Monikos liudijimas: Dievas išlaisvino iš noro būti karjeriste
Susitikimo su jaunimu pradžioje išklausyti dviejų žmonių liudijimai.
30-etė Monika kalbėjo apie savo kelią į tikėjimą. Ji pasakojo apie tai, kad tikėjimas ilgai skynėsi kelią į jos širdį. Ji kalbėjo apie tai, kaip jos širdis buvo pilna pykčio, apie komplikuotus santykius su savo artimaisiais, ypač su tėvu. Pasakojo apie tai, kad mėgino rasti savo vietą pasaulyje, tačiau nesėkmingai, įniko į alkoholį. Viskas, anot Monikos, pasikeitė pasukus katalikybės keliu, apsilankius katalikiškoje stovykloje. Ji suprato, kad reikia atleisti tėvui, nelaikyti pykčio viduje. Prieš penkerius metus jos tėvas nusižudė – Monika pripažįsta, kad tai buvo labai sunkus momentas, išbandymų laikas. „Tačiau atėjo aiškumas, kad malda nenueina veltui, – sakė Monika. – Dėkoju Dievui, kad ištraukė mane iš tamsos į dievišką šviesą“.
„Supratau, kokia svarbi mano tikėjimui buvo jaunimo bendruomenė. Viena vargu ar būčiau išlikusi tikėjimo kelyje, – sakė ji. – Dievas išlaisvino iš noro būti karjeriste, atitikti standartus“.
„Net sunkiais momentais, kai atrodo, kad Dievas miega, svarbiausia yra tai, kad žinau, jog Dievas yra mano gyvenimo valtyje“, – savo liudijimą baigė Monika.
Jono liudijimas: reikia atpažinti Dievo ženklus
Antrasis liudijo Jonas, kuris pasakojo savo istoriją. Jis sakė, kad kai prieš 11 metų tuokėsi su žmona, bažnytinė santuoka buvo labiau iš tradicijos nei iš tikėjimo. Viskas pasikeitė maždaug šeštaisiais santuokos metais.
Jonas susirgo sunkia liga, ir tuomet jam aiškesni tapo santuokos bažnyčioje metu ištarti žodžiai apie įsipareigojimą lydėti per gyvenimą artimą žmogų ir kaip svarbu pačiam būti lydimam. „Svarbus žinojimas, kad viskas nutinka ne be Dievo valios, tik reikia atpažinti jo ženklus“, – sakė vyras.
Nors ir sunkiai serga, anot Jono, jis dabar gyvena geriau nei bet kada anksčiau. „Dievas ir šeima yra mano uola, ramstis ir viltis, – sakė jis. – Kai sunkumai ateina, Dievas veikia per mažus dalykus“.
Popiežius: Viešpats mus išgano padarydamas tautos dalimi
Popiežius padėkojo Monikai ir Jonui už liudijimą: „Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtume apie gyvenimą, gurkšnodami alų arba girą. Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir kas žino, gal visa tai mums padės dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir atrasti Dievo žingsnius. Nes Dievas nuolat vaikščioja po mūsų gyvenimą.“
Katalikų Bažnyčios galva tęsė, kad jaunimas, kaip ir katedra, yra patyrę situacijų, kurios visiškai sužlugdė, išgyveno gaisrų, po kurių atrodė, kad nepavyks pakilti.
„Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėl to visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Ir jūsų tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami baimės ir nesėkmių. Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, sveikatos būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti. Tačiau jūs esate čia, kad pasidalintumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padedami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę. Kaip jumyse išsiliejo ši Dievo malonė?“, – klausė jis.
Ir iškart pats atsakė: „Ne iš oro, ne iš dangaus, ne kažkaip magiškai. Nėra gyvenime jokios burtų lazdelės. Tai atsitiko per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo viltimi. Visada yra žmonių gyvenime, kurie paduoda ranką, kad padėtų mums atsikelti. Monika, tavo močiutė, mama, pranciškonų parapija tau buvo tarsi šių dviejų upių santaka: kaip Vilnelė įteka į Nerį, taip tu įsiliejai, leidais vedama šios malonios srovės. Nes Viešpats mus išgano padarydamas mus tautos dalimi. Jis mus įtraukia į tautą, mūsų identitetas yra priklausymas tautai. Niekas negali pasakyti: „Aš išsigelbėsiu pats“, mes visi esame susiję tarpusavyje, esame tinkle.“
Anot jo, Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukti mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusiškos tapatybės ir priklausymo jausmą.
