1991-aisiais Darius spėjo prasilošti per tris mėnesius. „Laimė, anuomet bankinė sistema neveikė, todėl gauti kreditų nebuvo įmanoma“, – pasakoja vyriškis. Draugai jau nebeskolino, be to, lošimų namai buvo uždaryti. Tarsi natūraliai Dariaus gyvenimas stojo į vėžes.
Nuo teisingo kurso vyras nenukrypo ir 2001-aisiais, kai šalyje buvo legalizuota azartinių lošimų veikla.
„Nors iškabose žybsinčios lemputės traukė dėmesį, į lošimų namus neužsukau. Matyt, sulaikė gyvenimo tempas, gerovės ir šeimos kūrimas“, – svarsto Darius.
Antrąkart į tą pačią upę
2006-aisiais Darius vis dėlto pravėrė kazino duris. Jautėsi tvirtai stovintis ant kojų, pasitikintis savimi. „Protingas, išsilavinęs, baigęs mokslus, dirbantis – kodėl nepabandžius? Maniau, kad esu pakankamai subrendęs nekartoti jaunystės klaidų“, – atvirauja.
Protingas, išsilavinęs, baigęs mokslus, dirbantis – kodėl nepabandžius?
Realybė pasirodė esanti kitokia: „Praėjo tie patys trys mėnesiai ir teko prisipažinti artimiesiems, kad neturiu pinigų banko įmokai.“
Darius įklimpo į skolas: „Patikrinau visas įmanomas kredito įstaigas, o jos davė man visas įmanomas kredito formas. Kurį laiką šeima mane dangstė: aš lošiu, o jie atidavinėja skolas“, – neslepia.
Fizinis ir psichologinis išsekimas
Kelis kartus Darius rašė prašymus būti neįleidžiamas į lošimo namus. Tačiau, anot jo, kai nori, jokie parašai nebegalioja.
„Pusę dienos dirbdavau, o pusę praleisdavau lošdamas. Iš Kauno atvažiuoti į Vilnių nesudarydavo jokių problemų. Lošimo malonumas – ne tik laimėti. Malonumą teikia ir žetono statymas, kortos metimas, bendravimas – juk ten dirba savo darbą puikiai išmanantys žmonės“, – patirtimi dalijasi Darius.
Lošimai tapo tokie intensyvūs, kad kirto ne tik per kišenę – vyras išseko ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Paskutinis mano lošimas truko tris paras. Išėjau neturėdamas nei pinigų, nei jėgų. Tuo metu likau ir be šeimos pagalbos“, – prisimena buvęs lošėjas.
Krepšinio nebežiūri dėl reklamos
Atsidūręs aklagatvyje Darius nusprendė: taip gyventi nebegalima. Jis pateko į „Minesotos“ programą, įsiliejo į anoniminių lošėjų bendruomenę. Kova su priklausomybe buvo sėkminga.
„Nuo to laiko atstatinėju, kas buvo sugriauta. Dėkoju šeimai, kad priėmė atgal, kad esame kartu ir kad man neprimena to, kas buvo“, – kalba Darius.
Vengdamas praeities šešėlių Darius nebežiūri krepšinio, nes jį remia lažybų bendrovė. „Ta reklama man primena tą būseną, tą vietą, kur patyriau daugybę blogų emocijų“, – neslepia vyras.
Jis džiaugiasi atkūręs ankstesnę gyvenimo kokybę, tačiau sako jaučiantis, kad lošimas, lyg koks gundytojas, visada šalia. Tai Darius girdi ir bendraudamas su kitais lošėjais.
„Tas lempučių mirgėjimas suvilioja ir žmonės net nepajunta, kaip vėl atsiduria lošimo namuose. Mane dar žmona gaudydavo: aš į lošimo namus, o ji iš paskos manęs pasiimti. Dabar gi net niekur eiti nereikia: sėdi namuose ir loši, o sąskaitos tuštėja... Todėl prieinamumo klausimas labai svarbus: kuo sunkiau prieiti, tuo mažiau lošėjų“, – įsitikinęs Darius.
Pertraukas leidžia prie automatų
Vienos mokyklos direktorius Darių pasikvietė paskaityti paskaitą apie azartinių žaidimų ir lošimų keliamas grėsmes, galimas pasekmes: „Direktorius įžvelgė, kad mokykloje yra lošiančių vaikų, ir ėmėsi prevencinių veiksmų.“
Kauno jaunimo narkomanijos pagalbos centro vadovė, medicinos psichologė Aina Adomaitytė pritarė: azartinių lošimų prieinamumas pritraukia naujų lošėjų, neretai – ir paauglių.
