– Dabartinė šalies Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. Ko daugiau numato Konstitucija – žmogaus teisių, laisvių ar pareigų?
– Galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai pirmiausia kompromisinis dviejų 1991 m. konfrontavusių signatarų grupių susitarimas (dešiniosios ir kairiosios srovių Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime sumanymas), sunkiai derintas 1992 m. pavasarį ir vasarą.
Jis tapo daugumos rinkimų teisę turėjusių piliečių susitarimu, kai buvo patvirtintas (priimtas) referendumu, vykusiu kartu su Seimo rinkimais 1992 m. spalio 25 d. Todėl vadinamasis Konstitucijos leidėjas („subjektas“) – ne tiek signatarai, kiek piliečiai. Tiksliau „lietuvių tauta [...] atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia“. Tai nurodoma Konstitucijos preambulėje.
Priimtas aktas įsigaliojo po savaitės, t. y. lapkričio 2 d. (dieną pieš tai paskelbti referendumo rezultatai), nors pasirašytas ir tuometiniame „oficioze“ paskelbtas vėliau (Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas pasirašė lapkričio 6 d.). Tai žavinga ir diskutuotina detalė, kadangi šiaip teisinėje valstybėje priimti teisės aktai įsigalioja juos nustatyta tvarka pasirašius ir paskelbus (žr. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį).
Tačiau Konstitucijos priėmimo būdo išskirtinumas gali būti pagrindu samprotauti, kad visi referendume dalyvavę ir „už“ balsavę piliečiai tarsi netiesiogiai pasirašė priimtą Konstituciją kaip savitą pamatinę visuomeninę sutartį.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmuo privalo laikytis ir tokių įstatymų, kuriais nustatomi mokesčiai.
Referendumas galėjo neįvykti (žlugti), jei Konstitucijos projekte būtų susikoncentruota vien į prigimtines (vadinamąsias asmenines) ir politines žmogaus teises ir laisves, pvz., orumo ir privatumo bei nuosavybės neliečiamumą ar susirinkimų, politinių partijų laisvę, t. y. nebūtų itin „jautrių“, nuo visuomenės gerovės bei valstybės išgalių priklausančių, socialinių ekonominių asmens teisių ir jų garantijų, kaip „kasmetinių mokamų atostogų“ (žr. 49 straipsnio 1 dalį), „socialinės paramos nedarbo, ligos, našlystės [...] atvejais“ (žr. 52 straipsnį) ar „nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose“ (žr. 53 straipsnio 1 dalį) konstitucinių nuorodų (garantijų, įpareigojimų įstatymų leidėjui).
To meto ūkiniai nepritekliai, gerovės viltys ir politiniai nuogąstavimai dėl galinčio neįvykti referendumo lėmė, kad Konstitucijoje atsirado ir iki šiol išliko minėti ambicingi ir ekonomiškai sunkiai pakeliami valstybės (įstatymų leidėjo) įsipareigojimai. Juos įgyvendinant sukeliami atitinkamų suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus tam tikros paramos (išmokų ar kompensacijų) srityje. Tai amžinas iššūkis, nuolatinis siekis.
Konstitucinio Teismo išnagrinėta ir nustatyta tų valstybės konstitucinių įpareigojimų (tiksliau pagal juos įstatymų leidėjo detalesniu reglamentavimu prisiimtų, o vėliau be pereinamojo reformos laikotarpio netinkamai pakeistų įsipareigojimų) nesilaikymo problematika – tai, pvz., ekonominės krizės laikotarpiu neteisėtai sumažintos dirbančių pensininkų senatvės pensijos. Be to, paminėtini krizės laikotarpiu neproporcingai (netolygiai) sumažinti valstybės tarnautojų, pareigūnų ar teisėjų atlyginimai (vieniems 10, 15 ar 20 procentų, kitiems 25 ar 30 procentų), kurie mokami iš valstybės biudžeto ir kurių neproporcingai sumažintą dalį valstybė pagal išgales, pagerėjus ekonominei padėčiai, privalo kompensuoti per protingą laikotarpį (nebūtinai iš karto vienu mokėjimu; tos kompensacijos, regis, iki šiol dar mokamos dalimis).
