„Noriu paklausti Jūsų, ekscelencija prezidente, gerbiamas Lietuvos Respublikos premjere, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke – gal jau atėjo laikas pastatyti paminklą pasaulio teisuoliams iš Lietuvos, kad mes visi galėtume jiems uždegti žvakę ir atnešti gėlių?”, – pirmadienį po eitynių vykusios paminklo Molėtuose išžudytiems žydams pagerbti atidengimo ceremonijos metu klausė L.Kaplanas.
L.Kaplanas taip pat sakė, kad gatves daug geriau vadinti vardais tų, kurie gelbėjo žydus, o ne tų, kurie įtariami prisidėję prie Holokausto.
„Noriu, kad gatvių, mokyklų, skverų nevadintų vardais tų, kurie prisidėjo prie šios tragedijos savo kruvinomis rankomis. Priešingai – norėčiau matyti įamžintus pasaulio teisuolių darbus mūsų gatvėse. Tų didvyrių, kurie rizikuodami gelbėjo ne tik gyvybes, bet ir lietuvių tautos sąžinę. Noriu, kad mes visi būtumėme mes, kaip šiandien. O ne pasidalinę į „mus“ ir „juos“. Noriu, kad Lietuva taptų pavyzdžiu kitoms šalims sprendžiant savo sunkias istorines praeities problemas. Noriu, kad Lietuvos ir Izraelio santykiai vystytųsi į naudą abiems tautoms. Ar per daug to norėti?“, – kalbėjo L.Kaplanas.
Vienas renginio organizatorių pažymėjo, kad ruoštis šiam minėjimui buvo pradėta daugiau negu prieš pusantrų metų. Todėl, sakė jis, rugpjūčio 29-oji jam buvo skaudi ir atsakinga diena.
„Vienas molėtiškis manęs klausė, ko šitie žydai čia atvažiuoja ir ko jie iš mūsų nori? Aš jam atsakysiu. Gimiau Vilniuje. Prieš karą mano mamos šeima gyveno Molėtuose ir jų apylinkėse daugiau negu 300 metų. Vaikystėje, kiek save pamenu, mes kasmet atvažiuodavome prie šitos duobės. Dabar aš stoviu čia, nes čia visa mano ir mano mamos šeimos istorija. Čia jie visi, beveik šimtas šeimos narių“, – kalbėjo L.Kaplanas.
L.Kaplanas sakė sulaukiantis ir klausimų, kokių interesų turi Lietuvos žydai. Jo teigimu, jo paties norai yra labai paprasti.
„Norėčiau turėti savo senelius, prosenelius, dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres, kurie buvo pažeminti ir sušaudyti. Norėčiau perskaityti sudegintas šeimos knygas. Norėčiau turėti šeimos albume jų nuotraukas, klausytis jų dainų ir anekdotų. Ragauti močiutės įdarytą karpį. Turėti galimybę įteikti jiems gyvenimo dovanas, išvynioti gautas nuo jų”, – emocingai kalbėjo L.Kaplanas.
Norėčiau turėti savo senelius, prosenelius, dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres, kurie buvo pažeminti ir sušaudyti. Norėčiau perskaityti sudegintas šeimos knygas.
Į pirmadienį vykusį renginį „Atminties maršas“, skirtą pagerbti Holokausto aukų Molėtuose atminimui, susirinko per tūkstantį asmenų – lietuvių, žydų ir kitų tautybių atstovų.
Jie visi žygiavo nuo Molėtų centro iki vietos šalia Molėtų, kur 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo sušaudyta apie tūkstantį žydų, kurie sudarė maždaug du trečdalius miestelio gyventojų.
