V.Dranseika sukūrė „Facebook“ puslapį „Antradienio eksperimentas“, kuriame kiekvieną antradienį pasidalija nuoroda į trumpą, kelių klausimų apklausą. Apklausoje iš pradžių pristatoma įsivaizduojama situacija, o tada klausiama, kaip žmogus vertina šią situaciją vienu ar kitu aspektu.
Pavyzdžiui, parodomas žemiau matomas paveiksliukas, šalia pateikiamas trumpas jo aprašymas ir klausiama, ar, apklausos dalyvių nuomone, čia yra vienas žmogus su dviem galvomis, ar du žmonės su vienu kūnu.
Klausimo formuluotės, kurias mato skirtingi eksperimento dalyviai, nežymiai skiriasi: pavyzdžiui, vieniems dalyviams pasakoma, kad žmogus paveiksliuke turi vieną širdį, kitiems – kad dvi. Lygindamas atsakymų į abi formuluotes rezultatus, V.Dranseika aiškinasi, kas lemia skirtingus žmogaus sąvokos apibrėžimus.
Kol kas įvyko aštuoni „Antradienio eksperimentai“, juose vidutiniškai dalyvauja po kelis šimtus respodentų. Kas savaitę V.Dranseika trumpomis išvadomis iš praėjusios savaitės eksperimento pasidalija internete. Taip V.Dranseika siekia ir populiarinti filosofiją Lietuvoje, ir surinkti savo tyrimams vertingų duomenų.
Portalas 15min su VU Filosofijos fakulteto lektoriumi, KTU ir Krokuvos Jogailaičių universiteto mokslo darbuotoju V.Dranseika kalbėjosi apie „Antradienio eksperimentą“, eksperimentinę filosofiją ir filosofijos ateitį.
– Viliau, kaip kilo „Antradienio eksperimento“ idėja? Kodėl ji pasirodė svarbi ir gera?
– Čia nėra pirmas filosofijos populiarinimo sumanymas, kuriuo teko užsiimti. Kartais vienam, bet dažniau su bičiuliais. Sumanymų buvo kuo įvairiausių, nuo diskusijų „Filosofijos kavinėse“ iki filmų vakarų, nuo interneto svetainės apie filosofijos Lietuvoje naujienas iki filosofinių tekstų vertimo seminarų.
„Antradienio eksperimento“ idėja man ypač patraukli tuo, kad leidžia kasdieniuose dalykuose – kalbos vartojimo pasirinkimuose, nesudėtingose praktinėse situacijose – atrasti ir išryškinti filosofinę problemą.
Idėja man patraukli ir savo interaktyvumu: dalyviai patenka į situaciją, kurioje jiems tenka patiems susimąstyti viena ar kita filosofine tema. Jie taip pat gali visai netrukus – paprastai po savaitės – sužinoti, apie ką visa tai buvo, kaip mąstė kiti dalyviai, kuo ši tema įdomi filosofijos kontekste.
Šalia šio mokslo populiarinimo matmens yra ir mokslinis matmuo – surinkti duomenys yra vertingi, juos galiu panaudoti planuodamas savo tolesnius tyrimus, bent dalis jų tikrai atsidurs mano pranešimuose ar straipsniuose.
– Kas yra eksperimentinė filosofija? Koks jos santykis su filosofija apskritai? Ar tai jos porūšis, ar metodas, ar dar kas nors?
– Turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad tai papildomas filosofijos metodų rinkinys, dar vienas įrankis filosofų įrankių dėžėje. Bent dalis filosofinių samprotavimų remiasi empirinėmis, faktinėmis prielaidomis. Tarp daugybės filosofo atliekamų argumentacijos žingsnių pakankamai dažnai rasime ir tokių, kurie paremti žiniomis apie empirinę tikrovę.
Kalbant apie gyvūnų teises svarbu bent šį tą žinoti apie gyvūnų skausmo fiziologiją, kalbant apie valios laisvę gali būti svarbu šį tą žinoti apie fizinį priežastingumą, o kalbant apie sekuliarizaciją svarbu žinoti daugybę faktų apie aptariamų visuomenių istoriją.