„Jonai, tu matei, kaip kiti, ir tavo žmona, ir santuokos dieną ištartas pažadas tave skatino nepasiduoti, kovoti, gyventi. Vieni eidami niekur nenuvyksime. Galėsite pasiekti sėkmės, bet be meilės, draugų, priklausymo tautai, be patirties, kuri yra graži... Neišeina eiti vieniems. Tad neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą tvirtai pakartokite, kad tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man. Pasipriešinkite tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį, tačiau gyvenimas gražus su kitais – su šeima, su draugais“, – jaunimui kalbėjo Bažnyčios galva.
Mūsų tapatybė susijusi su priklausymu tautai
Jis ragino siekti šventumo pradedant nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būti dėmesingais jų vargams: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei laboratorinės, nei distiliuotos tapatybės. Mes visi žinome, kaip gražu, bet kartu ir nelengva, o kartais net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai. Joje yra įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.“
Kreipdamasis į Mildą ir Joną popiežius priminė, kad jie kalbėjo apie dalyvavimą chore, maldą šeimoje, Katechezę ir pagalbą vargstantiems: „Tai galingi ginklai, kuriuos mums duoda Viešpats. Malda ir giesmė – tam, kad neužsidarytume vien šio pasaulio dalykuose: ilgėdamiesi Dievo jūs išėjote iš savęs ir galėjote Dievo akimis kontempliuoti, kas vyksta jūsų širdyse. Muzikuodami jūs atsiveriate klausymuisi bei vidiniam pasauliui ir tuo būdu leidžiate, kad būtų paliestas jūsų jautrumas, o tai visada yra gera proga dvasiniam atpažinimui.“
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad malda gali būti ir dvasinės kovos patirtis, bet tik melsdamiesi išmokstame klausytis Šventosios Dvasios, atpažinti laiko ženklus ir atgauti jėgas toliau kasdien skelbti Evangeliją.
Nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“, ar Vilniaus „Rytas“
„Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes? Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog esame vieni, kai susiduriame su negandomis? Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma.“ Susitikimas su juo ir jo žodžiu, su Eucharistija, mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad viešpatis yra su mumis“, – kalbėjo jis.
Popiežiui prakalbus apie krepšinio komandas, Katedros aikštėje nuaidėjo plojimai.
Kalbėdamas jauniems žmonėmis jis pabrėžė, kad parama jiems gyvenime buvo ir pagalbos kitiems patirtis, pamatymas, kad šalia mūsų yra žmonių, kuriems negera, dar blogiau negu mums.
„Monika, tu pasakojai apie savo darbą su neįgaliais vaikais. Matydami kitų trapumą, esame grąžinami į tikrovę ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį nerasdami tinkamų galimybių. Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, kas išgyventa, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitikti veidas į veidą su kitais. Iš tiesų tikėti į Jėzų reiškia šuolį į tuštumą su aklu pasitikėjimu, o tai yra baisu“, – sakė jis.
Nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia – švelnumo revoliucijoje.
Popiežius pabrėžė, kad kartais tikėjimas mus veda į diskusijas su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai mums gali sukelti kančią, atimti drąsą: „Tačiau būkite drąsūs! Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia – švelnumo revoliucijoje.“
Anot popiežiaus, jei gyvenimas būtų spektaklis arba video žaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją. Tačiau, anot jo, gyvenimo laikas matuojamas kitaip, jis suderintas su Dievo širdies ritmu. Kartais yra paskubama, kartais vėluojama, išbandomi ir išmėginami keliai, vyksta pokyčiai.
„Atrodė, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga, kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį. Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, nepatenkant į kelią, kuris veda pirmyn. Prašau, neleiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite pirmyn keliaujantis jaunimas“, – ragino jis.
