J.M.S.Rodriguezas EK mokslinių tyrimų generalinio direktoriaus pareigas eina ketverius metus. Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir sutiko atsakyti į LŽ klausimus.
Pasirinkti ir įvertinti
– Kokias matytumėte kliūtis, trukdančias Lietuvos mokslininkams aktyviau dalyvauti 7-osios bendrosios programos projektuose?
– Ši programa grindžiama kokybės kriterijumi, todėl finansuoti pateikiamų projektų atrankos procesas turi būti labai griežtas. Itin svarbus ir nepriklausomas projektų vertinimas, atliktas kolegų iš kitų šalių analogiškų institucijų. Tokios peržiūros sąlygos taip pat labai griežtos. Iš pateiktų projektų finansuojami tik tie, kurie patenka į pirmąją sąrašo pusę. Pavyzdžiui, jei priimamos paraiškos sveikatos apsaugos srityje ir skiriamas 30 mln. eurų finansavimas, visi šie pinigai atiteks būtent tiems projektams, kurie yra sąrašo viršuje. Taigi kolegų ekspertų nuomonė yra nepaprastai svarbi parenkant finansuoti skirtus projektus.
Į 7-ąją bendrąją programą gali būti įtraukti įvairūs projektai ir atitinkamai įgyvendinamos skirtingos programos. Pavyzdžiui, pateikiant individualią paraišką, kokybės reikalavimus turi atitikti abi dalyvaujančios pusės: mokslininkas ir jį priimanti institucija. Kai vykdoma bendradarbiavimo programa, tarkim, Vilniaus universiteto ir kurio nors mokslinio centro Ispanijoje ar net ne Europoje, skiriant finansavimą atsižvelgiama į viso konsorciumo, o ne individualių jo dalyvių pasiektus rezultatus, nes konsorciumas, mūsų manymu, sukuria pridėtinę vertę ir čia kalbama apie labai ambicingus ir itin didelio masto projektus.
7-oji bendroji programa apima ir specifines programas, orientuotas į skirtingo jautrumo tikslines grupes. Pavyzdžiui, Lietuva, kaip naujoji ES narė, neturi daug vilčių su savo projektais patekti į pirmąją sąrašo pusę, ir į tai atsižvelgiame. Džiaugiuosi, kad Biotechnologijos institutas jau dalyvauja 7-osios bendrosios programos projekte, ir dar kartą noriu pabrėžti, kaip svarbu nepriklausomų ekspertų vertinimas ir gerai pasirinkti projektai, atitinkantys konkrečią programą. Būtent taip galima garantuoti, kad pinigai ateis čia ir naudos gaus šis regionas, o ne vien tie, kurie yra geriausi.
– Vis dėlto kas konkrečiai, jūsų manymu, lemia, kad mūsų mokslininkų projektai negali patekti į sąrašo viršų? Greitai turbūt ir negalėsime pretenduoti į tokius projektus, o dabar dažniausiai ar nėra taip, kad mūsų tyrėjai dalyvauja tik kaip trečioji šalis ir atiduoda savo žinias be autorystės?
– Konsorciumo atveju dėl autorystės nekyla jokių problemų, nes tas, kuris turi teisę į autorystę, intelektinę nuosavybę, dalyvauja konsorciume kaip partneris ir išlaiko visas teises. Net matome šiuo atveju kaip ir sąveiką – papildomai kuriama labai didelė pridėtinė vertė, nes projektai, sakysim, konsorciumo atveju, yra labai ambicingi ir pats mokslininkas, juose dalyvaujantis, gauna daug didesnę papildomą vertę, negu izoliuotai dirbdamas ir atlikdamas tuos pačius tyrimus. Dar vienas dalyvavimo Europos mokslinių tyrimų erdvėje aspektas – vadinamasis persiliejimo efektas. Jo per savo investicijas ir siekiame. Pavyzdžiui, per 7-ąją bendrąją programą moksliniams tyrimams skiriama 5 proc. visų investicijų Europos mokslinių tyrimų erdvėje, tačiau per tą persiliejimo efektą gaunami dar papildomi 5 proc., taigi iš viso 10 proc. visų moksliniams tyrimams skiriamų lėšų. Konsorciumai vėlgi reiškia konkursinį finansavimą ir dar papildomą aiškiai matomą pridėtinę vertę.
Be programos tos pridėtinės vertės būtų perpus mažiau.
Kam pirmenybė?
– Vis dėlto mūsų mokslininkų galimybės suvaržytos, o mokslo padėtis šalyje keičiasi labai lėtai.
