Sąvokos, nerimą keliantys skaičiai ir gyvieji pavyzdžiai
Pajamų, ekonominė, socialinė nelygybė. Ar tai – keli tos pačios problemos veidai? Į šį klausimą diskusijos moderatorius advokatų kontoros „TRINITI“ vadovaujantis partneris Linas Sabaliauskas pakvietė atsakyti socialinių mokslų daktarą, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėją prof. Romą Lazutką.
Anot profesoriaus, sąvokas reikėtų skirti: „Pajamų nelygybę nusakyti lengviausia, ją rodo pajamų skirtumai. Kalbant apie ekonominę nelygybę, reiktų lyginti kur kas daugiau rodiklių, nes kalbama apie per daugelį metų žmogaus sukauptą įvairių rūšių turtą. Socialinė nelygybė byloja apie skirtingai prieinamas socialines vertybes – tarkime, bendravimą su tam tikros aplinkos atstovais. Viena iš šios nelygybės apraiškų – diskriminacija. Socialinė ir ekonominė nelygybės yra glaudžiai susijusios: jei turi daugiau išteklių, aplinka tave vertina palankiau.“
R.Lazutka pastebėjo, kad nelygybės sąvoka dažnai painiojama su atskirtimi. Pastaroji reiškia visuomenės dalies išstūmimą už jos ribų: „Visuomenė taip elgiasi ne iš piktos valios, tokie yra jos organizacijos dėsniai: bedarbiai atsiduria atskirtyje, nes norint užtikrinti sklandų visuomenės veikimą, reikalingi tam tikrų gebėjimų individai“.
Kur sąvokų dėlionėje reiktų priskirti skurdą ir kaip įvertinti jo mastą? Profesoriaus teigimu, skurdas – tai išteklių stoka. Šiuo atveju ištekliais laikomos ne tik pajamos, bet ir išsilavinimas, sveikata, kultūrinės vertybės. Daugumą šių rodiklių išmatuoti sunku, tad pasikliaujama pajamomis.
ES vidurkis – naujosios vyriausybės siekis, kadangi į jos programą įtrauktas ir siekis mažinti nelygybę, – teigė R.Lazutka.
Pagrindinis Europos Sąjungoje naudojamas rodiklis yra santykinis skurdas. Žmonės išrikiuojami pagal pajamas, vidutinė jų reikšmė vadinama medianine. 60 proc. šios reikšmės ir yra santykinio skurdo riba. Jei sudaromas paslaugų sąrašas ir vertinamos jų kainos – t.y., žmonių poreikiai – toks įvertis laikomas absoliutaus skurdo rodikliu. Politikoje dažniausiai naudojamas Gini koeficientas. Kuo jo reikšmė didesnė, tuo ryškesnė nelygybė. Verta stebėti ir kvintilinį pajamų pasiskirstymą – tokiu atveju visuomenę padalinus į penkias lygias dalis viršutinio sluoksnio pajamos lyginamos su apatinio sluoksnio pajamomis. Šio santykio dydis Lietuvoje siekia 7,5, nors ES vidurkis lygus 5,2.
„ES vidurkis – naujosios vyriausybės siekis, kadangi į jos programą įtrauktas ir siekis mažinti nelygybę“, – apie naujosios valdžios planus užsiminė socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas.
Profesoriaus pateiktus duomenis papildė „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas R.Grajauskas, nurodęs, kad 2015 m. Eurostat duomenimis, pagal Gini koeficientą Lietuva išsiveržė į pirmąją vietą – taigi, tais metais tapome nelygiausia valstybe ES.
Kokia realybė slepiasi už skaičių? Žurnalistės, įvairių socialinių projektų iniciatorės Editos Mildažytės nuomone, didžiausia problema – gyventojų skaičiaus mažėjimas. Anot jos, dabartinė karta net neplanuoja gauti pensijų ir jau yra su tuo susitaikiusi. Kol valstybė kurpia konkrečių veiksmų planą nelygybei mažinti, šiais reikalais rūpinasi visuomenininkai.
Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje generalinė sekretorė D. Kedavičienė pritarė publicistei: regionuose trūksta visuomeninės veiklos, nėra bendruomenės, kapitalo investicijų, todėl migruojama į miestus. Tačiau specialistė pabrėžė, kad miesto ir kaimo skurdas nesiskiria – mažos pajamos ir vienišumas senatvėje esą visur vienodi.
