Mažas formalių skundų skaičius
Seksualinis priekabiavimas Lietuvoje draudžiamas ir pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. Čia juo laikomas nepageidaujamas, užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys, kuriuo kenkiama asmens orumui bei sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Už tokį pažeidimą pagal Administracinių nusižengimų kodeksą atsako juridinių asmenų vadovai. Šie savo ruožtu gali taikyti drausmines priemones darbuotojams.
Užklausų dėl seksualinio priekabiavimo dažnai gaunanti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba fiksuoja itin mažus pačių skundų skaičius.
Nors #MeToo metais, 2017 ir 2018-aisiais, žymiai išaugo pasiteiravimų dėl seksualinio priekabiavimo, Tarnybos ataskaitose pažymima, kad žmonės vis dar vengia pateikti oficialius skundus. Dažniausiai, bijodami neigiamų pasekmių iš socialinės aplinkos – kolegų pasmerkimo, persekiojimo dėl pateikto skundo ar net galimo atleidimo iš darbo.
Be to, nebūtinai drąsina ir praktika, kuomet ryžtamasi kreiptis dėl priekabiavimo. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Laima Vengalė-Dits gali įvardyti tik vieną atvejį, kuomet Tarnybos tyrimas iš tiesų baigėsi atsakomybės nustatymu ir sankcijomis, kurios nebuvo panaikintos teismo.
„Praktika yra gana liūdna. Panevėžio dramos teatre vykusi istorija yra vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet Tarnyba pareiškė sankciją darbdaviui – įspėjimą – ir tai turėjo atoveiksmį. Už teatro veiklą atsakingas kultūros ministras atleido teatro vadovą iš darbo. Tai vienintelis atvejis, kuomet teismui apskundus mūsų sprendimą dėl seksualinio priekabiavimo fakto nustatymo, teismas paliko jį galioti“, – sako L.Vengalė-Dits.
Teisininkė priduria, kad išnagrinėtų atvejų, kuomet būtų nustatyta atsakomybė priekabiautojui, iš tiesų buvo vos keli – dažnu atveju pačios moterys paprašo nutraukti tyrimą arba, nesurinkusi pakankamai įrodymų, Tarnyba nenustato pažeidimo.
L.Vengalė-Dits pažymi, jog nemažą nusivylimą sukėlė ir viešai iškeltų #MeToo istorijų baigtys. „Jos garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje, sukėlė didelį susidomėjimą, bet baigėsi… niekaip“, – sako ji.
Teisininkės vertinimu, bene didžiausią poveikį #MeToo padarė VDA, kur pagarsinti seksualiai priekabiavę dėstytojai nebedirba šioje mokslo įstaigoje. Tačiau kitais atvejais atsakomybė taip ir neprisiimta. „Viskas buvo paskelbta, buvo diskusijos, buvo ažiotažas didelis ir tuo viskas baigėsi“, – apgailestauja L.Vengalė-Dits.
Be to, istorijas išdrįsusios paviešinti moterys sulaukė ne tik palaikymo, bet ir daug neigiamo visuomenės dėmesio ar net smerkimo, iš jų buvo pasityčiota, svarstoma, neva jos nemelavo ar nesiekė kažkokių tikslų.
„Bet taip buvo visame pasaulyje, #MeToo sukėlė įvairių reakcijų, gal tik JAV #MeToo labiau buvo paveikti smurtautojai, jiems teko trauktis iš pareigų, jie negavo vaidmenų, pozicijų“, – priduria L.Vengalė-Dits.
#MeToo procesas skambėjo garsiai, tačiau smurtinį elgesį patyrusi visuomenės dalis neretai išgyveno antrinę viktimizaciją, o priekabiautojai ir toliau liko nenubausti.
Kita vertus, L.Vengalė-Dits pažymi, kad didelis pasiteiravimų skaičius turi savo vertę. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai moterys kreipėsi dėl priekabiavimo, vykusio prieš dešimt–penkiolika metų, teisinės sankcijos buvo nebeįmanomos, kadangi taikomas senaties terminas. „Manau, teigiamas dalykas, kad moterys, kurios išgyveno tokį elgesį, leido sau jį tinkamai identifikuoti ir tai yra teigiama prevencija ateičiai, kad tokių atvejų mažėtų, o moterys jam duotų aiškų atkirtį“, – sako L.Vengalė-Dits.