Kalbant apie gyvūnų teises svarbu bent šį tą žinoti apie gyvūnų skausmo fiziologiją, kalbant apie valios laisvę gali būti svarbu šį tą žinoti apie fizinį priežastingumą, o kalbant apie sekuliarizaciją svarbu žinoti daugybę faktų apie aptariamų visuomenių istoriją.
Kartais tas prielaidas filosofai gali pasitikrinti pasiremdami kitų mokslų rezultatais, tačiau kitais atvejais informacijos nepakanka.
Tada kai kurie filosofai imasi patys ieškoti atsakymo į rūpimą klausimą. Vieni eina į istorijos archyvus, kiti dar kur, treti – užsiima eksperimentine filosofija. Tad eksperimentinė filosofija yra tiesiog filosofinių argumentų empirinių prielaidų tikrinimas, kurį atlieką pats filosofas – dažnai bendradarbiaudamas su kitų sričių mokslininkais, dažniausiai psichologais, bet vis dažniau ir ekonomistais, antropologais ar lingvistais.
– Filosofija ir mokslas daugeliui apskritai atrodo priešingybės. Kodėl, tavo nuomone, yra svarbu į filosofiją įtraukti mokslą?
– Filosofijos ir mokslo priešprieša yra gana naujas ir, mano galva, šiuo metu visai neproduktyvus reiškinys. XIX a. pabaigoje iškilęs antipsichologizmo pavidalu jis suvaidino gana svarbų vaidmenį tiek analitinėje, tiek kontinentinėje filosofijoje, bet po gero pusšimčio metų ėmė atsitraukti.
Analitinėje filosofijoje tai visų pirma pasireiškė natūralizmo atgimimu, o kontinentinėje – dėmesiu istorijai. Jei žiūrėtume į antikinę, viduramžių ar moderniąją filosofiją, nerastume tokios grubios ir negrabios mokslo ir filosofijos skirties. Yra įdomių ir svarbių skirtumų tarp įvairių klausimų ar teiginių tipų, tačiau skirtis tarp „mokslinių“ ir „filosofinių“ klausimų nėra nei svarbi, nei įdomi.
– Kaip atsirenki situacijas „Antradienio eksperimentams“?
– Atsirenku visų pirma pagal tai, apie ką pats tuo metu mąstau. Šiuo metu tai daugiausia asmens tapatybės problemos, moralės psichologijos klausimai. Būtina sąlyga – tyrimo užduotį turi būti įmanoma suformuluoti pakankamai lakoniškai, kad būtų galima ją atlikti greitai.
– Kokio amžiaus, kokios lyties žmonės aktyviausiai dalyvauja?
– Didžioji dalis dalyvių yra nuo 18 iki 40 metų, bet dalyvauja ir vyresni. Moterys dalyvauja kiek gausiau nei vyrai.
– Ar tai, kad jaunų žmonių daugiau negu vyresnių, netrukdo apdorojant duomenis?
– Viskas priklauso nuo klausimo tipo. Būtų neįmanoma tokiu būdu tikrinti hipotezių apie kokio nors bruožo pasiskirstymą visoje populiacijoje. Pavyzdžiui, tai būtų siaubingai blogas būdas tyrinėti rinkėjų nuostatas partijų atžvilgiu.
Stengiuosi atsirinkti tokias temas ir tyrimo planus, kur ši problema būtų kuo mažiau grėsminga. Vienas kelias – daryti eksperimentus, kuriuose tyrimo dalyviai atsitiktiniu būdu suskirstomi į grupes, gaunančias užduotis, besiskiriančias tik vienu tyrėją dominančiu aspektu. Jei suskirstymas į grupes tikrai atsitiktinis, o tarp grupių atsakymų pasimato skirtumai, vienintelis paaiškinimas tam yra toks: skirtumas atsirado dėl to, kad grupės gavo skirtingas užduotis.
Lygiai kaip vaistų tyrimuose – jei sergančiuosius sloga atsitiktiniu keliu suskirstysime į dvi grupes ir kiekvienai jų duosime kitokį vaistą, tai, jei vienoje iš grupių žmonės sveiks greičiau, šį faktą galėsime paaiškinti tik tuo, kad vienas iš vaistų efektyvesnis. Čia svarbiau ne imties reprezentatyvumas, o nešališkas, atsitiktinis tyrimo grupių atskyrimas.
