Auksė Kontrimienė kilusi iš Šiaulių krašto. Į Palangą ją atviliojo mokslai bei meilė.
O jos kolegė Auksė Buteikienė pajūrin atvyko iš Druskininkų.
„Susitikome mes Palangoje 2014 metais, kai į darželį atvedėme savo vaikus. Stovėdamos ant šaligatvio juokėmės, kad abi Auksės, o dar ir gimusios – viena rugsėjo 22 dieną, o kita rugsėjo 23-iąją. Nuo mūsų niekas nebepriklausė – taip turėjo nutikti. Likimas“, – istorijos pradžią prisiminė A.Kontrimienė.
Kadangi abi Auksės – veiklios moterys, ėmė svarstyti, ko trūksta Palangai. Vaikams skirta infrastruktūra 2014 metais nebuvo išpuoselėta – trūko elementarių žaidimų aikštelių, tad Auksės iš pradžių svarstė įrengti vaikų kambarį.
Galiausiai šios idėjos atsisakė ir nutarė surengti šeimų turgelį – visi 20 stalų, nukrautų vaikiškais drabužėliais ir žaislais, buvo užimti.
„Tuomet čiupom jautį už ragų – nuomos iš savivaldybės pagrindais išsikėlėme į automobilių stovėjimo aikštę Palangos Taikos gatvėje. Ten ėmėme rengti vadinamuosius car boot sale (automobilio bagažinės išpardavimas – liet. k.)“, – patikino pašnekovė, teigianti, kad jos buvusios pirmosios mamos, kaip fiziniai asmenys, Lietuvoje surengusios bagažinių turgelį – tai iki tol darė tik viena Kauno įmonė.
„Po mūsų viskas „užsikūrė“ – kitų miestų mamytės ėmė kurti panašius turgelius“, – patikino Auksė.
Kaip teigia organizatorės, bagažinių turgus – tai rinkos forma, kurioje privatūs asmenys susirenka parduoti savo namų ūkio ir sodo prekes.
Mokslininkai mano, kad perteklinis namų ūkio daiktų kaitaliojimas ir pardavimas yra būtinas, nes tai sumažina atliekų šalinimo išlaidas, taip pat sukuria bendruomenę, kurioje klesti taupumas, verslumas, bendravimas.
Buvo priverstos išsikelti
Auksių turgelis iš pradžių rengtas kartą per mėnesį, vėliau – dukart, galiausiai – kiekvieną savaitgalį.
„Toje vietoje mes sėkmingai išdirbome 6-erius metus, kartais susirinkdavo ir 100 automobilių. Suformavome bendruomenę, o dabar buvome priverstos persikraustyti į kitą vietą, nes savivaldybės surengtą konkursą laimėjo daugiau pinigų pasiūlęs prekybininkas. Mūsų įdirbis, užaugintas morališkai brangus mums „kūdikis“ viešuoju konkursu buvo parduotas už didesnę pinigų sumą“, – kiek susikrimtusi kalbėjo „Aukselių“ turgelio organizatorė.
Nuo liepos 3-iosios bagažinių turgelis persikėlė į Žibininkus – prie pramogų komplekso HBH Kretingos rajone, apie 9 km nuo buvusios įprastos vietos.
50 arų paskirtoje teritorijoje galėtų sutilpti apie 100 prekybininkų.
Palangos Taikos gatvėje bagažinių turgelio prekybininkai veiklą pradėdavo nuo ryto ir mokėdavo 7 eurus, o dabar moka 5 ir bagažinių turtą atveria šeštadieniais bei sekmadieniais popiet – nuo 13 valandos. Nuolaidos tam, kad prekybininkai greičiau priprastų prie naujos prekybos vietos. Prekiauti galima iki išnaktų.
Kai kurie prekiautojai norėtų, kad turgelis veiktų ištisus metus, tačiau, Auksės nuomone, žiemą reikia ilsėtis ir kaupti daiktus.
„Aukselių“ turgelis dirba 5–6 mėnesius, 50 arų paskirtoje teritorijoje galėtų sutilpti apie 100 prekybininkų.