Jis taip pat ragino nebijoti apsispręsti už Kristų, imtis jo reikalų, tai yra, Evangelijos reikalų, nes jis niekada neišlips iš gyvenimo valties, visada lauks gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus žmones kūręs iš naujo, net jei jie kartais mėgina save sužlugdyti.
„Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčiųjų pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada“, – kalbėjo jis.
Baigdamas kalbą popiežius ragino nepamiršti tautos šaknų, prisiminti tautos istoriją, kalbėtis su senoliais. „Nėra nuobodu kalbėti su senais žmonėmis, tegu jie jums papasakoja apie tautos šaknis, džiaugsmus, kančias, vertybes. Taip jūs tęsite tautos istoriją ir sulauks tauta didesnių vaisių“, – kalbą baigė jis.
Suko ratus po Katedros aikštę
Prieš susitikimą su jaunimu Popiežius papamobiliu suko ratus po Katedros aikštę, iš jo veido nedingo šypsena matant tiek jaunų veidų.
Kelis kartus apsukus po aikštę Šventasis Tėvas pakilo į specialiai jam paruoštą pakylą, kurią puošė Gailestingojo Jėzaus paveikslas, atvežtas čia iš Dievo gailestingumo šventovės.
Popiežius Pranciškus priėjo prie paveikslo ir tik tada nuėjo prie jam pastatytos kėdės. Arčiausiai jo atsisėdo arkivyskupas Gintaras Grušas.
Šeštadienį prieš vidurdienį Vilniaus oro uoste nusileidęs popiežius Pranciškus susitiko su Lietuvos valstybės ir Bažnyčios vadovais.
Plačiau skaitykite čia: Popiežius Pranciškus jau Lietuvoje – oficiali pasitikimo ceremonija įvyko
Paragino tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų
Iš oro uosto popiežius vyko į prezidentūrą, kur po maždaug 15 minučių susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite kreipėsi į susirinkusiuosius S.Daukanto aikštėje. Jis sakė: „Kreipdamasis į jus, noriu pasveikinti visus Lietuvos žmones, kurie šiandien man atveria savo namų ir savo tėvynės duris. Visiems jums reiškiu savo meilę ir nuoširdžią padėką. Vizito atvykau ypatingu jūsų valstybei metu, nes šiemet švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį.“
Popiežius taip pat pacitavo Lietuvos himno eilutę „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir pabrėžė, kad Lietuva gali tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų.
„Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ir kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ir tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti. Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus.“ Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Visą jo ir prezidentės D.Grybauskaitės kalbas galite rasti čia: Popiežius Pranciškus Lietuvoje: „Galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“
Prieš susitikimą su jaunimu popiežius Pranciškus melsis Aušros vartuose, čia taip pat sukviestos gausios šeimos, globėjai.
Laukimą paįvairina liudijimai
Katedros aikštėje belaukiant popiežiaus Pranciškaus žmonių daug, tačiau grūsties ar panikos tikrai nė ženklo. Kur kas daugiau šypsenų ir geros nuotaikos, ką patvirtina sutikti žmonės.
„Esu trumpalaikė savanorė, dirbu tik renginyje. Esu čia, nes man kaip tikinčiajai tai labai didelė šventė – atvyksta popiežius Pranciškus“, – pasakojo savanorė Aušrinė, sutikta prie vieno iš įėjimų į Katedros aikštėje esančius sektorius.
Paklausta, ar tai sunki diena, mergina tik šypsojosi – savanoriai rinkosi anksti ryte, kai dar stiprokai lijo, bet paskui orai ėmė giedrėti ir štai dabar net saulė lenda. „Darbo turime, bet tikrai nebuvo jokių nesklandumų“, – tikino ji.
Daugiausia žmonių eilėse stovėjo maždaug nuo pirmos valandos popiet, tačiau didesnių nesklandumų, bent kaip sako savanoriai, pavyko išvengti ir tada.