Be to, Tarnyba pastebėjo, kad dažniau dėl seksualinio priekabiavimo teiravosi ne tik pačios aukos, dažniausiai moterys, tačiau ir jų draugai ar vyrai, kurie klausė, ar tai, ką patiria konkrečios moterys, yra priekabiavimas, bei ką daryti tokiu atveju.
Kas toliau?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, 2018-aisiais Tarnyboje buvo gauti 6 skundai, iš kurių 5 buvo perduoti teisėsaugos institucijoms, įtarus esant baudžiamojo nusižengimo požymių. Paskutinė istorija vis dar laukia teisingumo – neseniai žiniasklaidoje paviešintas tipinis seksualinio priekabiavimo darbe atvejis, palietęs net kelias parodymus davusias moteris, Šiaulių apygardos prokuratūros pirminiu sprendimu nebuvo pripažintas kaip turintis baudžiamosios veikos požymių. Vėliau, žiniasklaidai nušvietus šį atvejį, tyrimas atnaujintas.
Šiais metais, kaip pripažįsta Tarnybos teisininkė L.Vengalė-Dits, skundų ar pasiteiravimų nėra sulaukiama daug, jaučiama „tokia lyg ir tyla“. Ekspertė svarsto, kodėl padrąsinti turėjęs #MeToo judėjimas situacijos iš esmės nepakeitė: „Lyg ir #MeToo banga turėjo atverti aukoms akis ir padrąsinti kreiptis, bet to nepasakyčiau. Tai leistų daryti dvi prielaidas – arba kad ir toliau gyvename baimės atmosferoje, arba šis judėjimas suveikė prevenciškai ir sudrausmino potencialius priekabiautojus“, – spėja Tarnybos teisininkė.
Ritantis #MeToo bangai aktyvią poziciją palaikant nukentėjusiųjų teises užėmusio Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė teigia, kad dabartinė aplinka nėra palanki aukoms ginti savo teises, nors pokyčio našta būtent nukentėjusiesiems ir užkraunama. „Negalime tikėtis, kad nukentėję asmenys puls teikti skundus, kai esminiai pokyčiai Lietuvoje dar nėra įvykę.Turime daryti viską, kad baudžiamosiose bylose nereikėtų žiniasklaidai viešinti atvejų, jog būtų pradedami tyrimai, kai kreipiamasi dėl seksualinio priekabiavimo“, – sako B.Sabatauskaitė.
Jos teigimu, bene svarbiausia #MeToo pamoka yra prevencija: matydamos reiškinio paplitimo mastą, organizacijos bei įmonės turi apsispręsti ir diegti realias ir efektyvias priemones, skirtas kovai su seksualiniu priekabiavimu. „Tūkstančiuose darbo vietų turi būti diegiama nulinė tolerancija seksualiniam priekabiavimui, įsipareigojama mokytis atpažinti ir reaguoti į seksualinį priekabiavimą. Taip našta būtų perkeliama nuo jį patiriančių asmenų pečių aplinkiniams, sukuriant saugią darbo aplinką ir galimybę pasiskųsti (ne)anonimiškai jose“, – mano B.Sabatauskaitė.
2018–2019 metais Centras, kartu su kita nevyriausybine organizacija Lygių galimybių plėtros centru, parengė ir testavo seksualinio priekabiavimo prevencijos mokymų programą beveik 10-yje įmonių. Pastebėta, kad daugeliu atveju organizacijos turėjo lygių galimybių politikas, tačiau jos veikė tik „ant popieriaus“ – darbuotojai su jomis nebuvo tinkamai supažindinti, ar net priešingai, išankstinės nuostatos tokių politikų neleido rimtai priimti.