R.Grajauskas perspėjo, kad statistika rodo tik oficialią dalį: „Mūsų šešėlinė ekonomika labai gaji – net 250 000 Lietuvos žmonių gauna mažesnę nei minimalią algą, vadinasi, dirba dalimi etato. Tai susiję su mokesčių vengimu.“ Šioje situacijoje ekonomistas įžvelgia spąstus: kuo mažiau mokesčių surenkama, tuo valstybė gali mažiau jų išleisti, remti socialinės srities profesijas ir apskritai siekti progreso.
Daugialypė problemos šerdis
Prabilus apie Lietuvoje nepaliaujamai augančios nelygybės priežastis, diskusijos dalyvių nuomonės daug kur skyrėsi, tačiau išryškėjo kelios pagrindinės įtaką darančių veiksnių grupės.
Apie Lietuvos visuomenei būdingą nepasitikėjimą tiek vieni kitais, tiek valstybės gebėjimu efektyviai perskirstyti lėšas ir teikti gyventojams kokybiškas paslaugas prakalbo R.Grajauskas: „Esame vieni iš apmokestinimo lyderių ES, o mūsų socialinės išmokos juokingai mažos, nes valstybė neturi resursų. Tai susiję su šešėliu, kuris yra nepasitikėjimo valstybe pasekmė. Skandinavijos šalys klesti, nes jose stiprus socialinis kapitalas ir itin stiprus pasitikėjimas valstybe.“
Kita priežastis – technologinis progresas ir gyventojų perkvalifikavimo iššūkis. R.Grajausko teigimu, tobulėjant automatizuotoms sistemoms, mažėja nekvalifikuotų darbininkų, bet auga aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa. Nepaisant to, Lietuvoje itin mažai dėmesio skiriama mokymosi visą gyvenimą skatinimui. Šiai minčiai pritarė ir D.Kedavičienė.
Diskusijoje iškeltas ir politikos elito vaidmuo – D.Žeimytė teigė, kad kalbant apie nelygybės sąlygotas grupes ji pastebėjusi elito norą išlaikyti „runkelius runkeliais“. Jos nuomone, nepatenkintus žmones apipylę pažadais politikai jais manipuliuoja, idant būtų išrinkti.
„Pokyčiai turi prasidėti mūsų galvose“, – įsitikinusi žurnalistė.
R.Grajauskas su šia nuomone nesutiko: „Elitui kaip tik reikia stabilios klasės, kuri būtų patenkinta esama sistema ir vėl jį išrinktų. Populizmo banga – tai reakcija į išaugusią nelygybę, o ne jos priežastis.“
Elitui kaip tik reikia stabilios klasės, kuri būtų patenkinta esama sistema ir vėl jį išrinktų. Populizmo banga – tai reakcija į išaugusią nelygybę, o ne jos priežastis, – mano R.Grajauskas.
Svarstant „Sodros“ vaidmenį, išsiskyrė kitų diskusijos dalyvių – E.Mildažytės ir prof. R.Lazutkos – nuomonės. Pasak žurnalistės, socialinio draudimo sistema Lietuvoje yra itin ydinga, tiek gyventojų, tiek smulkių verslininkų sumokami mokesčiai neadekvatūs, o išmokos – apverktinos.
E.Mildažytė apgailestavo, kad nėra ryžtingų politikų, kurie ryžtųsi šią sistemą išardyti ir pakeisti nauja. Profesorius oponavo teigdamas, jog lietuviškoji socialinio draudimo sistema kurta pagal vokišką modelį: „Tačiau jei nepilsi benzino į puikųjį vokišką BMW automobilį, nevažiuosi. Kad sistema veiktų, visų pirma turi būti surenkami mokesčiai. Tai – pagrindinė nelygybės problema.“
Verslo apskaitos ir apmokestinimo ydos bei piktnaudžiavimas lengvatomis irgi rikiuojasi nelygybę skatinančių veiksnių gretose.
„Mūsų šalyje vartojama per verslą, tai puikiausiai iliustruoja „Snoro“ skandalas.“ – konstatavo R.Lazutka.
„Individuali veikla, ūkininkai, verslo liudijimai – turime daug verslo formų ir skirtingų lengvatų – belieka gudriai pasirinkti formą. Mūsų šalyje mokėdamas mokesčius tampi durniumi, nes visi aplink mokosi jų vengti“, – problemą pripažino ir R.Grajauskas.
