Pasakojimų apie nelogiškai nužymėtus, iš niekur prasidedančius ir į niekur nevedančius takus, juose neatidžių dviratininkų tykančius medžius, stulpus ir stulpelius bei aukštus bortelius netrūksta.
Lietuvos dviratininkai entuziastai, juokauja, kad miestuose dviračių takus projektavo valdininkai, kurie važinėja automobiliu ir nemato realių savo darbo vaisių. Eiliniai dviratininkai apskritai vadovaujasi logika važiuoti ten, kur yra patogiau – ar tai dviračių takas, ar šaligatvis, ar gatvės.
Policininkai irgi užsimerkia, kai dviračiai rieda šaligatviais, gatvėmis, nors šalia ir būna pažymėtas dviračių takas (tai yra neteisėta), tarsi suprasdami situaciją.
Takų – atskiri fragmentai
„Infrastruktūros, kaip ir visoje Lietuvoje, yra nedaug. Yra atskiri dviračių takų fragmentai, pritaikyti rekreaciniam važinėjimui, o ne susisiekimui mieste. Ir ta situacija matyt greitai nesikeis, nes priklauso nuo skiriamų lėšų. Didelio proveržio tikėtis neverta, bet neverta ir liūdėti“, –apibendrindamas dviračių takų situaciją Kaune kalbėjo Lietuvos dviratininkų bendrijos (LDB) pirmininkas Linas Vainius.
„Priklausomai nuo vietos, kurioje gyvenama, maršrutus teks pasirinkti atsižvelgiant į saugumą ir patogumą. Ir jis eis labai įvairiais keliais – galbūt pasitaikys ir dviračių takas, mažo intensyvumo gatvė, kai kur teks kirsti judrią gatvę, o kai kur – pavažiuoti šaligatviu. Realiai, 90 proc. žmonių važiuoja šaligatviu, nes tai yra saugiau“, – tęsė L.Vainius.
Netrūksta ir prastai, nepaisant techninių normatyvų įrengtų, nepatogių dviračių takų. Vienas naujausių pavyzdžių, kurį „15 min“ pateikė ir L.Vainius, ir kiti kauniečiai – neseniai įrengtas dviračių takas, vedantis nuo Kauno Pilies į Lampėdžius. Tai platus, patogus ir populiarumą išsyk pelnęs takas, tačiau jis kerta daug išvažiavimų ir šiose vietose nuvažiavimai ir užvažiavimai ant tako padaryti grubiai, nuolydžiai nėra sutvarkyti.
„Daug kur nuo bortelių nuvažiavimai tokie, kad gaila ratlankių pasidaro“, – sakė vienas kaunietis.
Kaip ir kituose miestuose, Kaune taip pat sunkiai išsitenka dviratininkai bei pėstieji ant šaligatvių, kuriuose pažymėti dviračių takai. Neretai žmonės kulniuoja per pažymėtą taką ir nepasitraukia atvažiuojant dviračiui.
„15 min“ jau rašė, kad Laisvės alėjoje jau įvyko viena nelaimė, kai dviratininkas, bandydamas išvengti susidūrimo su į taką įžengusio žmogumi, partrenkė greta jo ėjusias moteris. Žinoma, neretai ir patys dviratininkai važiuoja pernelyg dideliu greičiu ir nepakankamai įvertina savo sugebėjimus, pėsčiuosius.
„Pastebiu, kad Vilniuje takų pripiešta „iš lempos“ ir daug dviratininkų tuo skundžiasi. Todėl mes įvairiuose renginiuose Kauno savivaldybę įtikinėjame, kad nebūtų sekama Vilniaus pavyzdžiu ir beprasmiškai būtų piešiami takai. Jie tik diskredituoja takus, sukuria apgaulingą saugumo jausmą, nes jais važiuoti nesaugu. O nupiešus tokį taką, juo važiuoti tampa privaloma, – kalbėjo L.Vainius. – Kiek tenka bendrauti su savivaldybės darbuotojais, atrodo, suvokimas yra toks, kad arba kokybiški dviračių takai, arba jokių parodijų. Nes nekokybiškų takų Kaune jau ir taip užtenka“.
Platūs užmojai
Vis dėlto, optimizmo įkvėpė pokalbis su Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickiene. Anot jos, su dviratininkais savivaldybės valdininkai bendradarbiauja, supranta situaciją ir jų pageidavimus bei nuoširdžiai stengiasi pagerinti padėtį.