Konstitucinės sąvokos turi būti aptakios, apimančios ar suponuojančios įvairias toleruojamas ar netoleruojamas teisines situacijas.
Šiaip Konstitucijoje nėra specialaus, atskiro skirsnio, kuris būtų skirtas išimtinai asmens pareigoms. Antrame skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ dominuoja asmens teisės ir laisvės, tačiau kartu įtvirtintos kai kurios pareigos, pvz., pareiga laikytis įstatymų (žr. 28 straipsnį). Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmuo privalo laikytis ir tokių įstatymų, kuriais nustatomi mokesčiai. Vadinasi, Konstitucijoje pažodžiui nenurodyta pareiga mokėti mokesčius – tai iš esmės konstitucinė asmens pareiga, kylanti iš kelių Konstitucijos straipsnių sistemos.
Pabrėžtina, kad ne tik formaliai, bet ir konceptualiai akivaizdu, jog Konstitucijoje „daugiau“ teisių ir laisvių (ne pareigų). Tai nesunku paaiškinti. Žmogaus teisės ir laisvės – tai pirmiausia asmens teisinės gynybos instrumentai (kreipimosi į teismą teisiniai pagrindai). Antraip išeitų absurdas: ne valstybė esą dėl žmogaus, bet žmogus dėl valstybės. Žinoma, be asmens pareigų nebūtų viešosios tvarkos.
Tačiau vertybiniu požiūriu nepriimtina (ydinga) tapatinti asmens teises ir jo pareigas konstituciniu lygmeniu. Prigimtinių teisių doktrina, įsivyravusi Vakarų Europoje po Antrojo Pasaulinio Karo, nulėmė Lietuvos Konstitucijos 18 straipsnio formuluotę ir tapo viso minėto skirsnio „Žmogus ir valstybė“ pagrindų pagrindu.
– Eiliniam piliečiui šis įstatymų rinkinys dažnai atrodo bauginantis, nes pilnas teisinių sąvokų. Kartais jos atrodo labai abstrakčios. Kaip išmokti „skaityti“, t. y. perprasti, Konstituciją? Kitaip sakant, kokį raktą pasiūlytumėte?
– Nors Konstitucija – referendume dalyvavusių piliečių aktas, tačiau ji, kaip teisės aktas, negali būti „neteisinio pobūdžio“ pagal formulavimo stilių, vartojamas sąvokas ar straipsnių išdėstymo („konstravimo“) juridinę techniką. Taigi pagrindinis visuomenės susitarimas ir kartu aukščiausiosios galios valstybės teisės aktas, kuris pagal prigimtį ar paskirtį sietinas su atitinkamomis vertybinėmis abstrakcijomis, objektyviai negali būti nekupinas specifinių sąvokų, kategorijų, principų, normų.
Konstitucinės sąvokos turi būti aptakios, apimančios ar suponuojančios įvairias toleruojamas ar netoleruojamas teisines situacijas, jų reglamentavimo įstatymais modelius. Antraip Konstitucija būtų pernelyg konkreti ir supaprastinta deklaracija, pompastiškas rašinėlis ar buitiška gyvenimo instrukcija.
Viena vertus, kai kurių straipsnių formuluotės (žodžių junginiai, nuostatų juridinės konstrukcijos) išties gana sudėtingos ir sunkiai įsimenamos (žr., pvz., 69 straipsnio 3 dalį, 103 straipsnio 1 dalies 3 sakinį). Be to, epizodiškai vartojamos specifinės tarptautinės teisinės kategorijos, pvz., „kontinentinis šelfas“, „interpeliacija“.
Juk neužtenka perskaityti ir paviršutiniškai suprasti, pavyzdžiui, Biblijos teiginį apie gyventojų surašymą Sirijoje.
