500 metų. Tiek Čiobiškio dvaro istorijos jau sau ir lankytojams sudėliojo dabartinė jo savininkė ir valdytoja Eugenija Vagnerienė, kuri tik juokiasi vadinama dvarininke. „Tiek mes atsekėme atgal. Dar istorinių tyrimų nedarėme. Vienas Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas atmetė mus iš XVIII a. į 1527 metus“, – vedžiodama po pagrindinius dvaro rūmus pasakoja ponia Eugenija.
V.A.Graičiūno aukštosios mokyklos steigėja ir direktorė po savo valdas gali vedžioti ir pasakoti apie jas valandų valandas. O ir pasivaikščioti yra kur. Pagrindiniai rūmai išlaikė savo stilių ir tebetraukia akį. Šalia prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pastatytas statinys irgi laikosi neblogai, o buvusios arklidės po truputį atnaujinamos ir įgauna būsimą restorano bei virtuvės vaizdą. Tik oficina, stovinti prie pat įvažiavimo į dvaro teritoriją, dar atrodo liūdnai.
Vaikštome po pagrindinį pastatą, kurį reikia vadinti rūmais, primena E.Vagnerienė: „Tai klasicizmo statinys, taisyklingas, paprastutis. Vadinasi jis rūmais – vieno aukšto, bet rūmais reikia vadinti. Ir jis toks visas kalbantis – ką tik baigėsi tyrimai: konstrukciniai, polichrominiai ir dar įvairiausi kitokie. Turiu dabar didžiulius segtuvus medžiagos.“
Uždarė centrą ir pardavė
Kaip ji pati atsidūrė Čiobiškyje? „2011 metais Švietimo ir mokslo ministerija atidavė Turto bankui pastatus, nes buvo uždaryti paskutiniai valdiški namai – vaikų socializacijos centras. Ir gerai, kad jį uždarė. Ir ne dėlto, kad mes čia atsirastume – apskritai. Kadangi aš esu iš aukštojo mokslo, tai manau, kad čia buvo ir blogos pedagogikos, tokia, kokia sovietmečiu galėjo būti tokiose vietose, taip suprasta“, – apie tai, kaip ji atsirado šitoje vietoje, pasakoti pradeda ponia Eugenija.
Ji pasakojo, kad per ketverius metus, kai valdo dvarą, čia atvažiuoja vis daugiau žmonių, kurių likimai susiję su šita vieta.
„Per paskutinius šimtą metų čia yra buvę treji valdiški namai. Pirmiausia našlaičių prieglauda, paskui mokykla-internatas, o tada vaikų socializacijos centras. Šią vasarą visų trijų šitų etapų buvo atvažiavę žmonės. Močiutė 85 metų su savo šeima atvažiavo jos gimtadienio proga iš Telšių, nes ji kažkada pateko čia į našlaičių prieglaudą, kai jai buvo treji, o išėjo būdama 14-os.
Tuo metu, kai jie lankėsi, čia vyko dailininkų pleneras, pietavo visi, paskui mes atsisėdome ir papietavome. Ji visko klausinėjo, o kiek pasakojo! Reikia tame būti, kai žmonės atvažiuoja kaip į savo namus. Ji paklausė, ar čia galima pernakvoti? Žinoma, galima, tad ji sakė dabar norėsianti gyventi, nes kitais metais vėl atvažiuos.“
Buvo čia atvažiavusios ir dvi seserys, kažkada gyvenusios mokykloje-internate, atvažiuoja su šeimomis, vaikais, anūkais ir tie, kurių namais laikinai buvo socializacijos centras. Kaip sako E.Vagnerienė, jie čia atvažiuoja, nes tai buvę jų namai:
„O istorijos pačios įvairiausios. Sako ir mokslininkų yra, čia kažkada gyvenusių, stiprių asmenybių, išsilavinimą įgijusių. Savaitgaliais, kai mes čia būname, aš kas kartą išgyvenu tokį patyrimą to, kas čia buvo.“
Dvaro valdytoja tvirtina dabar niekam neleidžianti pasakyti nė vieno blogo žodžio apie vaikus iš šio socializacijos centro – įstaiga buvo sudėtinga, tačiau daugybė čia buvusiųjų įgijo išsilavinimą, daug pasiekė.
Apie Čiobiškį nežinojo nieko
Dabar dvaras vėl privatus, tačiau, kaip sako jo valdytoja, ruošiamas veiklai.
Netikėtai krito į akį žodis Čiobiškis. Užsirašiau ant servetėlės, nes nieko nežinojau, kas tas Čiobiškis.
„Vienam žmogui juk tiek nereikia – čia 5 ha žemės, 9 pastatai, o mes gyvename ir dirbame Kaune ir Vilniuje. Bet idėjos išsivystė iš veiklos, nes pirmiausia galvojame apie edukaciją. Ypač XXI a. specialistai turi pasiruošti sparčiai ir mokytis reikia ištisai. Visi darbdaviai nori jauno specialisto, bet su didele patirtimi. Ir tai ne tik Lietuvoje, taip kvėpuoja visa Europa ir pasaulis.
