Vilniuje viešėjęs EBPO Socialinės politikos divizijos pagrindinis administratorius interviu BNS teigė, kad pajamų nelygybė reiškia ir galimybių nelygybę – neturtingų šeimų vaikai turi mažiau galimybių gauti gerą išsilavinimą ir ištrūkti iš užburto rato. Tačiau, anot jo, tai galima pakeisti mokestinėmis priemonėmis bei socialinės ir darbo politikos pokyčiais.
„Žmonėms iš šeimų, kurios yra nepalankioje padėtyje, yra didelis skirtumas, ar gyvena šalyje, kurioje yra didelė nelygybė, ar sąlyginai maža nelygybė“, – BNS sakė M.Forsteris.
– Pajamų nelygybė Lietuvoje pastaraisiais metais auga, nors ekonomikos augimas yra spartus. Tad kodėl turtingoji visuomenės dalis darosi vis turtingesnė, o neturtingieji ekonomikos augimo naudos nejaučia?
– Tai pastarųjų metų tendencija, nes per pastaruosius 25 metus Lietuva turėjo daug struktūrinių pokyčių. Nuo maždaug 2010 metų prasidėjo ekonomikos atsigavimas ir turėjote spartų augimą bei augantį skirtumą tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Yra keletas pajamų nelygybės pokyčių – kai neturtingieji tampa dar neturtingesniais, kai turtingieji turtėja, arba abu vienu metu, kas vyksta daugumoje EBPO šalių. Tačiau Lietuvos atveju nelygybę lemia turtingųjų nutolimas. Ir tai susiję su pajamomis ir taikoma politika.
– O kokie būtų jūsų pasiūlymai, kaip ekonominė politika turėtų būti keičiama?
– Pirmiausia, viskas priklauso nuo to, ko nori visuomenė, kokio lygybės lygio ji pageidauja – tai gali būti nuspręsta, jei dalyvauja visi visuomenės nariai pastaruoju metu vykstančiose socialinio dialogo iniciatyvose, trišalėse tarybose ir taip toliau. Antra, viena didžiausių problemų Lietuvoje, kaip suprantu, yra tai, kad nepaisant atsigavimo, jūs praradote daug emigravusių jaunų žmonių. Taigi, tam, kad juos pritrauktumėte arba išvengtumėte tolesnės emigracijos, jums reikia ne tik padaryti patrauklesnes algas, bet taip pat ir namų ūkio pajamas, kurios yra daug daugiau nei vien atlyginimas, bet ir sumokėti mokesčiai bei gautos išmokos (angl. transfer).
Palyginti su tarptautiniu kontekstu – EBPO ir ES šalimis – Lietuva turi žemus mokesčius ir labai mažai išleidžia socialinėms reikmėms. Lietuvoje socialinėms reikmėms išleidžiama 14 proc. BVP, kai EBPO – 21-22 proc., o ES vidurkis dar aukštesnis.
Dabartinė mokesčių sistema nepakankamai progresyvi, kad efektyviai perskirstytų tarp turtingųjų ir vargšų. Taigi, turite plokščią mokesčių sistemą su 15 proc. pajamų tarifu. Kitos valstybės taip pat tai turėjo, tačiau pakeitė, pavyzdžiui, Latvija ir Slovakija. Manau, kad būtina turėti daugiau progresyvumo Lietuvos pajamų mokesčiuose, bet tai nėra pagrindinis dalykas, tai įneš šiek tiek pokyčių, bet nepakankamai, kad išspręstų pajamų nelygybės problemą. Taip pat reikia išmokų bei – labai svarbu – darbo rinkos pokyčių, kad žmonės gautų didesnes algas.
– Jūs sakote, jog visuomenė pati turi nuspręsti, ko ji nori. Turtingoji visuomenės dalis teigia, kad išgyvena stipriausieji, nepasiturintieji prašo pagalbos. Tad kaip rasti sutarimą, kokia yra EBPO patirtis?