Kita vertus, preambulė labai poetiška, o sudedamąja dalimi esantis konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“ (žr. 150 straipsnį) – politologinis, atspindintis „geopolitinę orientaciją“. Todėl taikomi įvairūs Konstitucijos aiškinimo būdai, tarp jų – loginis, sisteminis, istorinis.
Patartina skaitant lavinti vaizduotę, stengtis perfrazuoti skaitomus teiginius, susimąstyti, kokioje situacijoje galėtų būti nustatytas Konstitucijos nesilaikymas, joje garantuojamų vertybių iškraipymas.
Šiaip Konstitucijos, kaip ir kitų teisės aktų, perskaitymas ir analizavimas ar interpretavimas – tai bendrųjų įžvalgų (gebėjimų) plėtojimo dalis. Juk neužtenka perskaityti ir paviršutiniškai suprasti, pvz., Biblijos (Šventojo rašto) teiginį apie gyventojų surašymą Sirijoje. Papildomai derėtų suvokti ir analizuoti, kad gyventojų surašymas – tai iki šių dienų išlikęs administracinės teisės sistemai priskirtinas reglamentavimo dalykas. Jis, pvz., JAV įgyvendinamas reguliariai, regis, kas dešimt metų, ir pastaruoju metu tapo itin diskutuotinas dėl politinio klausimo, ar surašymo metu gyventojai turėtų nurodyti jų pilietybę.
Konstitucijos aktualizavimas rezonansinių Konstitucinio Teismo išnagrinėtų bylų kontekste – veiksmingiausias būdas įžvelgti Konstitucijos potekstę ir norminį potencialą. Tas, kuris žino daugiau precedentų, turi didesnes galimybes konstituciškai apsiginti ir apginti kitus (nebūtinai advokatui padedant).
– Kasmet šalies savivaldybėse vyksta Konstitucijos egzaminas. Jo dalyviai būna išskirstyti į grupes: mokinių, teisinį išsilavinimą turinčių ir teisinio išsilavinimo neturinčių asmenų, aklųjų ir silpnaregių, nuteistųjų. Susidaro įspūdis, kad egzamine gana aktyviai dalyvauja mokiniai ir studentai. Tai suprantama – galbūt jie aktyviau paraginami ar paskatinami geru įvertinimu vien už dalyvavimą... Tačiau suaugusiųjų mažoka. Pavyzdžiui, šįmet Rokiškyje į Konstitucijos egzaminą savivaldybėje atėjo tik vienas žmogus. Jūsų manymu, kodėl žmonės baiminasi dalyvauti egzamine?
– O kurios socialinės grupės dažniausiai būriais vaikšto į koncertus, kitus „masinius“ renginius, lankosi kavinėse ar kitose „pasilinksminimo įstaigose“? Vyresni žmonės paprastai būna išlaikę visus įprastus (vairuotojo, medžiotojo, ūkininko) egzaminus ir laiko arba tik „gyvenimo egzaminus“, arba specifinius profesinius (auditoriaus, advokato) egzaminus. Moksleiviai ir studentai užgrūdinti trimestrų ir semestrų, pasiruošimo abitūros ar sesijos egzaminams, tad jiems lengviau ir maloniau išbandyti šalutinį (neprivalomą) Konstitucijos egzaminą tarsi naują išmanų telefoną.
Mano manymu, centralizuotai kasmet organizuojamas ir koordinuojamas Konstitucijos egzaminas ilgainiui neteks (gal net jau yra netekęs) pirminio žavesio, taigi nublanks ir turės būti modifikuojamas.
Moksleiviai ir studentai užgrūdinti trimestrų ir semestrų, pasiruošimo abitūros ar sesijos egzaminams, tad jiems lengviau ir maloniau išbandyti šalutinį Konstitucijos egzaminą tarsi naują išmanų telefoną.