Vadinasi, visą laiką ieškome, kokiu būdu tas būsimas specialistas kuo greičiau atsirastų darbinėje aplinkoje, kur jis ir dirbs. Kadangi mes aukštojoje mokykloje turime turizmo ir svetingumo specialybę, tai tokį praktinio ugdymo centrą pradėjome formuoti. Paskui prasidėjo vietos paieška, tą galima daryti ir Kaune ar Vilniuje, bet užmiestyje sugalvojome geriau daryti. Netikėtai krito į akį žodis Čiobiškis. Užsirašiau ant servetėlės, nes nieko nežinojau, kas tas Čiobiškis“, – šypsosi ponia Eugenija.
Ji pasakojo pirmiausia internete paieškojusi informacijos, paskui atvažiuodavo ir į vietą pasidairyti – klausinėjo vietinių, savivaldybės, kur sako sulaukusi ir merės Živilės Pinskuvienės paskatos.
„Ir grožis pakerėjo. Ta vieta, kuri vis dar neatrasta – ir iš Kauno, ir iš Vilniaus leidiesi į tokį gilų Neries slėnį, apaugusį senais medžiais, ir staiga atsiveria toks vaizdas. Teka didžiulė upė, seni miškai aplinkui, o dvarelis atsigulęs ant kranto, penkių hektarų žemėje, santakoje Neries ir Musės. Kas gali nepamilti tokios vietos? Jau nekalbant apie tai, kad tai paveldas – keturi paveldo statiniai ir penki ne“, – pirmą įspūdį prisiminė dvaro valdytoja.
O iš dvaro pievos atsiveria vaizdas į bažnyčią, Čiobiškyje yra ir senas malūnas, keltas, pilkapiai. Kažkada tai buvo Magdeburgo teises turėjęs miestas, nors jau nuo neatmenamų laikų čia tik kaimas, tačiau su turtinga istorija.
Atkurs ir parką
Kažkada dvaras turėjo įspūdingą parką, kurio dabar galima pamatyti tik likučius. Labiausiai į akis krenta uosių alėja, kuria iš rūmų būdavo einama link upių santakos.
„Pamilome. Žvalgėmės metus, juk tai didelis objektas. Nelabai kas norėjo jį pirkti. Nes pirkti tai nebuvo jis labai brangus, kaip internete rašė – kaip trijų kambarių butas Vilniuje, apie 140 tūkst. eurų kainavo. Bet tai tik pradžia. Mes įvertinome tai, kad tai tęstinis projektas, nebūtina jį visą iš karto sutvarkyti. Tam turėtum būti milijonierius, o mes tokie nesame“, – simpatijų vietai neslepia ponia Eugenija.
Dvaro valdytoja sako tikėjusi, kad pavyks pasinaudoti Europos Sąjungos parama, tačiau pavedė architektai ir dvi paraiškos nebuvo parengtos laiku. Tad dabar jie turi planą, kaip viską darys dalimis.
Pamilome. Žvalgėmės metus, juk tai didelis objektas. Nelabai kas norėjo jį pirkti.
„Rūmų pastatas prabangiausias savo istorija, amžiumi, jo dešinysis flangas bus privatus – mano šeimos, darbuotojų, kairysis – menė, svetainė. Antrajame aukšte, portike, du kambariai svečiams, ten gali pasižvalgyti į abi puses – santaką ir vidinį kiemą. Seniausia dalis yra gale, kur buvusi virtuvė, plytos rodo, kiek ji išgyvenusi, po savimi turi skliautuotą rūsį. Pagal aprašus ten buvo duonkepė, tyrimai patvirtino, kad tai seniausia dalis“, – apie pagrindinio pastato ateitį kalbėjo E.Vagnerienė.
Bus restoranas ir SPA
Kitas pastatas – statytas prieš Antrąjį pasaulinį karą kaip bendrabutis, dabar virs viešbučiu su mokymo centru. Arklidės, vežiminė ir karietinė savo tikrųjų funkcijų nebeatliks. Dvaro valdytoja šypsodamasi sako, kad nei ji, nei jos artimieji žirgų auginti neketina, todėl tose patalpose ketinama įrengti virtuvę, skirtą aptarnauti visam dvarui, ir restoraną. Čia labiausiai pasistūmėta su remontais, beliko įranga.
Ledainė – unikali vieta, joje galvojama apie jogos, meditacijos, kvapų, muzikos terapijos salę, kuri išliks kaip įmanoma labiau autentiška. Šalia planuojamas SPA centras. Tolėliau esanti buvusi Čiobiškio mokykla, pastatyta sovietmečiu, kol kas lauks savo eilės – pirmiausia ketinama ją „paslėpti“ už augalų sienos, o vėliau galbūt įrengti dar vieną viešbutį.
Čia kaip su kamane – ji neturėtų skristi teoriškai, bet skrenda. Aš tikiu, kad viską galima padaryti.
„Preliminariai skaičiavome, – paklausta apie pinigus, pripažino E.Vagnerienė. – Kiek reikės iš viso pinigų, negalime pasakyti. Dabar bandysime viską daryti dalimis. Rengsime įvairius projektus. Verslo planas yra 15-ai metų.“
Dvaro valdytoja sako, kad parduoti dvarą būtų blogiausias sprendimas, nes greičiausia tektų sodybą išskaidyti ir neliktų vientisos erdvės. Tačiau kol kas minčių apie nesėkmę ponia Eugenija neturi: „Čia kaip su kamane – ji neturėtų skristi teoriškai, bet skrenda. Aš tikiu, kad viską galima padaryti.“
