Konstitucinis šviesulys
#MeToo Lietuvos toli gražu neaplenkė, net priešingai – bent jau viešąją erdvę ir diskusiją supurtė iš pagrindų. Prakalbėti apie patirtą seksualinį priekabiavimą išdrįso ne viena meno pasaulio atstovė, anoniminiai skundai pagarsino Vilniaus dailės akademijoje (VDA) klestėjusią priekabiavimo kultūrą, o galiausiai viešumas prisivijo politikos, sporto ir sveikatos sektorius. Vis dėlto sekusieji istorijas greičiausiai geriau galėtų atpasakoti, kaip pirmąjį – šiuolaikinio linčo – teismą praėjo pačios aukos, negu kaip buvo pareikalauta atskaitingumo iš priekabiavimu apkaltintų asmenų.
„MeToo skandalo kontekste galime aiškiai matyti, kad iš pradžių visuomenės požiūris tikrai buvo itin prieštaringas, labiau smerkiantis“, – prisimena Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė Agnė Stankevičiūtė. Tačiau ji teigia matanti ir pokytį: „Idėjoms plintant, moterims drąsiai prabylant ir ginant savo teises, dėl to byloms pasiekiant teismą, visuomenės sąmonė ima keistis. Visuomenė, tiek analogiškas veikas propaguojantys asmenys, pradeda suvokti, kad tai rimta bei griežtai baudžiama, kad šiuolaikinėje visuomenėje tai draudžiama.“
A.Stankevičiūtė įsitikinusi, kad seksualinio priekabiavimo pripažinimui kaip rimtam ir neleistinam žmogaus seksualinės laisvės ir apsisprendimo bei orumo pažeidimui, būtinas teisės dėmuo. „Neįgyvendinant teisės normų tokia žinia nėra skleidžiama, apsauga ir, labai svarbu – prevencinė funkcija – neveikia“, – teigia prokurorė, palaikanti kaltinimą Kęstučio Pūko byloje.
Didesnį pokytį teisės srityje gali sąlygoti Konstitucinio Teismo išvada buvusio parlamentaro K.Pūko priekabiavimo byloje. Tuometinio Seimo nario seksualinis elgesys su savo padėjėja bei kitomis moterimis, pretendavusiomis įsidarbinti jo padėjėjomis, tapo prielaida kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pastarasis savo išvadoje paskelbė seksualinį priekabiavimą esant šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu, prieštaraujančiu konstitucinėms vertybėms.
Be to, kad ši nedviprasmiška išvada nulėmė tuometinio Seimo nario Kęstučio Pūko apkaltos procesą, kurio pabaigos nesulaukęs K. Pūkas pats atsisakė parlamentaro mandato, Teismo išvada turėtų formuluoti ir tolesnę teismų praktiką.
Kita vertus, prie savo padėjėjos bei į tokias pat pareigas įsidarbinti bandžiusių merginų priekabiavęs K.Pūkas šių metų kovą džiaugėsi išteisinimu. Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad nors K.Pūkas pripažintas „išsakęs vulgarius žodžius, nepriimtinas seksualinio pobūdžio ir nukentėjusiąsias įžeidžiančias, menkinančias užuominas, kalbėjęs nukentėjusioms nepriimtinomis intymaus pobūdžio, su darbu niekaip nesusijusiomis, temomis“, jo veiksmai nepažeidė merginų seksualinio apsisprendimo laisvės. Be to, anot Teismo, tarp nukentėjusiųjų ir buvusio Seimo nario nesiejo juridiniai priklausomybės santykiai, nes jos tik bandė gauti darbą.
Tik apskundus pirminį sprendimą Apeliaciniam teismui, eksparlamentaras pripažintas kaltu dėl seksualinio priekabiavimo – ir tik prie vienos iš merginų, kuri dirbo jo padėjėja.
Teismų praktika – formavimosi procese
„Konstitucinis Teismas pripažino asmenį veiksmais šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius duotą priesaiką. Spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimą yra bendrosios kompetencijos teismo pareiga, kas ir buvo padaryta. Pirmos instancijos teismas priėmė, kaltinimo manymu, nepagrįstą sprendimą, skundai dėl jo buvo patenkinti, kas parodo, kad prokuratūros pozicijai iš esmės pritariama“, – aiškina kaltinimą K.Pūko byloje palaikiusi prokurorė A.Stankevičiūtė.
Tiesa, dėl seksualinio priekabiavimo prie įsidarbinti bandžiusių merginų eksparlamentaras liko išteisintas. Nors ir buvo nustatyta, kad K. Pūkas atliko kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau teismas laikė, kad pagal Baudžiamąjį kodeksą būtino požymio – „kitokio priklausomumo“ – tarp Pūko ir moterų, norėjusių įsidarbinti, nebūta.