Kaune atliktas tyrimas parodė, kad vyresnių klasių moksleiviai per vadinamuosius langus tarp pamokų pramogauja lošimo automatų salonuose arba laiką leidžia lažybų punktuose, kur atlieka statymus šunų ir žirgų lenktynėse.
„Patologinis potraukis azartiniams lošimams, kas tai: pramoga, problema, liga? – retoriškai klausia A.Adomaitytė. – Paauglių priklausomybė labai greitai užauga: labai greitai turime pacientą, o ne pramogautoją.“
Lošimo maniją pastebėti nelengva
Tiriant Kauno paauglius pastebėta, jog dauguma jų yra bent kartą žaidę televizijos loterijose (53,9 proc.), kitose loterijose – 36,8 proc. Remiantis specialaus tyrimo įrankio kriterijais išskyrus patologiškus lošėjus, pastebėta, kad dauguma Kauno paauglių lošia lošimo automatais (51,4 proc.), nemaža dalis – kortomis (17,1 proc.)
Dabar gi net niekur eiti nereikia: sėdi namuose ir loši, o sąskaitos tuštėja...
„Lošėjai sugeba pasislėpti, nes, kitaip nei alkoholis ar narkotikai, lošimas neturi išorinių požymių“, – pažymi A.Adomaitytė.
Problemos pastebimos tada, kai azartas lošti tampa nekontroliuojamas, o paaugliai pinigų prasimano iš tėvų sąskaitos: pradedama vagiliauti, pardavinėti daiktus, pasukama nusikalstamu keliu.
Priklausomybės ištakos – loterija
Priklausomybės formavimosi procesą Lošimų priežiūros tarnybos specialistai Olegas Mackevičius ir Tatjana Veromej iliustruoja į konsultaciją atvykusio Luko pavyzdžiu.
Pirmieji jo bandymai lošti prasidėjo nuo 12 metų, kai tėvai savaitgaliais leisdavo ištraukti laimingą loterijos bilietą ir kartu su šeima stebėti tiražo žaidimą per televizorių. „Mane tai labai jaudindavo. Norėjau, kad mano bilietas laimėtų dėl to, kad jį traukiau aš“, – pasakojo Lukas.
Laimėjimai būdavo nedideli, tačiau sukūrė iliuziją, kad laimėti galima nuolat.
Lukas nusprendė užsidirbti daugiau savo reikmėms, todėl dienpinigius išleisdavo momentinės loterijos bilietams: „Retai pralošdavau, todėl maniau, kad visada ir laimėsiu.“
Lošti automatais Lukas pradėjo 13–14 metų. Čia sėkmė nebuvo pastovi, todėl lošimams teko skolintis iš draugų ar kaulyti iš tėvų meluojant, kad pinigai reikalingi treniruotėms, ekskursijoms.
Kadangi pinigų reikėjo vis daugiau, ėmė įkeitinėti asmeninius daiktus lombarduose, pradėjo vogti iš tėvų ne tik pinigus, bet ir papuošalus.
Mane tai labai jaudindavo. Norėjau, kad mano bilietas laimėtų dėl to, kad jį traukiau aš.
Tėvai pasigedo daiktų, išsiaiškino kaltininką: su visais skolininkais buvo atsiskaityta. Lukas pažadėjo sau ir tėvams daugiau niekada nelošti. Ištvėrė mėnesį.
Per vyresnius draugus Lukas ėmė dalyvauti sporto lažybose. Būdamas 16-kos ėmė skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių. Spaudžiamas skolintojų įsitraukė į nusikalstamą veiklą, bet lošimų nenutraukė: „Atsikvošėdavau tik tuomet, kai neturėdavau ką įmesti į automatą.“
Sulaukus 18-kos tėvai išvarė Luką iš namų, jis nebaigė mokyklos. Pinigų trūkumas privedė prie nusikaltimo, už kurį vaikinas buvo nuteistas.
„Tai – tik viena iš istorijų, su kuriomis susiduriame beveik kiekvieną dieną“, – sako O.Mackevičius.
Kas penktas bando žudytis
Lošėjus galima suskirstyti į tris kategorijas: socialiniai, probleminiai ir patologiniai. Socialiniai lošėjai lošia dėl pramogos ir netampa priklausomi.
Probleminiai lošėjai kuriam laikui gali sustoti lošti – kol išspręs finansines problemas ar pan.
Patologinių lošėjų neatgraso jokios jų veiksmų pasekmės: nei pinigų stygius, nei pašliję santykiai šeimoje, sutepta reputacija ir t.t.
