– Spalio pradžioje su jumis kalbėjomės apie vaikų teises ir jų apsaugą. Atrodė, kad šioje srityje ketinate darbuotis nepaisydama priekaištų, kuriuos tuo metu reiškė grupė žmonių, nepatenkintų jūsų laikysena Kauno pedofilijos bylos atžvilgiu. Kada ir kodėl nusprendėte trauktis?
– Per pusmetį, kurį praleidau dirbdama šį darbą, sulaukiau ir įvairios kritikos, ir grasinimų, dėl kurių jau pradėta baudžiamoji byla. Pamačiau visko ir tai, kaip kai kurie politikai tirština spalvas, kišasi į vadinamąją pedofilijos bylą, kaip jie nori reguliuoti procesą, kaip iš mūsų įstaigos reikalauja to, ką turėtų vykdyti teismai, o ne vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Susitikau su Seimo pirmininke Irena Degutiene, kuri buvo gavusi grupės žmonių peticiją dėl mano veiklos. Pasikalbėjome, apsvarsčiau susidariusią situaciją ir nusprendžiau jai įteikti atsistatydinimo pareiškimą.
– Kalbėdama apie šį susitikimą, Seimo pirmininkė teigia pasiūliusi jums į kai kuriuos dalykus „reaguoti subtiliau“. Kaip suprantate „subtiliau“?
Galbūt politikai įsivaizduoja, kad šioms pareigoms reikia ne tiek teisinio, kiek moteriško, motiniško požiūrio.– Šį klausimą reikėtų užduoti I.Degutienei. Tačiau aš, kaip teisininkė, galiu pasakyti, kad vadovaujuosi įstatymo raide ir noriu kalbėti konkrečiai, neįnešdama į savo veiklą jokių neaiškumų. Suprantu, kad tas konkretumas kartais gali būti skaudus, nemalonus ir nesubtilus. Ne toks, kuris patiktų visiems ar daugumai. Taip gali kalbėti politikai, tačiau aš taip kalbėti nenoriu.
– Nusprendusi trauktis teigėte, kad tai nėra „keliaklupsčiavimas prieš minią ar politikus, kurie kritikuoja“. Ar galima teigti, kad prieš tą „minią“ nekeliaklupsčiauja politikai?
– Vėlgi apie tai turėtų kalbėti patys politikai. Po susitikimo su Seimo pirmininke žurnalistams sakiau, kad žmonių, gerbiančių įstatymus ir Konstituciją, Lietuvoje yra mažuma. Po šios savaitės balsavimo Seime, po klausimų, kurių sulaukiau iš politikų, galima sakyti, kad jų nėra mažuma. Taip pat sulaukiau nemažai intelektualių žmonių, kurie nesusiję nei su politika, nei su vaiko teisėmis, palaikymo. Palaikymo, kurio nesitikėjau ir neieškojau.
Kai sutikau eiti šias pareigas, žiniasklaidoje buvo įvairių pamąstymų. Kalbėta, kad esu konservatorių žmogus, kad esu pažįstama su Seimo pirmininkės dukra, kad esu savas žmogus. Tačiau man atrodo, kad dirbdama savo darbą aš parodžiau, jog nesivadovauju kažkokiais asmeniniais įsitikinimais, neatstovauju jokiems interesams. Galbūt ir pačiai Seimo pirmininkei, kitiems politikams buvo netikėtas mano noras trauktis, nes jie nepažinojo manęs kaip žmogaus. Neieškojau jokio politinio užnugario, labai aiškiai atskyriau teisę ir politiką, tačiau pamačiau, kad yra žmonių, kuriems labai patogu šias dvi sritis sumaišyti. Galbūt politikai įsivaizduoja, kad šioms pareigoms reikia ne tiek teisinio, kiek moteriško, motiniško požiūrio.
– Parašėte atsistatydinimo pareiškimą, įteikėte jį Seimo pirmininkei, tačiau Seimas balsavo ir nusprendė, kad šiame poste turite dirbti toliau. Kaip jūs suvokiate šią situaciją? Norite trauktis, tačiau Seimas to neleidžia?
– Situacija yra labai keista. Dar kartą noriu pakartoti, kad mano apsisprendimas trauktis nebuvo paremtas emocijomis. Įvertinau esamą situaciją, įvertinau, kad artėja savivaldos rinkimai. Suprasdama, kad minėta byla kartais tampa politiniu įrankiu ne tik partijoms, bet ir pavieniams asmenims ar grupėms, dalyvaujančioms rinkimuose, nusprendžiau nebūti tas žmogus, kurį esamoje situacijoje reikia kažkam paaukoti. Galvoju, ar buvau reikalinga tik dėl to, ar iš manęs buvo laukiama situacijos suvaldymo. Jeigu suvaldymo, tuomet jis galimas tik tada, kai politinės jėgos nesikiša į šią veiklą.
Jeigu grįžtame prie atsistatydinimo pareiškimo, mano supratimu, Seimas turėjo jį patenkinti. Net ir teisiškai žiūrint – kam reikalingas balsavimas, jeigu žmogus išreiškė norą trauktis. Taip, galbūt vien dėl to, kad reikia įsitikinti, ar žmogus tai daro savo noru. Seimas balsavo. Parlamentarams atrodo, kad taip jie išreiškė pasitikėjimą manimi, tačiau buvo balsuojama ne dėl pasitikėjimo, o dėl mano atsistatydinimo prašymo patenkinimo. Kaip žmogus, jaučiuosi labai nepatogiai, nes išreiškiu norą trauktis, tačiau tau pasakoma, kad turi dirbti toliau. Situacija yra absurdiška. Turiu viską apsvarstyti, nes jaučiuosi labai dviprasmiškai. Ką man daryti? Dar kartą rašyti atsistatydinimo pareiškimą? Juk Seimas ką tik balsavo dėl jo. Juk pareiškimas guli ant Seimo pirmininkės stalo.
– Tačiau grįžkime prie jūsų apsisprendimo dirbti ir prie jūsų sprendimo trauktis. Iš šalies gali atrodyti, kad jums pritrūko motyvacijos, ryžto. Kad vietoj vaiko teisių srities problemų sprendimo, pastangų siūlyti permainas pasirinkote paprastesnį kelią – postą palikti.
– Dirbau nuoširdžiai ir atkakliai, šia sritimi domėjausi aktyviai, planavome permainas ir konkrečias priemones, kaip pagerinti vaikų teisių apsaugą. Kaip jau sakiau Seime, šiaip ar taip, lieku dirbti žmogaus teisių srityje. Nesirenku nei lengvesnio, nei sunkesnio kelio. Taip, emociškai lengviau dirbti mokslinį darbą, nes tavęs nuolat nepuola keli politikai ar žiniasklaidos priemonės, tačiau, priimdama sprendimą trauktis, aš taip elgiuosi ne dėl to, jog norėčiau ko nors išvengti.