Korupcijai taip pat tenka svarbus vaidmuo, jį pabrėžė R.Lazutka: „Nereikia koncentruotis ties pašalpų gavėjais, nes jų Lietuvoje tėra 3 proc. Reikia žiūrėti į tuos, kurie sugeba įpirkti politikus. Susirūpinimas nelygybe svarbus ne tik dėl to, kad neturime, kaip remti vargšus, bet ir dėl to, kad valstybė nebūtų užvaldyta turinčiųjų itin dideles pajamas.“
Nereikia koncentruotis ties pašalpų gavėjais, nes jų Lietuvoje tėra 3 proc. Reikia žiūrėti į tuos, kurie sugeba įpirkti politikus, – sakė R.Lazutka.
Vieningiausiai diskusijos dalyviai sutarė, kad nelygybės problema atsiremia į švietimo sistemos trūkumus. D.Kedavičienė ir E.Mildažytė sutiko, kad buitimi nesugebančių pasirūpinti tėvų pavyzdį perima ir jų vaikai.
R.Lazutka komentavo uždarą ratą, į kurį patenka iš skurdesnių sluoksnių kilę studentai: neturėję sąlygų gauti kokybiško mokyklinio išsilavinimo, jie turi mokėti už nepaklausių specialybių studijas, iš kurių vėliau negali valgyti duonos. Jam antrino ir R.Grajauskas, manydamas, kad švietimas – efektyviausia priemonė užtikrinti lygias galimybes.
Išėjimas iš labirinto
Gausi diskusijos dalyvių nuomonių įvairovė patvirtino, kad šiandien kelias nuo nelygybės problemų iki jų sprendimo yra tiek pat ilgas, kiek ir svarbus. Kokius konkrečius nelygybės Lietuvoje mažinimo žingsnius galima apibrėžti ir kas turėtų juos žengti – pati visuomenė ar valdžios institucijos?
Socialinę problemos sprendimo pusę pabrėžusi E.Mildažytė įsitikinusi konkrečių valdžios veiksmų plano būtinybe: „Tikslinėmis priemonėmis turime didinti gimstamumą tuose sluoksniuose, kurie sugebės vaikus išauginti veiksniais visuomenės dalyviais. Privalome suteikti ne tik galimybes, bet ir įskiepyti atsakomybę.“
D.Kedavičienė antrino žurnalistei ir atkreipė dėmesį į bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį: „Valstybė turėtų keisti požiūri į šias grupes. Dabar esame tik paramos gavėjai, o turėtume būti partneriai ir šią problemą spręsti drauge.“
Visi pokalbyje dalyvavę specialistai pripažįsta poreikį pertvarkyti mokesčių sistemą, siekiant efektyviau surinkti mokesčius ir drauge skatinti verslumą ir pasitikėjimą valstybe.
Nors skyrėsi konkretūs pasiūlymai, visgi visi pokalbyje dalyvavę specialistai pripažįsta poreikį pertvarkyti mokesčių sistemą, siekiant efektyviau surinkti mokesčius ir drauge skatinti verslumą ir pasitikėjimą valstybe.
R.Lazutka palaikė progresinių mokesčių modelį, akcentavo mokesčių perskirstymo svarbą: „Reikia fiksuoti pajamų pasiskirstymą ir pajamas apskaityti, kad valstybė būtų pajėgi surinkti mokesčius ir paskirstyti juos pagal pajėgumą pakelti mokestinę naštą“.
„Iš tiesų reikia didinti mokesčių progresyvumą, bet ne siekiant nugręžti daugiau uždirbančius, o norint padėti vargstantiems – taigi, koreguojant neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo sistemą. Neturėkime iliuzijų – mums trūksta kapitalo. Pakėlę mokesčius, atbaidytume investicijas ir šautume sau į koją“ – nuogąstavimais dėl progresinių mokesčių subtilybių dalinosi R.Grajauskas.
Apibendrindami galimus sprendimus, dauguma pokalbio dalyvių dar sykį pabrėžė švietimo svarbą ir kiekvieno iš mūsų vaidmenį kuriant atsakingą aplinką. Pokalbio dalyviai sutarė, kad tokia daugialypė problema turi būti sprendžiama kompleksiškai, vienu metu pamažu tvarkant visas silpnąsias sistemos grandis.