A.Stankevičiūtės teigimu, prokuratūra ir toliau laikosi pozicijos, kad įsidarbinimo santykis pakankamai reikšmingas bei laikytinas sukeliančiu kitokį priklausomumą baudžiamosios teisės normos prasme, todėl paduotas kasacinis skundas šioje dalyje, o galutinio teismo sprendimo šiame procese dar nėra.
„Seksualinio priekabiavimo norma iki šiol buvo mažai taikoma, todėl teismų praktika tik formuojasi ir įvairūs teismų sprendimai yra natūralus procesas. Dėl šios priežasties, galimai seksualinį priekabiavimą patyrusios aukos neturėtų nusivilti, nes kiekvienu atveju yra skirtinga situacija, kuri teisėsaugos institucijų gali ir turi būti ištirta ir įvertinta“, – optimistiškai į procesą žvelgia A.Stankevičiūtė.
„Tikėkimės, šis procesas vystysis šiuolaikinei visuomenei pritinkančia linkme, kai seksualinį priekabiavimą patyrusios aukos gaus tinkamą pagalbą, o kaltininkai teisingą bausmę“, – pabrėžia prokurorė.
Tiesa, tam būtinas ne tik atkaklus aukų įsitraukimas bei deramas jų atstovavimas, bet ir teisingumo sistemos atstovų, visų pirma teisėjų, seksualinio priekabiavimo bylų išmanymas, suvokiant jų išskirtinį pobūdį ir ne mažiau nusikalstamą turinį prieš asmenį bei įstatymą.
A.Stankevičiūtės įsitikinimu, tiek teisėjai, tiek prokurorai ar teisėsaugos pareigūnai turėtų būti šviečiami, mokomi bendrauti su seksualinį priekabiavimą ar kitokias seksualinio pobūdžio veikas patyrusiais asmenimis. Nukentėjusiesiems tenka liudyti prieš teismą dalyvaujant ir kaltinamajam, kuris aukai gali kelti didelę baimę, gėdą. „Teismo procesą kontroliuoja teismas, todėl, mano požiūriu, jis turėtų būti apmokytas užtikrinti, kad apklausiamam asmeniui jokiu būdu nebūtų daromas spaudimas, itin atidžiai klausytis bei fiksuoti liudijimą, detales, neversti kartoti nejaukių, gluminančių frazių, įvertinti nukentėjusiojo emocinės būklės įtaką liudijimui.“
Prokurorė pastebi, kad apie subtilius, dažnai gėdos jausmą sukeliančius dalykus klausiama kelis kartus, nesistengiama įžvelgti esminių liudijimo momentų ir iš esmės nesuteikiama reikšmės liudijimo pobūdžiui.
„Paprastai nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, ypač jei jų yra keletas, auka turi jaustis saugiai ir žinoti, kad yra palaikoma bei būtinai saugomas jos privatumas“, – pastebi prokurorė, vardydama, kokie įrodymai turi būti surinkti, siekiant užtikrinti teisingą bylos eigą.
Nors rinkti įrodymus ir atlikti tyrimą yra teisėsaugos institucijų pareiga, šio pobūdžio nusikalstamose veikose ypač svarbi nukentėjusiųjų asmenų iniciatyva, stiprybė išsakant savo poziciją bei ją aiškiai ir aktyviai palaikant. Paprastai tokių veikų įrodinėjimą apsunkina nukentėjusiųjų baimė kitų ar ypač kaltininko akivaizdoje liudyti apie patirtą seksualinį priekabiavimą, kas trukdo nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į teisėsaugos įstaigas ir reikiamai atstovauti sau.
Prokurorė primena, kad seksualinio priekabiavimo veiksmai Baudžiamojo kodekso 152 straipsnyje įstatymo leidėjo numatyti kaip nusikalstami: „Jie laikomi pavojingais ir kriminalizuoti, todėl turi būti vertinami rimtai ir tuo pačiu jautriai. Seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra aiški ir griežtai įstatymo saugoma vertybė“, – pažymi A.Stankevičiūtė.
Jie laikomi pavojingais ir kriminalizuoti, todėl turi būti vertinami rimtai ir tuo pačiu jautriai. Seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra aiški ir griežtai įstatymo saugoma vertybė, – pažymi A.Stankevičiūtė.
Baudžiamajame kodekse seksualiniu priekabiavimu laikoma nusikalstama veika, kai siekiant seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis priekabiaujama prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Prokurorė pabrėžia, kad veikos nustatymui nėra būtinas lytinių santykių siekimas ar priekabiautojui sukelto pasitenkinimo įrodinėjimas. O atvirkščiai – itin svarbus aukos liudijimas apie jai padarytą žalą, patirtus išgyvenimus, kaip nurodoma ir Konstitucinio teismo sprendime.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Alumni Engagement Innovation Fund.