„Kiekvienais metais pravažiuojame takais, įvertiname situaciją. Kai kur takai būna užžėlę, nuo šulinių dingsta dangčiai, atsiranda įgriuvų, reikia pašluoti. Į tai atkreipiame dėmesį ir kartu su miesto tvarkymo skyriumi stengiamės pataisyti situaciją“, – kalbėjo R.Savickienė.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Dviračių takas Panemunėje |
Gana rimtais ketinimais kvepia ir Kauno miesto savivaldybės svetainė, kurioje apie dviračių takus yra rašoma pakankamai išsamiai. Yra ir dviračių trasų aprašymai, nurodyta, kokia jo danga, ilgis, kaip pažymėtas, publikuojama esamų ir planuojamų takų schemos.
Šiuo metu Kaune yra beveik 50 kilometrų dviračių takų. Pasak R.Savickienės, yra patvirtintas specialusis planas, kuriame numatyta iš viso įrengti 176,6 kilometro dviračių takų: 47,6 km magistralinių, 62,95 km rajoninių ir 66,15 km rekreacinių.
Anot R.Savickienės, šįmet planuojama įrengti pravažiavimą dviratininkams po Vilijampolės tiltu, kad būtų galima nuo Kauno Pilies, Santakos važiuoti į Jonavos gatvę išvengiant žiedinės sankryžos.
Taip pat ketinama sutvarkyti Nemuno krantine nuo Vytauto bažnyčios iki Panemunės tilto einantį dviračių taką – pakeisti dalį betoninių plokščių, apšvietimą įrengti. Šio projekto darbai prasidėtų kitais metais.
„Turėtume 8 kilometrų atnaujintą taką, kuris yra mėgstamas“, – sakė ji.
Be to, yra pateiktos paraiškos naujų dviračių trasų projektams: naujam dviračių takui Neries krantinės parke sujungiant su Šilainiais, taip pat dviračių trasai, kuri sujungtų keturis miesto parkus – Kalniečių, Dainavos, Ąžuolyną ir Panemunės šilą. Jų įgyvendinimas priklausys nuo to, ar pavyks sutaupyti pinigų, kuriuos būtų galima paskirti šiems projektams.
Pavyzdys – Panevėžys ir jo entuziastai
Visiems didiesiems Lietuvos miestams pavyzdžiu neretai nurodomas Panevėžys, kurį galima pelnytai pavadinti lyderiu. Jame, kartu su užmiesčio takais, yra apie 130 kilometrų dviračių trasų, kurios yra protingai sujungtos į tinklą taip, kad būtų įmanoma pažymėtais takais susisiekti tarp miesto mikrorajonų.
Visa ši infrastruktūra Panevėžyje buvo sukurta entuziastų iniciatyva ir, nemažai atvejų, jų pačių rankomis.
Kaip sakė vienas šio miesto dviratininkų entuziastų Alfonsas Barauskas, rūpintis takais buvo pradėta prieš 16 metų. Tada Panevėžyje buvo kelios pavienės trasos, bet jos buvo jau už miesto. O savivaldybė, kaip ir dažnai pasitaiko, tuomet atsakė, kad dviračių takai gerai, bet nėra pinigų.
„Mes susiorganizavome talkas ir pradėjome patys daryti nuvažiavimus nuo šaligatvių. Vėliau pradėjome samdyti darbininkus. Padarėme maždaug 15 kilometrų takų, juos paženklinome. Tai buvo pirminis etapas. Aišku, pridarėme broko, savivaldybė net patraukė atsakomybėn, tiesa, nenubaudė, tik pabarė ir nurodė nutraukti tokius darbus“, – pasakojo A.Barauskas.
Po tokio savavališko akibrokšto, savivaldybė jau pati kitais metais skyrė lėšų ir pasamdė specialistus, o dviratininkai kūrė schemas, jas derino ir rodė ar savo pavyzdžiu demonstravo, kur ką reikia daryti. „Yra toks principas – jeigu pats nevažinėji, tai nežinai ir problemų“, – teigė jis.
Jų iniciatyva buvo padaryti nuolaidūs nuvažiavimai, praplatinti kai kurie pernelyg siauri šaligatviai, įrengti ženklai. Taip pat buvo įrengiamos ir rodyklės, rodančios kur kuriuo taku galima nuvažiuoti – anot A.Barausko, tokių rodyklių nebuvo nė viename mieste.
„Yra toks principas – jeigu pats nevažinėji, tai nežinai ir problemų“
Panevėžiečiai naudojasi danų anksčiau viename seminare pasakytu patarimu, kad pirma galima įsirengti prastus takus, o vėliau jau juos gerinti.
Iš miesto centro dabar galima dviračių trasomis važiuoti septyniomis kryptimis. Be to, šios trasos jungiasi su rajoninėmis dviračių trasomis.