„Tik kalbantis su žmonėmis, jautrinant ir padedant įsijausti į tai, kaip jaučiasi asmenys, prie kurių seksualiai priekabiaujama darbe, pokyčiai, kad ir sunkūs, yra įmanomi“, – teigia B.Sabatauskaitė.
Įmonės ne tik gali pramušti ledus kovojant su seksualiniu priekabiavimu tinkamai skirdamos tam dėmesį, bet pamažu suprantama, kad tai yra ir jų prievolė. L.Vengalė Dits pastebi, kad nors kol kas nėra ženklų, jog žmonės drąsiau teiktų skundus, tačiau padaugėjo pasiteiravimų iš įstaigų. „Sulaukiame įstaigų vadovų pasiteiravimų apie tai, ar konkrečiuose atvejuose būtų galima įžvelgti seksualinio priekabiavimo veiksmus, ar ne“, – sako ji.
Teisininkė pabrėžia, kad administracinio nusižengimo atveju darbdavys baudžiamas už prevencinių veiksmų nebuvimą: „Labai svarbu, kad priemonių seksualinio priekabiavimo prevencijai darbdavys turi imtis nuolatos, tai yra tęstiniai veiksmai, kurie privalo būti vykdomi kiekvieną dieną“.
Čia itin svarbūs tampa pastaraisiais metais nevyriausybinių organizacijų bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertų pastangomis parengti mokymai bei programos lygioms galimybėms darbe užtikrinti. Seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų, tad, pavyzdžiui, lyčių lygybės užtikrinimo priemones ėmusios naudoti organizacijos galimai savo darbuotojus apsaugo ir nuo priekabiavimo.
Be to, nuo 2017 m. liepos įsigalioję Lygių galimybių įstatymo pakeitimai, kuriais draudžiamas seksualinis priekabiavimas ir įdarbinimo metu, tiesiogiai įpareigojo darbdavius užtikrinti ir kandidatų į darbą saugumą bei jų teisę nepatirti seksualinio priekabiavimo. Taip ateityje nebebus galima išvengti atsakomybės atvejais, panašiais į K.Pūko.
Taip pat Įstatyme įtvirtinta prievolė švietimo ir mokslų įstaigoms užtikrinti, kad mokslo ir studijų institucijos mokiniai, studentai ir darbuotojai nepatirtų seksualinio priekabiavimo.
Aukštųjų mokyklų pasiryžimas (arba jo trūkumas)
Vilniaus Universitetas (VU) buvo pirmasis Lietuvoje, įkūręs pasitikėjimo liniją, kuria, išlaikant konfidencialumą, galima pranešti tiek apie seksualinio priekabiavimo, tiek ir apskritai diskriminacijos atvejus. VU pateiktais duomenimis, šia linija gavus pranešimą, nedelsiant pradedamas tyrimas, kurį atlieka profesionali psichologų bei teisininkų komanda, nukentėjusiam asmeniui pasiūloma reikalinga pagalba.
Kaip teigia VU Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Ervinas Spūdys, nuo linijos įsteigimo buvo gauta iki dešimties kreipimųsi ir visi jie buvo tirti itin atsakingai: „Viso tyrimo proceso metu veikiama tik gavus pranešusiojo asmens sutikimą, informuojama apie žingsnius ir rezultatus. Nors daug praktikos šioje srityje neturime, palaikome ryšį su užsienio universitetais, kurie turi sklandžiai veikiančios prevencijos ir reagavimo mechanizmus“.
„Šią liniją įkūrėme prevenciškai, vos tik pasigirdus seksualinio priekabiavimo atvejams kitose šalies aukštosiose mokyklose. Kartu pasiūlėme tokias linijas steigti ir kituose Lietuvos universitetuose bei inicijavome etikos užtikrinimo mechanizmų aukštosiose mokyklose sisteminę peržiūrą – šis klausimas buvo tarp pagrindinių Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) darbotvarkėje pastaruosius dvejus metus“, – teigia VU atstovas E.Spūdys.
2018 m. gruodį LURK pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – abi šalys įsipareigojo bendradarbiauti užtikrinant, kad universitetuose būtų įgyvendinamos lygios galimybės.