Kaip populiariausios televizijos laidos ar garsiausi teatrų spektakliai kažkada žiūrovams pernelyg „atsibosta“, t. y. kūrybiškai susvyruoja ir išsikvepia, taip ir įprastas nacionalinis ar regioninis Konstitucijos egzaminas, matyt, netrukus taps nebepatraukliu Konstitucijos populiarinimo „šablonu“ (formatu), tad turės būti keičiamas, pvz., konstitucinių precedentų (Konstitucinio Teismo „svarbiausių bylų“) egzaminu ar jam prilyginamu žaismingu protmūšiu. Jo nugalėtojui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, turėtų būti skiriama valstybės ar privataus fondo tikslinė (vardinė) stipendija studijuoti teisės mokslus.
– 1993 m. pradėjęs veikti Konstitucinis Teismas (KT) yra pirma tokio pobūdžio institucija per visą Lietuvos istoriją. Jo teisėju buvote 2008 – 2017 m. KT baigiamieji aktai svarbūs ne tik tiems, kurie kreipiasi išaiškinimo dėl teisės aktų konstitucingumo. KT nutarimai keičia kiekvieno šalies piliečio gyvenimą: KT nutarimais Lietuvoje panaikino mirties bausmę, išaiškino genocido sampratą, įtvirtino piliečių teisę kelti savo kandidatūrą rinkimuose nebūnant politinės partijos nariais, teisiškai sulygino bažnytines ir civilines santuokas, apgynė dirbančių mamų teisę į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą jų metu, dirbančių pensininkų teisę į visą senatvės pensiją.
Iki šių metų rudens kreiptis į KT dėl teisės aktų atitikimo pagrindiniam šalies įstatymui galėjo tik Seimas, Seimo narių grupė, prezidentas, Vyriausybė ir teismai. Nuo rugsėjo 1 d. kiekvienas asmuo gali kreiptis į KT dėl teisės aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė jo konstitucines teises ar laisves, o kitos teisinės gynybos priemonės išnaudotos. Kas yra tos „kitos teisinės gynybos priemonės“?
– Teisinės gynybos priemonės asmens teisėms ir laisvėms įgyvendinti ar ginti – tai, pvz., argumentuotas kreipimasis į Seimo kontrolierius, advokatūrą, prokuratūrą, teismą. Gynybos priemonės susiaurėja ir pradeda išsekti, kai nepalankus teismo sprendimas apskundžiamas aukštesnės instancijos teismui.
Konstitucija, pagal ją išaiškinusį Konstitucinį Teismą, garantuoja asmens teisę nors kartą apskųsti žemesnės instancijos teismo „baigiamąjį aktą“ aukštesnės instancijos teismui. Paprasčiau tariant, konstituciškai garantuojama galimybė teikti apeliacinį skundą (bet ne kasacinį skundą).
Kai nėra dar vienos aukštesnės instancijos, taigi kai, pvz., apygardos teismo sprendimas Lietuvoje neskundžiamas nei Apeliaciniam teismui, nei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ar Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (taip pat šių dviejų aukščiausiųjų teismų neskundžiamų sprendimų atvejais), susiklosto išnaudotų nacionalinės gynybos priemonių teisinė situacija. Atsiranda galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, pateikiant jam konstitucinį skundą dėl teismų taikyto Seimo priimto įstatymo ar Vyriausybė nutarimo arba Respublikos Prezidento dekreto galimo prieštaravimo Konstitucijai.
Per devynerius metus teko nagrinėti palyginti mažai „grynai“ asmens teisių ir laisvių pažeidimo tam tikrose reglamentuojamose situacijose bylų.
Ir gerai, ir blogai, kad man einant Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas 2008-2017 m., Lietuvos teisės sistemoje nebuvo asmens konstitucinio skundo. Gerai tai, kad buvo galima koncentruotis į itin abstrakčią ginčijamų normų kontrolę, t. y. ne vienoje konkrečioje „gyvenimiškoje“ situacijoje ginčijamos Seimo ir Vyriausybės teisėkūros patikrą. Tam labai padėjo mokslinis pedagoginis „stažas“ (įdirbis), tyrinėtojo ir dėstytojo abstraktus teorinis mąstymas. Blogai tai, kad per devynerius metus teko nagrinėti palyginti mažai „grynai“ asmens teisių ir laisvių pažeidimo tam tikrose reglamentuojamose situacijose bylų.
