Dar pridėjo humanitarinės pagalbos, įvairių produktų. Tačiau nuvažiavome tik iki Zaporižios, nes mašina buvo su lietuviškais numeriais – važiuoti toliau buvo pavojinga. Tuo metu Mariupolyje vyko rimti kariniai veiksmai. Likome padėti, kuo galime, jau Zaporižioje palaikėme ryšius su Gintautu.
Mūsų abiejų šeimos išsikapstė pačios. Sutikome juos Zaporižioje, o mašiną atidavėme į Lvivą. Aš dabar esu Ukrainoje, kartu su savo šeima. Mes – saugūs.
G.Mauricas: Igoris ir Andrejus į Ukrainą išvyko su pirma „Lukšų vyrų“ instruktorių grupe. Padėti jų šeimoms bandėme įvairiais būdais, taip pat per „Azovo“ būrį. Kaip tik „Azovas“ tada ėjo į Mariupolį, bet pro rusus praeinant juos tiesiog nurengdavo. Kažką įvesti, išvesti – nebuvo šansų. Todėl Andrejus su Igoriu kuriam laikui ir liko Lvive.
Pamenu, kai dieną prieš jiems ketinant išvažiuoti iš Zaporižios pamačiau Andrejų. Žiūriu į jį ir nesuprantu, kas vyksta. Veidas žmogaus, atrodo, šviečia. Kas yra, klausiu? O jis: paskambino, visi maniškiai gyvi.
– Kaip pavyko iš Mariupolio išvykti jūsų šeimoms?
Andrejus: Tai yra istorijos, kurių nereikia nei girdėti, nei matyti. Jos sunkios. Mano šeimos nariai išvažiavo, kai buvo stiprūs apšaudymai. Bandė išvažiuoti kelis kartus, laukė humanitarinių kolonų. Tačiau jos važiavo į centrą, o mes gyvenome visai kitame miesto rajone.
Šeimai vis nepavyko išvažiuoti. Mano žmona sakė, kad tada apėmė bejėgystės jausmas. Nėra jėgų, nepavyksta. Galiausiai jai neišlaikė nervai ir kartu su kaimynais visi tiesiog sėdo į savo automobilius ir važiavo.
Pateko į didelį apšaudymą, tačiau, laimei, visi liko gyvi. Kai sutikau juos Zaporižioje ir atidariau automobilio bagažinę, iš ten pasipylė kulkos. Dievas padėjo, bet buvo labai sunku. Karo, matytų vaizdų pasekmės liko – jos jaučiasi tiek bendraujant su žmona, tiek su vaikais.
Igoris: Mano šeimos kelionė taip pat buvo ilga. Deja, mama neišgyveno – ji mirė. Prieš mirtį jos pamatyti taip ir nespėjau. Jai buvo senatvinė demencija, be to, ji buvo akla.
Visų pirma atsirado ryšys su Andrejaus šeima, aš ryšio su saviškiais dar neturėjau. Kai susiruošiau važiuoti pats, užtrukau apie savaitę, nes reikėjo sutvarkyti automobilio dokumentus – kitaip nebuvo galima. O per tą laiką atsirado ryšys su šeima.
Taip sužinojau, kad penkių ar šešių laiptinių daugiabutis, kuriame gyvenome, buvo subombarduotas, žmonėms teko slėptis rūsyje. Šeima ir kiti artimieji iš Mariupolio traukėsi per aplinkinius kaimus.
Mes su šeima susitikome Zaporižioje. Dabar jie – Lietuvoje, Klaipėdoje. Šiame mieste gyvena mano žmona, 72 metų jos tėvas, sūnaus sužadėtinė ir keturių metų anūkas.
Dvi mano seserys išvyko į Belgiją. Aš pats turėjau likti Ukrainoje. Dabar esu Kyjive, dirbu pašte vairuotoju ir siuntas vežioju iš Kyjivo į Rygą.
Pats didžiausias skausmas – nežinoti, kur yra sūnus.
– O jūsų sūnus, Igori?