– Jei Lietuva nori bendradarbiauti kurioje nors konkrečioje mokslo srityje, turi pakankamai žinių ir gerų mokslininkų, tačiau mato, kad negali pasiekti, ko nori, gali pasinaudoti kitais Europos mechanizmais. Pavyzdžiui, lazerių technologijos Lietuvoje labai sėkmingai plėtojamos, tačiau mokslininkai nori būti tarp geriausiųjų, tad gali kreiptis į struktūrinius fondus dėl lėšų pajėgumams gerinti, nes Lietuva yra ES narė. Ir minėtasis Biotechnologijos institutas, kuriame lankiausi, dalyvauja ES programose jau keleri metai. Jie labai gerai dirba, o jei iš struktūrinių fondų lėšų sukurs naują laboratoriją, dar geriau dirbs. Vienas dalykas, kurį turime padaryti visoje Europoje, – nuspręsti, kokiam tikslui kiekviena šalis teikia pirmenybę. Neįmanoma teikti prioritetų visoms mokslo sritims. Nei JAV, nei, tarkim, Vokietija, negali atlikti visų tyrimų, turi išsikelti tam tikrus tikslus, kurių siekia. Tą sritį, kurią šalis laiko svarbia, reikia plėtoti trimis aspektais: gerinti specialistų rengimą universitetuose, stiprinti tyrimų centrus ir kurti inovatyvius įmonių klasterius. Jei tai bus padaryta, investuojant į gerą turimą pagrindą, tobulėjimas bus greitas. Mano nuomone, tie tikslai turi būti grindžiami labiau techniniais, o ne politiniais motyvais. Reikia pasirinkti atsižvelgiant į realius parametrus, nes jei lems vien politiniai dalykai, ignoruojant tikrąją padėtį šioje srityje, pasirinkimas nebus labai geras.
Vienas dalykas, kurį turime padaryti visoje Europoje, – nuspręsti, kokiam tikslui kiekviena šalis teikia pirmenybę. Neįmanoma teikti prioritetų visoms mokslo sritims.
Daugiau konkurencijos
– Lietuvoje buvo pasirinktas sprendimas kurti penkis mokslo slėnius, apimant daugelį tyrimų sričių. Jaunieji mokslininkai neslepia nusivylimo, kad kol kas konkursams skirta tik 120 mln. litų iš mokslui žadėtų 2 mlrd. litų, o didžiąją dalį lėšų per slėnius ir nacionalines programas rengiasi išsidalyti akademinė nomenklatūra bei politikams įtaką darantys verslo sluoksniai. Nors dar prieš pusmetį tikėtasi, kad šios lėšos bus paskirstytos atviru konkursu, kuriame galėtų dalyvauti ir mokslo išeivija, ir užsienio mokslininkai.
– Geras struktūrinių lėšų panaudojimas lemia geresnius rezultatus. Manau, taip pat aišku, kad kuo daugiau lėšų panaudojama konkursiniam finansavimui, tuo geresni rezultatai. Kita vertus, reikia pripažinti, kad kai kuriais atvejais yra politiniai prioritetai. Mano nuomone, šiuo atveju penkių slėnių pasirinkimas yra gerai, nes šalis turi penkis aiškius prioritetus. Siekiant geresnių rezultatų, galima taikyti daugiau konkurencijos elementų tarp pačių slėnių. Tas slėnis, kuris yra vertesnis už kitus, ir lėšų gauna daugiau. Tokių pavyzdžių esama daugybėje Europos šalių. Tarkim, Prancūzijoje daugiausia finansuojami pranašiausi klasteriai. Ispanijoje pastarosiomis savaitėmis nuspręsta skirti daugiau lėšų aštuoniems ar devyniems vadinamiesiems „campus of excellence“. Juk klausimas nėra skirti 100 proc. ar iš viso nieko neskirti ir ką nors palikti nuošalėje. Galima pasakyti ir taip: skiriant visiems po puodelį kavos, tie, kurie dirba geriausiai, jos gaus du puodelius. Kitais žodžiais tariant, manau, bus gerai, kai struktūrinių fondų lėšos bus paskirstytos į kelias dalis, tačiau reikia siekti skirtingų slėnių konkurencijos. Neatmetant nė vieno, bet skiriant daugiau lėšų tiems, kurių rezultatai geriausi, atsižvelgiant į normalius tyrimų vertinimo parametrus. Kaip rodo kitų Europos šalių patirtis, konkurencinių sąlygų sukūrimas duoda labai gerų rezultatų. Bet kuriuo atveju tie pinigai bus panaudoti Lietuvoje.
– Tačiau abejojama, ar bus sukurta pasaulinius standartus atitinkanti mokslo infrastruktūra, taip pat ir moksliniams tyrimams skiriamų lėšų administravimo efektyvumu, jei nebus pritraukti, kaip siūlo Pasaulio lietuvių mokslininkų asociacija „Futura Scientia“, geriausi užsienio konsultantai slėnių programoms valdyti.
– Norint sukurti kuo geresnę mokslinių tyrimų infrastruktūrą, negalima apsieiti be nepriklausomo tarptautinio vertinimo ir atvirų konkursų. Tas būdas nėra naujas – daugelyje Europos šalių ir visame pasaulyje tokie centrai kuriami pasitelkiant tarptautinius vertintojus. Ir darant politinius sprendimus atsižvelgiama į mokslininkų nuomonę dėl tyrimų infrastruktūros kokybės. Didelės mokslo infrastruktūros Europoje turi daugybės nepriklausomų ekspertų sukurtą vertinimo sistemą nuspręsti, kokius reikšmingiausius projektus reikėtų plėtoti, tačiau ir mažų mokslinių tyrimų infrastruktūrų projektai turi būti vertinami, laikantis konkurencingumo kriterijaus. Tai, mano nuomone, būtų geriausia visiems.
