– Pokalbį norėčiau pradėti nuo istorijos, kurios atgarsiai nenutyla iki šiol. Vadinamoji Kauno pedofilijos byla: begalė versijų, daug tyrimų, daug nesutarimų ir ypatingas žiniasklaidos dėmesys. Šios istorijos centre – mažametė mergaitė. Jūsų supratimu, ar visos priemonės, kuriomis savo darbą grindė žiniasklaida, buvo tinkamos? Ar visada buvo galvojama apie mergaitės interesus ir galimą neigiamą tokio viešumo poveikį?
– Visuomenė turi teisę gauti informaciją ir būtų gerai, jei ta informacija yra parengta profesionaliai, neiškraipant faktų, įsiklausant į visas nuomones. Ši istorija išsiskiria tuo, kad visuomenei trūko tikslios informacijos, aiškių žinių iš teisėsaugos pareigūnų. Kai nėra konkrečių faktų, atsiranda terpė interpretacijoms ir dalis žiniasklaidos tuo užsiėmė.
Buvo galima jausti, kad dalis žmonių jautėsi tinkamai neinformuoti, pradėjo manyti, kad nuo jų kažkas slepiama. Tuomet dalis žiniasklaidos, kaip ir visada, nusprendė padėti išspręsti informacijos trūkumo problemą, ėmė rengti daugybę laidų ir reportažų apie šią bylą. Mane labai nustebino, kad dalis žurnalistų nevengė skaitytojui ar žiūrovui parodyti ir savo nuomonės, ieškojo pašnekovų, kurie tą nuomonę patvirtintų. Jau iš klausimų, kuriuos šios istorijos metu ir man užduodavo žurnalistai, buvo galima suprasti, kurią pusę jie palaiko.
O kalbant apie mergaitę, ypač prisiminus, kas vyko Garliavoje, prisiminus po langais baubiančią minią, niekam neturėtų kilti abejonių, kad ją tai labai paveikė. Prisimenu, kaip prieš kamerą mergaitė turėjo pasakyti, ar nori važiuoti pas mamą. Vien psichologiškai žiūrint – vaikas miniai nepasakys, kad nori, jeigu jaučia, kad minia trokšta visai kito. Šiuo požiūriu mergaite ir jos būsena buvo manipuliuojama.
– Manipuliavimas vaiku. Ar tokie atvejai Lietuvoje dažni? Pavyzdžiui, kai vienas tėvų vaiką pasitelkia savo interesams, kai svarbiau – ne vaikas, o asmeninės sąskaitos su kitu šeimos nariu?
– Greitai bus pusė metų, kai dirbu šiame darbe, ir galiu pasakyti, kad tokių atvejų labai daug. Vaikas labai dažnai pasitelkiamas sąskaitoms suvesti, savo asmeniniam tikslui pasiekti, ypač kalbant apie konfliktus tarp sutuoktinių. Besiskiriantys, jau išsiskyrę ar tiesiog nesutariantys šeimoje žmonės vaiką naudoja kaip įrankį. O pavyzdžiai labai įvairūs: kerštas už neištikimybę, turto nepasidalijimas ir pan. Tarkim, vyras užėjo pas buvusią žmoną, pamatė ant stalo atidarytą alkoholio butelį ir iškart rašo skundą, kad mama girtauja. Arba šeimai besiskiriant mama pradeda skųstis, kad jos vyras „kažkaip ne taip“ sodindavosi vaiką ant kelių. Dar vienas atvejis – jeigu vaikas gyvena su mama, tuomet tėvui ima atrodyti, kad „kažką blogai“ su vaiku daro senelis.
Mūsų visuomenėje iki šiol vyrauja nuostaba – „o kam vyrui reikalingas vaikas?“. Jeigu skunde atsiranda tokių detalių, jeigu yra įtariamas tvirkinimas, tuomet mes reikalaujame aiškumo, o ne įtarimų ir prašome kreiptis į teisėsaugą. Būna tokių atvejų, kai moteris su vyru skiriasi dėl to, kad jis prisipažino esantis homoseksualus. Tuomet ji sako: „Kaip mes galime kartu gyventi, jeigu pas mus auga berniukas?“ Bet juk pedofilija ir homoseksualumas yra visiškai skirtingi poliai. Po Kauno įvykių tokių skundų ir tokio nesupratimo dar labiau padaugėjo.