„Lietuvoje yra 4,2 proc. patologinių lošėjų. Iš jų 20 proc. bando žudytis“, – konstatavo teisės psichologas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės komisijos atstovas Egidijus Meiženis.
Patologinį azartą lošti vyrai turi tris kartus dažniau nei moterys.
Tiek, kiek teko bendrauti su patologiniais lošėjais, dažnas prisipažino lošti pradėjęs dar būdamas nepilnametis.
„Tiek, kiek teko bendrauti su patologiniais lošėjais, dažnas prisipažino lošti pradėjęs dar būdamas nepilnametis“, – sakė E.Meiženis.
Vidutinis lošėjų amžius, kai jie pirmą kartą išmėgino azartinius lošimus, siekia 22 metus ir 4 mėnesius. Iki 21 metų lošti pabandė 12 proc. lošėjų, 51 proc. – būdami 21–29 metų.
46 proc. lošėjų pirmąją lošimo patirtį turėjo automatų salone, 22 proc. – internete, 14 proc. – lažybų punkte.
Gydymo laukia eilėse
Lošėjų patirtį galima suskirstyti į keturias fazes: laimėjimo, pralaimėjimo, depresijos ir bejėgiškumo.
Pagalbos į specialistus jie kreipiasi išgyvendami milžinišką neviltį, agresiją, baimę ir sutrikimą.
Socialiniu darbuotoju Vilniaus priklausomybės ligų centre Albinas Šnipas dirba nuo 1994-ųjų: „Esu praktikas, visą gyvenimą pragyvenęs tarp priklausomų žmonių, o ir pats kortomis lošti išmokau anksčiau nei skaityti.“
A.Šnipo skaičiavimais, lošimų priklausomybe serga vis daugiau žmonių: pacientams organizuojamas planinis gydymas, kurio reikia laukti eilėje. Šiuo metu „Minesotos“ programoje Vilniuje dalyvauja penki lošėjai.
Centre dirbanti psichiatrė Vilma Andrejauskienė per 15-kos metų darbinę praktiką pastebėjo kreipimųsi į specialistus sezoniškumą: ruduo ir pošventinis laikotarpis nuo sausio iki kovo.
„Lošimai – priklausomybė visam gyvenimui. Noras keistis prasideda nuo artimųjų spaudimo ir ultimatumų“, – sako A.Šnipas.
Pyragėliai, kurių patys nevalgo
A.Šnipas pasakoja, kad lošėjai, su kuriais jam teko susidurti, yra išskirtinai gabūs, protingi, aukštesnio nei vidutinio intelekto, su didžiulėmis galimybėmis ir perspektyvomis, kurias nukreipia ne ta linkme.
„Vieno paciento, finansų mokslus baigusio verslininko, paklausiau, ką jis darytų gavęs galią priimti įstatymus? Pasakė, kad greituosius kreditus priskirtų prie vartojamųjų ir atiduotų Lietuvos banko priežiūrai, be to, uždraustų lošimus“, – pasakoja A.Šnipas.
Tai – blaivūs žmonės, kurie sugeba save geriau išdurti nei narkomanas.
Lošėjas, pasak jo, egocentriška asmenybė, todėl kiekvieną nesėkmę nurašo atsitiktinumui ir tiki, kad suras sistemą, kaip laimėti.
„Tai – blaivūs žmonės, kurie sugeba save geriau išdurti nei narkomanas“, – palygino socialinis darbuotojas.
Prasilošęs lošėjas mano, kad visas jo problemas išspręstų pinigai. Jei jų gautų, atiduotų skolas ir esą daugiau nebeloštų.
„Tačiau tai – ne finansinė ar socialinė, o psichologinė problema, nesiskirianti nuo priklausomybės alkoholiui ar narkotikams“, – paaiškino.
A.Šnipo neįtikina lošimų organizatorių postringavimai, kad tai – viso labo nekalta smagi pramoga.
„Kodėl lošimo namų krupjė uždrausta lošti? Keista: įmonė kepa tokius skanius pyragėlius, visus vaišina, bet saviems neduoda. Ar kad neapsinuodytų? Dėl patikimumo. Juk lošimus organizuoja protingi verslūs žmonės, kurie žino, kad leidus žaisti darbuotojams yra tikimybė, jog kažkuris sės. O kai sės, pavogs tiek, kiek galės“, – neabejoja A.Šnipas.
Jis įspėja visus, kad lošimai – ne juokas: nežinia, kas ir kodėl įklimps.