Įrenginėdami savo mieste takus, panevėžiečiai stengiasi juos tiesti ten, kur yra mažesnis automobilių srautas, platesni šaligatviai. Dabar jau pereita prie naujo etapo, kai trasos stengiamasi įrengiamos taip, kad jos nekirstų gatvių – takai eina po viadukais, tiltais. Viena tokia trasa, vadinama žydrąja, jau yra įrengta.
„Aš lyginu su Linčiopingo miestu Švedijoje, kur bendras trasų ilgis yra trigubai didesnis. Žinoma, jie 50 metų ties tuo dirba“, – sakė A.Barauskas.
Naujovės, kurios palengvins dviratininkų dalią
Vis dėlto, gausėjant dviratininkų ir gatvėse, ir valdžios institucijose, laukiama palankių naujienų. Susisiekimo ministerijoje šiuo metu yra svarstomi įvairūs projektai, strateginės reikšmės dokumentai, įstatymų pakeitimai, kurie susisiekimą dviračiais turėtų gerokai palengvinti, kuriamos dviračių takų įrengimo taisyklės.
Tarp Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme planuojamų pakeitimų – nauja, dviračių juostos sąvoka, kuri įteisintų važiuojamojoje dalyje ištisine linija atskirtą dviračiams važiuoti skirtą kelio dalį.
Pakeitimuose patikslintas ir dviračių tako apibrėžimas, nurodant, kad jis turi būti atskirtas nuo kelio ar jo dalių inžinerinėmis kelio priemonėmis, o ne ženklais, kaip yra dabar. Taip pat planuojama leisti, Kelių eismo taisyklėse (KET) nustatytais atvejais, dviračiais važiuoti ir šaligatviais, kuriuose nėra pažymėti dviračių takai.
Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis sakė, kad jau yra atitinkamų KET pakeitimų projektai, bet kol kas nenorėjo kalbėti apie tuos atvejus, kol jie nebus suderinti. „Jų bus nemažai, – tik tiek pasakė V.Pumputis. – Pagrindinis dalyvis šaligatvyje bus pėstysis. Dviratininkams reikės įvertinti jų srautą, sumažinti greitį“.
Planuojama dviračiu keliais leisti važiuoti ir vaikams nuo 8 metų, tiesa, su suaugusiojo priežiūra. Dabar galioja nuostata, kuri leidžia keliu važiuoti ne jaunesniems nei 14 metų vaikams, o išklausius mokymo kursą ir gavus pažymėjimą – ne jaunesniems nei 12 metų vaikams.
Žadama įteisinti oranžinio švyturėlio naudojimą automobiliuose, lydinčiuose dviratininkų grupes. Tokiai grupei taip pat nereikėtų pervažiuoti iš kelio į šalia esantį dviračių taką.
„Šįmet bus priimtos ir dviračių takų projektavimo taisyklės. Pagal jas savivaldybės galės aiškiai ir suprantamai projektuoti takus, nes susiduriame su problema, kad kiekviena savivaldybe skirtingai ženklina susikirtimus, arba jų visai neženklina“, – pridūrė V.Pumputis. Tai taip pat apimtų ir visus kitus takų projektavimo aspektus, suvienodintų dviračių takus.
Anot jo, visi šie pakeitimai turėtų paspartinti dviračių eismo plėtrą, padaryti juos patrauklesniais.
V.Pumputis taip pat minėjo, kad yra svarstomi Olandijos sprendimai dviračių eismui užmiestyje. Privažiuojamuosiuose keliuose Olandijoje, kaip sudedamoji kelio dalis yra dviračių juostos, kuriose prioritetą turi dviratininkai. Greitis šiuose keliuose yra ribojamas iki 60 kilometrų per valandą ir automobilių vairuotojams važiuoti abejomis kryptimis kai kuriuose keliuose išskiriama tik viena juosta per vidurį – prasilenkdami jie pirmiausia turi pristabdyti, jeigu dviračių juosta važiuoja dviratininkai. Tuo tarpu krašto, magistraliniuose keliuose, automagistralėse bei greitkeliuose
Įteisinti tokią galimybę Lietuvos rajoniniuose bei vietiniuose keliuose, anot V.Pumpučio, būtų radikalus sprendimas, kurį priimti dar būtų ankstoka, bet tolimesnėje perspektyvoje, atsižvelgiant į poreikius, apie tai derėtų pagalvoti.
Tad į dviračių takų ir trasų problemą galima matyti skeptiškai, numoti ranka ir teigti, kad niekas vis tiek nepasikeis. Arba pažvelgti į tiek valdininkų, tiek pavienių entuziastų pastangas optimistiškai ir visiems labiau įsitraukti siūlant sprendimus, taisant klaidas.