Priešingi vėjai pučia iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) pusės. Akademijos, kurią ne vienam šiandien turbūt sunku atskirti nuo „Akadės paslapties“ istorijų, puslapis šviečia nuo šiuolaikiškai pateiktos informacijos įvairiomis temomis, tačiau nė žodžio apie seksualinio priekabiavimo galimą pranešimą ar kitą informaciją. Nepavyko sulaukti ir VDA atsakymo į paklausimą apie vykdomą prevenciją, kuris buvo išsiųstas ir kitiems universitetams.
Kitokios strategijos bent jau deklaruoja ėmęsis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Po to, kai pirmoji neurochirurgiją LSMU baigusi moteris viešai parašė apie trijų LSMU neurochirurgų galimą seksualinį priekabiavimą bei netinkamą elgesį, universitetas ėmėsi veiksmų. Priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo, persekiojimo ir smurto prevencijos taisykles, kuriomis įvesta 100 proc. netolerancija seksualiniam priekabiavimui, LSMU priėmė dar pernai metų lapkritį.
„Senato patvirtintose taisyklėse aiškiai nurodoma, kad Universitete draudžiama priekabiauti, seksualiai priekabiauti, persekioti ar smurtauti. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką studentas gali kreiptis tiek į administraciją, tiek į studentų atstovybę, kur galima užpildyti konfidencialią anketą“, – teigiama LSMU atsiųstame atsakyme.
Teigiama, jog universitetas vykdo periodinį akademinės etikos vertinimą, o visi skundai yra įvertinami ir apsvarstomi komisijos, tuomet teikiami rektoriui ir Senato Teisės ir etikos komisijai.
Iki šiol dėl galimo priekabiavimo atvejo LSMU buvo pradėtas vienas teismo procesas. „Universitetas teikė visą teismo prašomą informaciją, reikalingą tyrimo procesui“, – komentavo LSMU atstovas.
Erdvė tobulėti?
Atrodo, kol kas tinkamiausios sąlygos situacijai seksualinio priekabiavimo ir smurto atžvilgiu gerėti – progresyviose organizacijose, kur žmonių santykius formalizuoja įstatymai ir įvairūs reglamentai, o vadovai rimtai prisiima prevencijos įsipareigojimus, sukurdami teises užtikrinančią aplinką bei mechanizmus. Tačiau jei pats darbdavys yra priekabiautojas, aukai teks sukaupti ne tik parodymus, bet ir visą drąsą, įskaitant prarasti darbą.
Tokia situacija eroje po #MeToo kiek primena kritiką pačiam judėjimui. Po daugelio metų prakalbusios moterys atsikovojo savo balsą ir pasidalino psichologinę naštą, nes jau galėjo tą sau leisti. Tuo tarpu nesaugiose sąlygose tebegyvenančioms moterims, ypatingai iš socialiai pažeidžiamų grupių, #metoo dažnu atveju tebuvo dar viena žvaigždžių istorija – ir tik jų privilegija. Teisinė sistema turėtų užtikrinti vienodas individų teises ir galimybes save apginti.
Kita vertus, tiek administracinis nagrinėjimas, tiek baudžiamosios bylos irgi skinasi kelią. Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Agnės Stankevičiūtės nuomone, teisingumo sistemoje jau įsivyravo suvokimas, kad seksualinis priekabiavimas yra realus ir rimtas nusižengimas, už kurį taikoma atsakomybė, todėl į jo atvejus reaguojama rimtai ir atidžiai. „Tai yra gera žinia. Manau, tai padės išvengti galimų problemų, kai į pranešimus apie šią veiką žiūrima atmestinai, o aukoms neskiriamas reikiamas dėmesys, kuris šiuo atveju išties turėtų būti pakankamai didelis“, – įsitikinusi Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė.
Šis tekstas – antrasis, apžvelgiantis Lietuvoje įvykusius pokyčius po #MeToo. Pirmoji dalis, interviu su prokurore Agne Stankevičiūte, palaikiusia kaltinimą buvusio Seimo nario Kęstučio Pūko byloje, galite perskaityti ČIA.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Alumni Engagement Innovation Fund.
