Atskirąją nuomonę byloje paskelbęs E.Kūris teigė neįžvelgiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo. Lietuvos teisės profesorius, be kita ko, motyvavo, kad totalitarinėmis sąlygomis bendradarbiavimas su režimais negali būti vertinamas vienareikšmiškai.
Bylą Strasbūro teismas išnagrinėjo gavęs istoriko Krisztiano Ungvary skundą. Mokslininkas 2007 metais paskelbė straipsnį apie komunistinės Vengrijos saugumo tarnybos veiksmus devintajame dešimtmetyje prieš studentų judėjimą „Dialogus“.
Lietuvos teisės profesorius, be kita ko, motyvavo, kad totalitarinėmis sąlygomis bendradarbiavimas su režimais negali būti vertinamas vienareikšmiškai
Istoriko straipsnyje buvo rašoma, kad dabartinis Vengrijos Konstitucinio Teismo teisėjas, tuometinis vietos komunistų partijos sekretoriaus pavaduotojas nuolat bendravo su valstybės saugumu ir buvo „oficialus kontaktas“. Šis teisėjas įvardijamas inicialu K.
K.Ungvary publikacijoje teigė, kad dabartinis teisėjas, kaip komunistų partijos narys, tuomet ruošė ataskaitas ir priekaištavo komunistų jaunimo organizacijos kandidatui rinkimuose dėl ryšių su „Dialogus“. Straipsnyje rašoma, kad dabartinis teisėjas pareikalavo universitete nuimti organizacijos „Dialogus“ plakatą, sakydamas, kad „valstybei nereikia tokios organizacijos“.
2010 metais Vengrijos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad straipsnis buvo šmeižikiškas, nes sudarė klaidingą įspūdį, jog K. buvo kvazi-agentas ir informatorius. Teisėjui buvo priteista kompensacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismas keturiais balsais už ir trimis prieš atmetė Vengrijos teismo argumentus. Strasbūro teismas pabrėžė, kad istorikas tiksliai aprašė istorinius faktus, o straipsnyje pavartotas terminas „oficialus kontaktas“ gali būti plačiai interpretuojamas.
Pasak Strasbūro teismo, istorikas siekė svarbių tikslų – nušviesti, kaip artimai totalitarinėje valstybėje bendradarbiavo Vidaus reikalų ministerija ir visuomeninės organizacijos, ir atskleisti slaptosios tarnybos veiklą.
Istorikui skirta tūkstantinė bauda, Strasbūro teismo sprendimu, pažeidžia Konvencijos garantuojamą teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus
Istorikui skirta tūkstantinė bauda, Strasbūro teismo sprendimu, pažeidžia Konvencijos garantuojamą teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.
E.Kūris: istorikas nubaustas pagrįstai
E.Kūris atskirojoje nuomonėje pareiškė manantis, kad Vengrijos teismas pagrįstai nubaudė istoriką. Anot jo, istorikams tenka pareiga pateikti įrodymus, kurie pagrįstų tokių terminų kaip „oficialus kontaktas“, „informatorius“, „kvaziagentas“ ar „agentas“ vartojimą. Teisininkas argumentuoja, kad įrodymų nepateikusiems straipsnio autoriams gali būti taikoma sankcija.
E.Kūris taip pat rašo, kad K.Ungvary pateikta interpretacija nebūtinai vienintelė gali būti vertinama kaip patikima, nes totalitarinėmis sąlygomis bendradarbiavimas su valdžia negali būti vertinamas „pernelyg supaprastinta schema juoda-balta“.
„Galima būtų atsižvelgti į tai, kad buvusiuose komunistiniuose totalitariniuose režimuose Europoje daugybė ataskaitų būdavo rašomos pagal oficialias hierarchijos linijas ne tik todėl, kad žmonės siekė ar norėjo jas rašyti, bet taip pat todėl, kad tai buvo svarbus “oficialios„ disciplinos elementas. Taip pat būtų galima įvertinti tai, kad tokie pranešimai galėjo būti rašomi ne tam, kad režimui būtų pranešta apie jo nepalaikomą ar persekiojamą veiklą, bet todėl, kad žmonės žinojo, jog apie juos pačius galėjo būti rašomos ataskaitos. Taip pat galima įsivaizduoti, kad K. elgesys studentų judėjimo byloje, nurodant pašalinti plakatą universiteto partijos pareigūnui, buvo žinia Valstybės saugumui, kad jam nereikia kištis, nes reikalas jau išspręstas. Tokios spekuliacijos tokios pat patikimos kaip ir K.Ungary. Nė vienai iš jų čia neatstovaujama; jos iliustruoja, kad ataskaitos rašymas partijos hierarchijoje nebūtinai apibūdina rašantįjį asmenį kaip griežtų pažiūrų slaptosios tarnybos darbuotoją, laukiantį jo nurodymų “, – motyvuoja E.Kūris.
„Pokomunistinių šalių istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai tam tikri asmenys, buvę lojalūs režimui ir net užėmę svarbias pareigas, vėliau būdavo tarp tų, kurie sukeldavo jo žlugimą, jau nekalbant apie tuos, kurie demonstravo bendradarbiavimą su režimu, bet tik dėl apdairumo, atsargumo ar baimės, o ne todėl, kad jie pritardavo valdančiosios partijos politikai“, – rašo Lietuvos teisės profesorius.