„Pagaliau turime tokį turgelį, apie kokį visada svajojome: gamtoje tarp medžių, toliau nuo miesto – bet su daug veiksmo ir judesio. Mūsų tikslas, kad žmonės, kurie atvyksta pas mus prekiauti, nežiūrėtų į viską kaip į darbą. Kad žiūrėtų į tai kaip į pramogą.
Jei atvažiuoji su visa šeima, vyras su vaikais, pavyzdžiui, galėtų nueiti į žaidimų aikšteles, išsimaudyti, papietauti. Pakabinome vietoje ir keletą hamakų, šalia veikia žvėrinčius. Prekyba bagažinių turgelyje – laisvalaikio praleidimo forma, puoselėjant tvarumą. Juk esame vartotojai, sukėlę gamtai problemų. Tad tokiu būdu galime nebereikalingiems daiktams suteikti antrą gyvenimą.
Pavyzdžiui, iškabinome aplink savo aikštę vėliavėles, kurios pagamintos moters rankomis iš senų audinio skiaučių. Turgelio stendo užrašas pagamintas iš pagalių, kurie buvo naudojami šašlykams. Į viską reikia pažiūrėt kitomis akimis“, – patikino Auksė, dirbanti kitą, vadybos srities, darbą, tad turgelis jai – tik papildoma savaitgalinė veikla.
Pardavė ir už 900 eurų
Kai kurie prekybininkai, pasak Auksės, prisipažįsta, neatvažiavę į turgelį uždirbti – tiesiog gaila išmesti daiktus, tad už juos pasiūlo sumokėti simbolinius 1–3 eurus.
Paklausta apie įspūdingiausius matytus eksponatus, Auksė įvardijo antikvarinio pobūdžio muzikos instrumentus, kardus, senas maldaknyges.
„Yra buvę vienkartinių atvejų, kai per dieną pardavė nereikalingų daiktų už 900 eurų. Žmonės kartais nustemba, surinkę ir 100 eurų. Sako, buvo pasiruošę viską išmesti į konteinerį, o uždirbo ir gali nusipirkti naują daiktą. Kartais prekiauju ir pati, parduodu nepatinkančius drabužius, kurie nežinau kaip mūsų spintose atsirado“, – nusijuokė pašnekovė.
Kalbėdama apie paklausiausias bagažinių turgelio prekes, Auksė įvardijo, kad itin perkamos būna knygos.
Ne visus įsileidžia
„Aukselių“ turgelyje nepageidaujami prekiaujantys naujomis prekėmis ar dėvėtais drabužiais urmu. Siekiama, kad naujos prekės sudarytų tik apie 10 proc. visų prekybininko prekių.
Norima pritraukti į turgelį kuo daugiau amatininkų, antikvaro mylėtojų, kolekcininkų.
„Praėjusį savaitgalį, štai, apsilankė amatininkai, kurie iš vaško gamino statulėles, muilus. Būta ir veltų šlepečių, rankų darbo dėžučių.
Turėjome ir prekybininką Marių, kuris kūrė išskirtines dekoracijas iš medžio, geležies ir akmens. Yra ir Zita, kuri kuria tvarius daiktus savo rankomis: siuva rankines, sukneles, staltieses iš medžiagų, kurios iki tol buvo maišai, užuolaidos ar tiesiog drabužiai.
Sveikintina, nes mes esam dideli vartotojai, tad bent tokiu būdu galime prisidėti prie gamtos tausojimo. Darbščios rankos, meninė gyslelė ir rezultatas pranoksta lūkesčius. Iš mūsų veiklos žmonės ėmė puoselėti kitą veiklą – pradėjo kurti“, – įvardijo Auksė, patikinusi, kad į pirmąjį turgelį prie HBH liepos 3 dieną susirinko apie 50 automobilių.
Vietinių prekybininkų, anot jos, nedaug. Atvyksta jų ir iš Mažeikių, Plungės, – visos Lietuvos.