– Svarbu yra tai, ką jūs vadinate socialiniu dialogu. Žinoma, tai skambus žodis, tačiau už jo slypi daug konkrečių institucijų, bent jau EBPO šalyse, komisijų, kur darbuotojai, darbdaviai ir centrinė valdžia diskutuoja apie švietimo, darbo rinkos politikas, algų nustatymą. Svarbu, kad sistema, esanti už socialinio dialogo, veiktų, nes jeigu to nėra, tai, kaip jūs sakote, nuolat vyksta konfliktai, arba rizikuojate, kad, kaip kai kuriose EBPO šalyse, mentalitetas „laimėtojas pasiima viską“ įsigalioja ir vėliau tampa netgi politikos priemonėmis, ko turėtų būti vengiama.
– Tai jūs nepritariate, kad „išgyvena stipriausieji“ arba „laimėtojas pasiima viską“ požiūris yra tinkamas Lietuvos visuomenei?
– Tiems, kurie gali išgyventi, galbūt taip, teisingas. Tačiau žiūrint bendrai, galbūt tai veiktų trumpuoju laikotarpiu, bet visada turi žiūrėti į vidutinį arba ilgąjį laikotarpį – kitą kartą, savo vaikus. Taip pat investuoti į žmogiškąjį kapitalą. Ką mes išsiaiškinome vienu savo tyrimu, kad švietimo rezultatai būna geresni, jei atėjai iš privilegijuotos šeimos, negu iš žemesnių ar vidutinių pajamų šeimos. Ką mes taip pat nustatėme, kad tai taip pat lemia nelygybė šalyje. Aukščiausių ir vidutinių pajamų šeimoms niekas nesikeičia, jie visada turi geresnius rezultatus, tačiau žmonėms iš šeimų, kurios yra nepalankioje padėtyje, yra didelis skirtumas, ar gyvena šalyje, kurioje yra didelė, ar sąlyginai maža nelygybė. Tai yra viena priežasčių, kodėl nelygybė yra susijusi su galimybių nelygybe.
– Europos Komisija, EBPO pateikia daug rekomendacijų, ką Lietuva turi keisti, tačiau atrodo, kad dauguma jų yra ignoruojamos. Ar turite vilties, kad pasiūlymai bus įgyvendinti?
– Taip. Tai paremta patirtimi. Prieš dešimt metų pradėjome iniciatyvą keistis banko sąskaitų informacija. Tuomet visi sakė, kad ech, tai dar viena EBPO iniciatyva. Dabar turime 62 šalis, kurios pasirašė susitarimą ir tai apribojo šešėlinę ekonomiką kai kuriose valstybėse. O mikro lygyje mes atliekame valstybių apžvalgas konkrečiomis temomis – vyresnio amžiaus darbuotojų, neįgaliųjų, jaunų darbuotojų sąlygomis. Tuomet susirenkame, kalbamės šiuo mikro lygiu ir matome, kad jeigu žmonės susirenka kartu, vysto socialinį dialogą, atsiranda daug galimybių. Tad taip, aš esu optimistiškas.
– Dėkoju už pokalbį.
****************
Eurostato duomenimis, Lietuvoje pajamų nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje ir toliau auga. 2012 metais po 20 proc. daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų pajamos skyrėsi 5, o 2016 metais – jau 7 kartus. Bendrijos vidurkis yra 5 kartai.
Be to, skurde gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas, didelė jų dalis – dirbantys, tačiau gaunantys mažas pajamas, taip pat bedarbiai ir pensininkai, teigia Lietuvos bankas.
Anot centrinio banko, pajamų nelygybę mažintų didesnis biudžeto perskirstymas. Pagal biudžeto ir BVP santykį pernai Lietuva buvo ES valstybių sąrašo pabaigoje: pagal surenkamas pajamas (34,5 proc. BVP) – trečia nuo pabaigos, o pagal išlaidas (34,2 proc. BVP) – priešpaskutinė.