Kita vertus, niekada nereikėtų pernelyg kliautis vienu atskirai paimtu tyrimu. Prieš susiformuojant tvirtą nuomonę reikia tiriamą reiškinį pamėginti patyrinėti naudojant bent kelis skirtingus metodus ir formuluotes, bent keliose skirtingose populiacijose. Jei dešimt netobulų tyrimų rodo viena ir ta pačia kryptimi, man paprastai tai yra geresnis argumentas nei tai, kai tokius pačius rezultatus duoda kad ir iš pažiūros tobulai atliktas, bet tik vienas tyrimas.
Jei dešimt netobulų tyrimų rodo viena ir ta pačia kryptimi, man paprastai tai yra geresnis argumentas nei tai, kai tokius pačius rezultatus duoda kad ir iš pažiūros tobulai atliktas, bet tik vienas tyrimas.
– Kiek atsakymų sulauki per savaitę? Kaip jie būna apdorojami toliau?
– Įvairiai. Paprastai užduotis atlieka nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių. Pastaruoju metu truputį sumažėjo, bet viliuosi, kad čia dėl puikių orų ir atostogų – rugsėjo mėnesį turėtų vėl pagausėti. O duomenų apdorojimas labai paprastas – mano naudojamiems nesudėtingiems tyrimo planams paprastai pakanka pačių paprasčiausių standartinių statistikos metodų.
– Ar atskiri „Antradienio eksperimentai“ yra tarpusavyje susiję?
– Buvo keli tokie atvejai. Kartais vieną idėja pamėginu panagrinėti keliais aspektais, bet tada stengiuosi tiesiog neaptarinėti rezultatų tol, kol nėra surinkti visi duomenys. Tokiems atvejams paprastai turiu pasiruošęs kokį papildomą „atsarginį“ eksperimentą kita tema.
– Kiek laiko ketini tęsti „Antradienio eksperimentą“?
– Sunku pasakyti. Kol bus pakankamai žmonių, kuriems tai įdomu. Šiuo metu net vasaros atostogų įkarštyje dalyvių susirenka. Žinoma, norėtųsi daugiau dalyvių – tada būtų daugiau lankstumo, galėčiau ryžtis ir kiek sudėtingesniems tyrimo planams, kuriuose vykdomi lyginimai tarp didesnio skaičiaus eksperimentinių grupių.
– Kiekvienoje anketoje yra klausimas, ar ją pildantis asmuo studijavo filosofiją? Kodėl? Ar stengiesi išsiaiškinti, kuo skiriasi filosofiją studijavusių ir kitų žmonių mąstymas?
– Taip. Tiesa, paprastai nebūna pakankamai filosofiją studijavusių dalyvių, kad būtų galima padaryti prasmingą palyginimą. Tais keliais atvejais, kai dalyvių buvo pakankamai, skirtumų tarp filosofiją studijavusių ir jos nestudijavusių neužfiksavau.
– Kokia filosofijos kryptis, kokios problemos tau įdomiausios? Kaip atradai ir susidomėjai eksperimentine filosofija?
– Šiaip esu intelektualinis visaėdis ir paprastai vienu metu domiuosi daug skirtingų temų. Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiriu asmens tapatybės problemai – kaip mąstome ir kaip turėtume mąstyti apie žmogaus tęstinumą laike. Taip pat pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriu tarpkultūriniams įvairių filosofijai svarbių klausimų tyrimams.
Pavyzdžiui, ar Kinijoje egzistuoja mums pažįstama skirtis tarp moralės ir etiketo? Kokios iš vakarietiškų priežastingumo sampratų artimiausios toms, kurias aptinkame iš Indijos kilusiuose mokymuose apie karmą? Šiuos ir panašius klausimus dažnai tenka tirti ir lauko tyrimuose Azijos šalyse.
Eksperimentinę filosofiją atradau maždaug prieš dešimt metų. Iš pradžių šiaip domėjausi kaip viena iš naujų tendencijų. Vėliau su tuo metu Didžiojoje Britanijoje kognityvinę antropologiją studijavusiu bičiuliu, o dabar – kolega Vilniaus universitete, Renatu Berniūnu atlikome pirmuosius paprastus eksperimentinės filosofijos tyrimus. Ilgainiui plėtėsi tematika, išmokau taikyti įvairesnius metodus, ėmiau vykdyti bendrus tyrimus su vis daugiau žmonių iš vis įvairesnių pasaulio vietų.