„Būna, kad atvažiuoja savaitgaliui paatostogauti ir atsiveža nereikalingų daiktų į turgelį parduoti. Sumanumo žmonėms netrūksta“, – šyptelėjo Auksė.
Apsilanko bagažinių turguose ir „aukso grynuolių“ ieškantys kolekcionieriai. Juk ir turgelio pavadinimas gimė iš idėjos, kad kiekvienas iš čia gali išsinešti šiokį tokį „aukso“ atradimą.
Nuo porceliano – iki senelio fotoaparatų
Apsilankę šeštadienio popietę „Aukselių“ turgelyje, pakalbinome keletą prekeivių.
Vienas jų – Gediminas iš Radviliškio, pardavinėjo porcelianines grožybes. Daugelis jų „vienu važiavimu“ atvežtos iš Švedijos.
Štai carinę Rusiją menanti pieštukinė, pagaminta iš juodo stiklo, įkainota 300 eurų, latviška porcelianinė peleninė atsieis 250 eurų. Metalinės miniatiūrinės XIX a. piniginės, skirtos sidabriniams susidėt, – apie 40–60 eurų.
„Atvykau į Šventąją pailsėti, pamaniau, užsuksiu į turgelį. Pirmą kartą aš čia bandau. Trečdalį prekių atsivežiau. Kol kas vienas vyras žiedą sidabrinį tik nupirko. Vilniuje buvau, tai per pusdienį 500 eurų suprekiavau“, – teigė Gediminas.
Paklaustas, kodėl pasirinko pirkti ir perparduoti būtent antikvarinius daiktus, jis paaiškino, kad tuo 40 metų užsiėmė jo tėvas.
Pirmą kartą „Aukselių“ turgelyje apsilankiusi Monika patikino atvykusi iš už 50 km esančios Plungės.
Ant pakabų – jos, mamos ir draugės drabužiai, ant prekystalio – senelio fotoaparatai, senovinis mikroskopas, muzikos instrumentas, namų kino įranga su „filmukais“.
Čia pat – ir jos tėčio gaminami vėjo suktukai.
„Penkerius metus Rietavo turguje tėtis juos pardavinėjo. Nusiveždavo kokį 15 jų, visus parduodavo po 12–17 eurų. O štai fotoaparatai ir kitos senienos buvo rastos senelio palėpėje, kai po jo mirties valėme sodybą. Net nežinojome, kad tokius turi, kokios vertės jie. Kainas „iš dangaus“ nustačiau – už vienus fotoaparatus 15 eurų prašau, tą su trikoju parduodu už 50 eurų. Namų kinas – 10–15 eurų.
Tėvai prekiavo, tai ir mes užsikrėtėme tuo.
Dėjau į internetą, niekas nepirko, pamaniau, čia atvyksiu, pabandysiu parduoti“, – šyptelėjo prekeivė.
O štai palangiškiai Lina su Vaidu veža naujus ir naudotus daiktus – baldus, dviračius, pinigines, žaislus ir t.t. – iš Vokietijos.
Lietuvoje jau rekonstruotos antikvarinės konsolės, staliuko, krėslų kaina perkopia 100 eurų. Itin paklausūs dviračiai, kainuojantys ir 350, ir 550 eurų.
„Tėvai prekiavo, tai ir mes užsikrėtėme tuo. Įgimtas dalykas. Štai, dukra jau mūsų važiuoja kartu – galbūt auga trečioji prekybininkų karta, – šyptelėjo Lina. – Mes jau dešimt metų prekiaujame turguose – Rietavo, Dituvos. Vasarą, atostogų metu, vykstame į Vokietiją, prisiperkame visko ir parduodame čia.“
Savaitgalinė prekyba turguje – ne pagrindinė šių prekeivių veikla, jie darbuojasi valstybės tarnyboje.
„Kartą esame pardavę 7 dviračius per dieną“, – paklaustas apie didžiausią dienos uždarbį, atsakė Vaidas.
Lina prisipažįsta, ne tik prekiaujanti, bet ir vis kažką turguje iš kitų nusiperkanti: „Koks turgus, jei ko nenusipirksi.“
