Neseniai vienas žinomiausių JAV lietuvių laikraščių „Draugas“ publikavo didžiulį straipsnį apie menininką Rolandą Dabruką. Iš tiesų verta – jo talentas ir energija su metais tik auga ir klesti. Jo pakanka ne tik Lietuvai, bet ir JAV.
Vyras kadaise studijavo Šiaulių universitete, kur garsėjo linksmais meniniais sumanymais. O iš ten – kaip ir daugelis to meto jaunuolių – emigravo.
Meno vulkanas svajonių šalyje
Išvyko tiesiai į JAV. Kol visi likimo broliai plušėjo statybose, jis visomis išgalėmis siekė išsilavinimo ir kūrė pirmąją savo iliustruotą knygelę vaikams „Zoolidays“.
Menine prasme tai buvo ir liko visiškas džiazas, kurį privalėtų tuoj pat griebti didžiausios animacijos kompanijos. Ši nedidelė knyga vaikams buvo apdovanota Tassy Waldeno apdovanojimu už geriausias iliustracijas.
Būtent pagal šios knygos iliustracijų braižą R.Dabruką atpažįsta net tie, kurie jo asmeniškai nepažįsta – unikalus įsimintinas stilius ir charakteringi personažai.
Menininkas – tinkamiausias jo veiklos ir talentų apibūdinimas. Ryte jis valandą medituoja ir iš maisto dėlioja mandalą. Netrukus tai atsiduria jo skrandyje ir „Instagrame“.
Per ilgą laiką susikaupė nemenka mandalų kolekcija. Verta ne tik pamatyti, bet ir paskanauti.
Kurį laiką R.Dabrukas su vienu bendraminčiu lietuviu Gintaru Jociumi kūrė meniškus spektaklius, neorientuotus į vaikus. Menininkai pasivadino „GiRo“.
Tai buvo kažkas panašaus į JAV labai populiarius „Blue man show“ – kur persipina gyvas judesys, menas, audiovizualiniai dalykai. Pribloškiantį spektaklį prieš dešimtmetį vyrai demonstravo ir Lietuvoje.
Dieną jis moko jaunuosius menininkus ne tik profesionalių meno subtilybių, bet ir bando juos išlaisvinti nuo standartų pančių.
Neseniai jis viešėjo Lietuvoje. Smaginosi Dainų šventėje kartu su Los Andželo lietuvių ansambliu „Retro“. Vėliau jis surengė keletą spektaklių vaikų namuose gyvenantiems mažiesiems ir padovanojo savo naujų knygelių „Gandrytė Ora“ ir „Varliukas Tutis“.
Trūkinėja plonos gijos su Lietuva
Reikėtų pabrėžti, kad prieš keletą mėnesių, viešėdamas Lietuvoje, R.Dabrukas savo piešiniais pagražino Vilniaus Santaros klinikų Vaikų ligų skyriaus sieną. Dabar ir čia gyvena dalis šio menininko. Jis tikisi, kad vaikai dėl to dažniau šypsosi.
– Socialinėje erdvėje ne kartą dalijotės aktualijomis dėl dvigubos pilietybės. Kodėl jums tai atrodo svarbu?
– Galiu tik trumpai pasakyti, jog dvigubos pilietybės klausimas iš tiesų yra labai svarbus dėl daugybės priežasčių. Aktualiausia tai yra išvykusiems, todėl labai reikia tų, kurie liko Lietuvoje, supratimo. Dažnai diskusijose klaidinama, jog yra pavojus, kad bet kuris panorėjęs kitatautis galės tapti lietuviu. Iš tiesų kalbama apie mus – išvykusius, tačiau vis sugrįžtančius ir labai mylinčius Lietuvą.
– Kartais pabrėžiate ir piniginę emigracijos pusę, nors daugybę dalykų Lietuvai ir jos žmonėms darote neatlygintinai.
– Reikia suprasti, kad išvykusieji – tokie kaip aš – nori kuo daugiau padėti savo Lietuvai ir Lietuvos žmonėms. Taip ir darome iš visų jėgų ir išgalių.
Tai yra labai skaudu, kai iš žmogaus yra atimama jo gimtoji pilietybė. Kažkam tai vienintelis apčiuopiamas ryšys su gimtine.
– Gal esate paskaičiavę, kiek jūsų lėšų atkeliauja į Lietuvą?
– Jei aš važiuoju atostogauti į Lietuvą, be 4000–5000 niekaip neišsisuku. Būnu čia apie mėnesį. Tai belieka tik pagalvoti, kiek pasipildo Lietuvos biudžetas nuo kiekvieno emigranto. Manau, nemažai yra žmonių, kurie išleidžia žymiai daugiau.
Tačiau viskas juk ne dėl pinigų – labai svarbu nenutraukti mums taip svarbių gijų su Lietuva. Savo gimtinę aš labai myliu ir tikiuosi, kad pilietybės likimas niekada nevers atsisakyti.
– Ar gali būti, kad gimtosios pilietybės netekę žmonės užpyksta ir tiesiog nesąmoningai bando išstumti iš savęs tai, kas jiems giliai visada išliks brangu?
– Žinau keletą tokių atvejų. Šie žmonės tarsi užsidaro, atsitveria sienomis nuo Lietuvos ir jie daugiau nenori važiuoti į gimtinę. Taip pat nenori Lietuvoje leisti pinigų. Jie geriau atostogas praleidžia Meksikoje ir stengiasi visiems apie tai garsiai pranešti.