– Kuo filosofinis eksperimentas skiriasi nuo sociologinio ar psichologinio? Kur, tavo nuomone, yra ta riba, kuri atskiria filosofiją kaip atskirą discipliną?
– Jei jau reikėtų filosofiją griežčiau atriboti – o aš šito daryti nemėgstu, nes daug įdomiau tiesiog mąstyti apie rūpimą dalyką, nei bandyti it kokiam pasienio pareigūnui kuo griežčiausiai atriboti klausimus pagal jų disciplininę pilietybę – labiausiai linkčiau skirstyti instituciškai. Filosofija yra tai, ką daro filosofai, o filosofai yra tie, kas dirba filosofijos institutuose ir rašo filosofijos žurnaluose.
Eksperimentą filosofiniu padaro kontekstas. Jis yra filosofinis, jei jį galima lokalizuoti vienoje ar kitoje tradiciškai filosofinėje problematikoje. Kitais atžvilgiais esminių skirtumų nuo psichologinių ar antropologinių tyrimų gali ir nebūti.
Taip jau susiklostė, kad filosofams dažnai rūpi kiek abstraktesni, bendresni klausimai, nei kitiems, bet tai irgi nėra labai griežta skirtis – labai bendri ir abstraktūs klausimai rūpi ir matematikams, ir fizikams, ir biologams.
Taip jau susiklostė, kad filosofams dažnai rūpi kiek abstraktesni, bendresni klausimai, nei kitiems, bet tai irgi nėra labai griežta skirtis – labai bendri ir abstraktūs klausimai rūpi ir matematikams, ir fizikams, ir biologams.
– Kur yra eksperimentinės filosofijos ribos? Ar galima eksperimentais, pvz., vertinti žymiausius praeities filosofus ir aiškintis, kuris jų buvo teisus?
– Eksperimentinė filosofija nėra filosofinis visraktis. Kai kurie filosofiniai samprotavimai apskritai neturi empirinių prielaidų, daugybė svarbių ir įdomių filosofinių teiginių nėra empiriniai teiginiai, daugybė empirinių teiginių dėl kuo įvairiausių priežasčių negali būti patikrinti šiuo metu turimomis priemonėmis.
Tai papildomas įrankis. Kaip ir visi įrankiai, kai kam tinkamas, kai kam – ne. O dėl praeities filosofų teiginių, bent kai kuriuos jų tikrai įmanoma tikrinti empiriniu keliu. Kartais tą darysime ir „Antradienio eksperimentuose“.
– Ar iš filosofijos įmanoma pragyventi ir užsidirbti duonai, ar tai tau labiau laisvalaikio pomėgis? Jei įmanoma, kaip?
– Turbūt būna kuo įvairiausių situacijų. Veikiausiai nėra sunkiau nei kitose humanitarinių ar socialinių mokslų kryptyse.
Apskritai, kalbant apie jaunus humanitarinių ar socialinių mokslų mokslininkus, veikiau taisyklė nei išimtis yra vienu metu dirbti daug skirtingų darbų, net jei visi ar beveik visi jie yra akademiniai ar artimi akademiniams.
– Kaip tau atrodo, koks yra filosofo vaidmuo dabartiniame pasaulyje?
– Nemanau, kad kažkuo labai skirtingas nuo to vaidmens, kurį filosofai vaidino anksčiau. Kritiškai analizuoti, siūlyti naujus požiūrius, vėl ir vėl diskusiją perkelti nuo paskirų atvejų svarstymo prie bendresnių principų.
– Kokią matai filosofijos ateitį?
– Panašią į filosofijos praeitį. Turbūt pavojingiausias dalykas filosofijai yra nustoti mokytis, o tas labiausiai gresia tada, kai filosofai imasi manyti, kad jie geriau už kitus viską išmano ar kad jie jau išsiaiškino visus svarbius dalykus. Tad norisi palinkėti, kad būtų pakankamai filosofų, turinčių smalsumo, pagarbos ir užsispyrimo gilintis į tai, kas vyksta aplinkui juos.