O aikštėje popiežiaus laukiantys žmonės tikino, kad jie tikrai čia nenuobodžiauja. Programa gana intensyvi, iš pradžių melstasi, tada pradėjo skambėti muzika, jaunų žmonių liudijimai. Todėl laukimas neprailgo.
Dėmesys jaunimui
Susitikimai su jaunimu – praktiškai būtinas kiekvienos popiežiaus Pranciškaus kelionės momentas. Į specialiai suskirstytus sektorius išdalinta apie 30 tūkst. kvietimų jauniems žmonėms nuo 14 iki 35 metų. Pageidavimas, kad toks renginys įvyktų, atkeliavo iš Vatikano su kitomis vizito gairėmis. Kodėl popiežiui taip svarbu susitikti su jaunimu?
Anot Popiežiaus vizito programų koordinatorės Kristinos Žaldokaitės, tokie susitikimai jau sena tradicija: „Ir Jonas Paulius II, kai lankėsi Lietuvoje, turėjo atskirą susitikimą su jaunimu S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Jeigu popiežius atvyksta ilgesnio vizito, tai, kiek man teko regėti, jis mėgsta susitikimus su jaunimu, mėgsta pabendrauti. Pas mus nebus, bet būna ir neformalių klausimų-atsakymų laikas. Iš tiesų popiežius labai mėgsta bendrauti su jaunais žmonėmis, siunčia jiems labai daug žinučių.“
Štai Romos „Circo Massimo“ arenoje (antikos laikų didžiosios žaidynių aikštės vietoje) rugpjūčio vidury susitikęs su jaunimu iš visos Italijos popiežius Pranciškus kalbėjo apie svajones: „Svajokite. Neįmanoma svajonių nusipirkti. Svajonės yra Dievo dovana – dovana, kurią Dievas pasėja jūsų širdyse. Jūs patys turite įgyvendinti savo svajones, nes gyvenimas – tai ne loterija. (…) Nebijokite galvoti apie meilę, apie meilę, kuri rizikuoja, apie ištikimą meilę, apie meilę, kuri padeda augti, kurios dėka žmonės ugdo vienas kitą.“
Kunigas Mozė Mitkevičius akcentuoja ir dar vieną dalyką – siekį pritraukti kuo daugiau jaunimo į bažnyčias. „Pirmiausiai kalbant apie popiežių dėmesį jaunimui, neturėtų išsprūsti suvokimas, kad Bažnyčia nėra tik bobučių erdvė, bet visų. Bažnyčia yra visuotinė, ne tik skirtingų pasaulio tautybių, bet ir įvairaus amžiaus žmonių bendrija. Pasižvalgę po mūsų bažnytėles, nesunkiai pastebėsime, kad jaunimo ten labai nedaug, galbūt dėl to šiandien jam ir reikia skirti daugiau dėmesio. Tačiau tai nereiškia, jog atmetami vyresnio amžiaus žmonės“, – 15min prieš Šventojo Tėvo vizitą sakė kun. M.Mitkevičius.
Daugiau skaitykite čia: Privaloma popiežiaus vizito programos dalis: kodėl jis susitinka su jaunimu?
Jono Pauliaus II tradicija
Su jaunimu 1993 metų rugsėjo 6 dieną Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione susitiko ir popiežius Jonas Paulius II. Jis tuomet sakė jauniems žmonės, kad „Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi! Todėl ir Popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią“.
„Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus. (…)
Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, – sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, rasizmo siautėjimas, savižudystės, – slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę“, – kalbėjo Jonas Paulius II.
Popiežius nepraleido progos ir pajuokauti: „Baigdamas norėčiau ir jums užduoti vieną klausimą. Jūs suplanavote ir parengėte nuostabų susitikimą su Popiežiumi ir savo vyskupais, bet nežinau, ar buvote numatę šio susitikimo programoje ir lietų? Ar buvote numatę? (Ne! – jaunimo balsai.) Bet man atrodo, kad jūs numatėte, nes kitaip nepaaiškintum, kodėl visi susirinkote su skėčiais? Ne tik vyskupai, kurie visada yra išmintingi, bet ir jūs, jaunimas, numatydami lietų, atsinešėte skėčius…“