Kita skundų dalis susijusi su antromis šeimomis, kai išsiskyrę žmonės sukuria kitą šeimą. Vis dažniau matome trijų suaugusių žmonių kovą. Pavyzdžiui, paauglė mergaitė apkaltina patėvį seksualiniu priekabiavimu. Turime bylų, kai mama nieko per daug nesiaiškindama stoja į patėvio pusę, sakydama, kad vaikas tiesiog maištauja, kad tokia jo paauglystės išraiška. Tada, žinoma, tikrasis mergaitės tėvas stoja ginti dukters.
– Kaip tokių istorijų akivaizdoje jaučiasi patys vaikai? Ar jie supranta, kas vyksta šeimoje, kodėl nesutaria jų tėvai?
– Viskas priklauso nuo vaiko brandos. Taip, dalis jų puikiai supranta, kodėl, pavyzdžiui, mama jam pasako, kaip reikia kalbėti apie tėvą, ką apie jį sakyti kitiems. Tačiau dažnu atveju tik kalbėdamasis su psichologu vaikas atsiskleidžia, papasakoja, kas iš tiesų vyksta šeimoje, aiškiai patvirtina, kad vienas tėvų manipuliuoja juo.
– O kalbant apie skyrybas. Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai teismas nusprendžia, kad vaikas turi gyventi su mama, tačiau jis pats nori būti su tėvu? Arba atvirkščiai.
– Buvo toks atvejis, kai tėvai skyrėsi ir mama išsikraustė iš namų su dviem mergaitėmis. Tačiau vėliau jos grįžo pas tėvą, visą vasarą su juo pragyveno, priešingai teismo nutarčiai, o po to pasakė, kad atgal pas mamą nenori. Ši tvirtino, kad tai labai aiškus tėvo poveikis. Ir psichologai, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai su jomis bendravo ir konstatavo, kad mergaitės nėra uždaros, nėra niekuo įtikintos – jos nori gyventi savo namuose, nes čia joms įprasta aplinka, jų draugai ir t. t. Dabar tėvas kreipėsi į teismą, kad mergaitės gyventų su juo.
– Prieš kelerius metus matėme Ingos Rinau, jos buvusio vyro ir dukters istoriją. Tėvas dukrą išsivežė į Vokietiją. Tada ir iš Seimo tribūnos girdėjome, kad vaikas „turi gyventi“ su mama.
– Dar iš sovietinių laikų mus veikia suvokimas, kad vaikai yra mamos ir kad mama skyrybų atveju nusprendžia, kiek jie bendraus su tėvu. Tačiau laikas suprasti, kad vaikai yra dviejų tėvų. Mūsų visuomenėje iki šiol vyrauja nuostaba – „o kam vyrui reikalingas vaikas?“. Toks supratimas turėtų keistis.
Problema yra ir tai, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu skyrybų metu, kaip jie atrodo vaiko akyse, ar išlaiko pagarbą vienas kitam, ar vienam nematant, kitas neaiškina vaikui, „kokia yra mama ar koks yra tėtis“.
– Tokia pagarba – retas atvejis?
– Labai retas. Netgi besiskiriantys išsilavinę žmonės labiau galvoja ne apie vaiko interesus, ne apie pagarbą vienas kitam, o apie asmenines nuoskaudas. Retai kada vaikui paaiškinama taip, kad skiriasi du suaugę žmonės, jie palieka vienas kitą, tačiau nepalieka vaiko. Pavyzdžiui, turime atvejų, kai neištikimybę patyrusi moteris vaikui aiškina taip: tėtis mus palieka, „nes yra niekšas“. Ji kuria vaikui tėvo portretą, vedama nuoskaudų ir nusivylimo.
– Tie „niekšai“ dažniau būna vyrai?
– Apie 60 proc. atvejų. Tačiau yra ir kita procentų dalis, kai skyrybas lemia moterų elgesys – alkoholizmas, neištikimybė ar tiesiog nusprendimas, kad su vaikų tėvu gyventi nebenori. Tuomet vaiku pradeda manipuliuoti tėvas: ima įtikinėti, kad „mama yra bloga“, užuot paaiškinęs, kodėl tėvai nusprendė eiti skirtingais keliais.