Igoris: Jis gynė „Azovstal“ gamyklą. Kai iš ten juos išvedė – daugiau apie jį nieko nežinau. Ką jam teko iškentėti, taip pat nežinau. Sako, kad jį matė rugpjūtį. Pats didžiausias skausmas – nežinoti, kur yra sūnus. Ir keturių metų jo sūnus, mano anūkas, vis klausia: kur tėtis? Tai sunkiausia. Kai žinai, kad šeima saugi – tada kiek lengviau.
Dėl to, kad nežinau, koks sūnaus likimas, nenoriu viešai dalintis ir savo nuotrauka – bijau jam pakenkti.
– Gintautai, tai du žmonės, kurie pasakoja apie savo patirtis. Tačiau jūs, būdamas Ukrainoje, tokių girdite gerokai daugiau.
G.Mauricas: Aš stengiuosi nuo konkrečių istorijų, kur yra skausmas, atsiriboti. Man užteko režisieriaus Manto Kvedaravičiaus. Sudėjau jam daiktus į mašiną, apsikabinome, pasidarėme nuotrauką. Jis išvažiavo, ir jį nužudė.
Tada aiškiai pajutau: maksimaliai atsiribosiu nuo žmonių istorijų, nes jos labai sunkios, o emocijos kare trukdo dirbti, suteikti pagalbą.
– Kaip apskritai jūs pradėjote važinėti į Ukrainą?
G.Mauricas: Pirmą kartą išvažiavau kovo 8 dieną. Norėjau važiuoti ir po 2014 metų, tačiau tuo metu dar tarnavau Lietuvos kariuomenėje, o kariai važiuoja tik ten, kur liepia. Dabar esu atsargos karininkas ir mano rankos laisvesnės. Prieš tai tik su Valstybės saugumo departamentu išsiaiškinau, ką aš, kaip buvęs kariškis, galiu daryti, o ko – ne. Dar pasikalbėjau su krašto apsaugos ministru.
Iš karto norėjau važiuoti vienas, kaip instruktorius, bet Šaras (Šarūnas Jasiukevičius) iš „Praeities žvalgo“ pasiūlė koordinuoti kitus instruktorius, mat pats – nespėja.
Pradžioje bandžiau daryti kelis darbus, bet labai stipriai atsiribojau nuo tų, kurie norėjo važiuoti kariauti. Nieko nenoriu parvežti maišuose ir kad po to žuvusių žmonių motinos man spjaudytų į akis. Man aplinkui ir taip užtenka vatnikų.
Tad tuos, kurie nori kariauti, nukreipdavau į ambasadą, kur yra nustatyta tvarka, kaip jungtis į legioną.
Daug norinčių kariauti būdavo savaitgaliais, tačiau kai ateidavo pirmadienis, jau nebenorėdavo. Matyt, išsiblaivydavo.
– Daug lietuvių buvo norinčių važiuoti kariauti?
G.Mauricas: Daug norinčių kariauti būdavo savaitgaliais, tačiau kai ateidavo pirmadienis, jau nebenorėdavo. Matyt, išsiblaivydavo.
– Nebuvo apėmęs beviltiškumo jausmas, kad tiek, kiek reikia – padaryti negali. Trūksta pinigų, trūksta resursų.
G.Mauricas: Gal pačioje pradžioje. Bet prisidėjo labai daug žmonių, daug jų ir prisideda. Pamenu, karo pradžioje Eugenijus Lastauskas, su kuriuo kartu tarnavome kariuomenėje, supažindino su vienu verslininku, kurio įmonė prekiauja medicinine įranga. Važiuodami pirmą kartą, išvežėme jo paramą – apie 80 vnt. šarvinių liemenių. Vienos jos kaina – apie 700 eurų.
Patriotiškas žmogus. Iš jo gavau svarbią pamoką: kad visi su labdara susiję dokumentai turi būti tvarkingi. Nes, sakė jis, karas baigsis, ir į tavo duris pasibels Valstybinė mokesčių inspekcija.
Juk iš pradžių, pradėję rinkti paramą, mes net buhalterės neturėjome. Laimei, ji netrukus atsidaro, susitvarkėme dokumentus. Galvoju, kad jei ne ji, gal aš jau „sėdėčiau“? Nors, tiesą sakant, tada man tai nebuvo svarbu – svarbu buvo padėti žmonėms. Tai buvo prioritetas.
