Tai – vieni didžiausių skaičių Europoje. Panašiu šešėlinės ekonomikos
mastu pasižymi tik tokios šalys kaip Rumunija, Bulgarija, Estija, Latvija. Geriausius rezultatus jau kurį laiką demonstruoja Šveicarija – čia šešėlinė ekonomika sudaro vos 8 proc. šalies BVP. Tad ką šveicarai daro kitaip nei lietuviai ir kas šaliai padeda kovoti su neapskaityta ekonomine veikla?
Lietuva „prašauna“ su mokesčiais
Ekonomikoje bene aksioma jau tapusi taisyklė, kad pagrindinė šešėlinės ekonomikos priežastis yra reguliavimų ir mokesčių lygis. Trumpai tariant, kuo šalyje mokesčiai didesni ir kuo daugiau ir griežtesnio reguliavimo patiria legalią veiklą vystantys subjektai – tuo didesnė paskata veikti šešėlyje ir išvengti prievolių.
Lietuva jau seniai garsėja pakankamai didele mokestine našta. Pavyzdžiui, pridėtinio vertės mokesčio (PVM) tarifas Lietuvoje siekia 21 proc. Kai kurioms prekių grupėms taikomas lengvatinis 5 (vaistams) ir 9 proc. (knygoms, periodiniams leidiniams ir kt.) PVM tarifas. Šveicarija šiuo klausimu pasuko visai kitu keliu – PVM tarifas šalyje svyruoja nuo 2,5 iki 8 proc. Ir tai viskas.
Mokesčių dydis vertinant įtaką šešėlinei ekonomikai – vienas esminių aspektų. Pirma, didelis prekių ir paslaugų apmokestinimas didina šių kainą. Pavyzdžiui, akcizo mokestis cigaretėms, degalams, alkoholiniams gėrimams neretu atveju sudaro daugiau nei pusė galutinės prekės kainos. Brangesnes prekes gyventojai linkę pirkti mažiau. Dėl to atsiranda palanki terpė formuotis šešėlinei ekonomikai – akcizu brangiai apmokestintas prekes gaminti arba nelegaliai įvežti iš kitų šalių, kuriose šių prekių kainos žemesnės.
Pasaulio banko atliktos ataskaitos "Doing Business” duomenimis, bendras vidutinei įmonei tenkantis mokesčių tarifas Lietuvoje yra 42,6 proc. nuo jos pelno. Tai didesnis rodiklis nei pasaulio ir regiono vidurkiai. Tuo tarpu Šveicarijoje bendras mokesčių tarifas įmonei siekia 28,8 proc. nuo įmonės pelno. Tokie santykinai dideli mokesčiai Lietuvoje yra dar viena priežastis verslo subjektams ieškoti išeičių ir imtis neapskaitytos šešėlinės veiklos.
Šešėliui svarbus ir pragyvenimo lygis
Dideli mokesčiai šalyje – ne vienintelė problema, dėl kurios auga šešėlinės ekonomikos lygis. Nemažiau svarbu ir gyventojų pajamų bei pragyvenimo lygis.
Remiantis ekonomikos teorija, vartotojai yra racionalūs – pajamas skiria toms prekėms ir paslaugoms, kurios yra būtinos išgyvenimui (maistas, komunalinės išlaidos, sveikata ir pan.), todėl nebūtinosioms prekėms yra linkę skirti kiek įmanoma mažesnę išlaidų dalį. Dėl šios priežasties mažas pajamas gaunantiems asmenims susidaro didesnis poreikis prekių ir paslaugų ieškoti šešėlinėje rinkoje, kuri siūlo žemesnes kainas. Kaip skelbia Lietuvos Laisvosios rinkos institutas, Lietuvos gyventojai nelegalioms prekėms ir paslaugoms kas mėnesį vidutiniškai išleidžia 72 eurus.
Lyginant vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje ir Šveicarijoje, skirtumai – stulbinantys: Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis 2016 m. „į rankas“ siekė 600,8 euro. Tuo tarpu Šveicarijoje vidutinis atlyginimas yra 4 700 eurų „į rankas“. Akivaizdu, kad gaunant dideles pajamas, vartotojams nėra poreikio pigesnių prekių ieškoti šešėlinėje rinkoje, kur dažniausiai tenka įsigyti ne tik pigesnes, bet ir prastesnės kokybės prekes.
Apibendrinant, kovos su šešėline ekonomika priemonių – nemažai: nuo baudžiamųjų veiksmų iki skatinamųjų priemonių dalyvauti legalioje prekyboje, pavyzdžiui, tokių kaip čekių loterijos. Su kontrabanda kovoti represinėmis priemonėmis būtina, tačiau negalima pamiršti ir kitų kovos su šešėliu būdų – tarkime, mokestinės naštos mažinimo. Džiugu, kad čia dviračio išradinėti nereikia – pakanka pažvelgti, kaip šešėlinės ekonomikos mastą suvaldė geriausius rodiklius turinčios šalys.