Nepaisant to, kiekvienoje Konstitucinio Teismo nagrinėjamoje byloje galima įžvelgti teisinę problematiką ne tik visų abstrakčiai suvokiamų suinteresuotų asmenų lygmenyje, bet ir konkretaus fizinio ar juridinio asmens teisių ir laisvių ribojimo ar pažeidimo kontekste.
Tam būtinus mano samprotavimų ir argumentavimo gebėjimus nulėmė ne tik Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, kurį baigiau 1990 m., bet ir Pandėlio vidurinė mokykla, kurią baigiau 1985 m. Šioms įstaigoms esu labai dėkingas ir, vaizdžiai tariant, beviltiškai įsiskolinęs teigiama šių žodžių prasme.
Grįžtant prie klausimo esmės, labai svarbu pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas, pradėjęs priiminėti ir nagrinėti asmenų konstitucinius skundus, nustos paprastai būti vien tik (pirmiausia) „teisės normų teismu“, labiau atspindės klasinio teisingumo vykdymą konkretaus asmens teisėms aktualioje situacijoje. Jo sprendimai turės gerokai didesnę „reikšmę“ bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams. Tačiau kartu didėja galimybė atsirasti naujoms Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinų įtampos, jei šis tarptautinis teismas nustatys, kad Lietuvos valstybė pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, nors to nenumatė asmens konstitucinio skundo netenkinęs Konstitucinis Teismas.
– Pateikite keletą gyvenimiškų pavyzdžių, kokiais klausimais žmogus galėtų kreiptis į KT?
– Konstitucinio Teismo veikla ir būsimi precedentai netrukus sudarys prielaidas tinkamai sukonkretinti, kurie fiziniai ir juridiniai asmenys atitinkamose situacijose gali veiksmingai teikti konstitucinį skundą, pvz., kai vaikas skiepijamas ar neskiepijamas nuo atitinkamų ligų, mokinys ar studentas šalinamas iš atitinkamos mokyklos pagal Seimo priimtais įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytą tvarką, kuri būtų konstitucinės patikros (kontrolės) objektas (dalykas) konkrečios „gyvenimiškos“ situacijos kontekste.
Mano manymu, to skundo įprastose situacijose negali teikti valstybės kontroliuojamos įmonės, pvz., „Lietuvos geležinkeliai“ ar Klaipėdos nafta“, kadangi antraip išeitų absurdas: tų valstybės kontroliuojamų įmonių teises esą pažeidžia valstybė (Seimo priimtas įstatymas, Vyriausybės nutarimas).
Tačiau viešoji įstaiga, pvz., viešasis teatras ar universitetas, kuri neskaidriai ar nedemokratiškai likviduojama ar reorganizuojama (prijungimo prie kito teatro ar universiteto būdu), manau, galėtų veiksmingai teikti tą skundą, ginčijant Konstituciniam Teismui teismingą aktą (įstatymą, Vyriausybės nutarimą).
Savivaldybės, pvz., Rokiškio rajono savivaldybė kaip viešasis juridinis asmuo, manau, tam tikrose teisinėse situacijose galėtų veiksmingai teikti konstitucinį skundą, jei gebėtų tinkamai pagrįsti, kad tam tikras Seimo priimtas įstatymas ar Vyriausybės nutarimas neproporcingai riboja konstitucinę vietos savivaldos teisę arba pažeidžia iš Konstitucijos kildintinas konkrečios įstatymu įsteigtos savivaldybės teises, pvz., administracinių ribų pakeitimo (juo labiau sumažinimo) situacijoje.