Tikiu, kad mes išgelbėjome ne vieną gyvybę. Apie mūsų darbą Ukrainoje būtų atskira tema. Apie netikėtus sutapimus, įvykius. Kaip paaiškinti, kai į mūsų komandą netikėtai pasijungė patyrę JAV kariai ir padėjo ruošti instruktorius, nors pirminė jų užduotis Ukrainoje buvo kita – padėti išgelbėti vieną šeimą?
Vienas instruktorius, kurį taip pat teko pažinti, man atrodė kaip nykštukas karys Gimlis iš „Žiedų valdovo“. Buvo toks mažas, juokingas. Bet kai pamačiau, ką jis daro ir kaip – supratau, kokio tai lygio karys.
Jie paruošė nemažai instruktorių, o geras paruošimas padidina tikimybę išgyventi.
Sutikau daug puikių žmonių. Vieni jų liko, kiti – suteikė pamoką ir išėjo. O kartais atrodydavo, kad viskas vyksta tarsi savaime ir nieko per daug daryti nereikia. Ir žmonės, kurie turi ateiti – jie ateina.
– Igori, Andrejau, dažnai sau užduodate klausimą, kada baigsis karas?
Andrejus: Jei sąžiningai atsakyti – mes nežinome. Norisi, kad greitai, mes tikimės, kad greitai ir kad Ukraina laimės. Tikime mūsų draugų iš Vakarų šalių parama, esame dėkingi visiems, kurie padeda. Ir tie žmonės iš Lietuvos, kuriuos sutikome, su kuriais buvome – kiek daug padėjo. Dar svarbu, kad lietuviai taip pat tiki mūsų pergale.
Kartu su savo šeima esu Ukrainoje. Girdime oro pavojų, sekame naujienas ir nežinome, kas bus po dienos. Mes, gyvenę Mariupolyje, niekada neįsivaizdavome, kad vyks tokie dalykai.
Mariupolyje dalis mūsų namų sugriauta. Kai šeima dar buvo ten, jie visi glaudėsi viename kambaryje. Be vandens, be šildymo, be elektros.
Man norisi namo, į Mariupolį. Kur gimiau, kur augau, kur Azovo jūros kvapas. Bet Putinas sugriovė viską, kas pas mus buvo.
Mes turėjome darbus. Aš dirbau vairuotoju, žmona – vaikų darželyje, sūnus mokėsi IT srityje. Mes planavome ateitį. Dabar planų turėti negalime. Dėl banalios priežasties: nieko neliko.
G.Mauricas: Jų namai sugriauti, miestas okupuotas. Apie Igorio sūnų žinių nėra, tik tai, kad jis buvo nelaisvėje. Daugiau nieko. Karas – dingsta žmonės ir niekas nieko nežino.
Aš – buvęs kariškis, todėl žinau, kad ne viskas gyvenime yra gražu. Būna labai šūdinų dalykų. Būna dalykų, kurių aš negaliu pakeisti. Karo sustabdyti negaliu, bet galiu kažką padaryti, kad jis kam nors būtų mažiau skausmingas, kad ukrainiečiai kovotų kaip įmanoma efektyviau, turėtų žinių, gautų pagalbą.
Štai ir dabar vešime du keturračius su priekabomis, kurie keliaus į Bachmutą. Ten dabar pragaras, o keliai suvaryti taip, kad neprivažiuoja medicinos mašinos. Jei reiktų kelis kilometrus nešti sužeistąjį, jis nukraujuotų ir mirtų.
Ieškome būdų, kaip padaryti, kad keturračiai būtų kur kas efektyvesni, kad ant jų būtų galima pritvirtinti neštuvus. Minčių yra, bet baigėsi pinigai. Kalbamės su Olego Šurajevo fondu, galbūt pavyks kažką įgyvendinti bendromis jėgomis.
Apskritai mane nustebino Lietuvos žmonių geranoriškumas, dosnumas, gerumas. Žmonėms rūpi, kas vyksta Ukrainoje ir jie nėra abejingi.
O ką padaro karas? Jis visas situacijas išryškina. Kare sumažėja pilkų atspalvių. Jei viduje esi supuvęs – karo metu viskas dar labiau pasimato. Tačiau jei tavo viduje šviesa – per karą ji šviečia dar ryškiau.