Šiaip įvairių hipotetinių situacijų ir „praktinių“ pavyzdžių labai daug. Antai konstitucinę teisę laisvai pasirinkti profesiją galima ginti Konstituciniame Teisme, jei gydytojui atimama galimybė praktikuoti arba advokatas šalinamas iš advokatūros, nesilaikant tinkamų teisinių procedūrų. Tokiais atvejais galima konstituciškai ginčyti įstatymą, kuris buvo taikomas ginčo situacijoje.
Kitas pavyzdys – visuomenės poreikių tenkinimas paimant visuomenės naudai privačią nuosavybę (žemės sklypą) ir netinkamai atlyginant. Galima ginčyti tiek visuomenės poreikio, tiek atlyginimo dydžio reglamentavimą (atitinkamos situacijos kontekste). Be to, Seimo narys turi tam tikras konstitucines Seimo nario teises (pvz., galimybę būti Seimo Pirmininku), kurias ribojant galima pažeisti konstitucinį Seimo nario statusą, tad galima ginčyti atitinkamą Seimo nutarimą teikiant konstitucinį skundą. Tai aktualu šiomis dienomis Seime tvyrančios įtampos dėl nepasitikėjimo Seimo Pirmininkui kontekste.
Galima teikti tik individualų skundą, kuriame argumentuojama, kad besikreipiantis asmuo turėjo jam Konstitucijos ar jai neprieštaraujančio įstatymo garantuotas teises ir laisvės, tačiau jos konstituciškai nepateisinamu būdu pažeistos taikant atitinkamą ginčijamą įstatymą ar Vyriausybės nutarimą.
Diskutuotina ir abejotina, ar, pvz., Kauno rajono savivaldybės teritorinė bendruomenė galėtų pusiau „kolektyviniu“ (grupiniu) skundu ginti savo teises, kurios suteikiamos įstatymu, jei Seimas prijungtų dalį šios „žiedinės“ savivaldybės teritorijos prie Kauno miesto savivaldybės teritorijos.
– Kokiais atvejais gali būti keičiamas pagrindinis šalies įstatymas?
– Pamatinis visuomenės susitarimas referendumu ir kartu aukščiausiosios galios valstybės teisės aktas pagal prigimtį ar paskirtį turėtų būti stabilus, taigi kiek galima rečiau ir mažiau keičiamas.
Seimas iki šiol priėmė dešimt įstatymų dėl Konstitucijos pakeitimo. Priešpaskutinė konstitucinė pataisa (dėl Lietuvos banko) priimta 2006 m. Vėliau pastaruosius dvylika metų Konstitucija nebuvo keičiama. Paskutinė dešimtoji pataisa priimta šiais metais, t. y. 2019 m. kovo 21 d., siekiant įteisinti minėtą asmens konstitucinį skundą.
Šiaip Konstitucija parlamentiniu būdu keičiama, kai yra atitinkamas teisinis poreikis ar būtinybė, susijusi su valstybės tarptautinių įsipareigojimų (pvz., tarptautinio teismo sprendimo) įgyvendinimu, taip pat Seimo daugumos ir mažumos kompromisas (mažiausia 94 Seimo nariai), atitinkama debatų kultūra ir ją atspindinti korektiška svarstymo bei dviejų balsavimų, tarp jų darant ne mažesnę nei trijų mėnesių pertrauką, procedūra (žr. 148 straipsnį).
Išskirtinis Konstitucijos I ir XIV skirsnio keitimas tik referendumu iki šiol nebuvo įgyvendintas. Išimtis nesusiklostė 2019 m. gegužės 12 d., kai bandyta Seimo paskelbtu referendumu pakeisti I skirsnyje įterptą 12 straipsnį, apibrėžiantį pilietybės pagrindus, pirmiausia Lietuvos valstybės piliečio ribotą galimybę tik „atskirais atvejais“ būti kitos valstybės piliečiu.
Šio aspekto diskutavimas – viena originaliausių (autentiškiausių) konstitucinių diskusijų Lietuvoje. Kuo daugiau tokių ir panašių diskursų, tuo tvaresnis Lietuvos konstitucionalizmas (teisės politikos ir kultūros rūšis).
