Dvi didelės nuošliaužos šiais metais privertė rimtai susimąstyti, kaip turėtų būti tvarkomas Gedimino kalnas, kad Vilniaus ir visos Lietuvos simbolis nepridarytų kur kas rimtesnių rūpesčių.
Tačiau bent kol kas realių veiksmų niekas nesiėmė. Tai daryti turėtų Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam kalnas ir priklauso. Tačiau muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sulaukia vis daugiau priekaištų dėl neveiklumo, nors ir pati nevengia kaltinti kitų institucijų.
Tyrė mokslininkai
2016 metais Lietuvos mokslų akademijos prezidentas sudarė Lietuvos mokslų akademijos narių darbo grupę dėl Gedimino pilies kalno būklės. Jai buvo pavesta atlikti Gedimino pilies kalno šlaitų būklės tyrimą paveldosaugos, istorijos ir archeologijos, geologijos, hidrogeologijos, botanikos, technologijos aspektais.
Pateiktoje Gedimino pilies kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo programos vertinimo ataskaitoje aptarti visi šie aspektai.
Gedimino pilies kalnas datuojamas I tūkst. pr. Kr. vid.-XIV-XVII amžiais. Iki XIV a. pradžios piliakalnis buvo Vilnios dešiniajame krante, nes jį iš pietų ir vakarų juosė dabar jau užpilta senoji Vilnios vaga, o dabartinė vaga į rytus greičiausiai buvo iškasta XIV a. Kalno šlaitai yra ne kartą slinkę – ankstyviausia nuošliauža žinoma iš 1396 m.
Mūrinė Vilniaus aukštutinė pilis pastatyta XV a. pradžioje, jos liekanos, XX a. ne kartą restauruotos, tebestovi. Pilis ne kartą niokota gaisrų ir priešų, o pačioje kalvoje nuolat vyko žemės slinktys, būta paviršinių nuoplovų, griovų išplovų, šlaitų nuošliaužų, kurias skatino natūralūs procesai, susiję su paviršinio ir požeminio vandens veikla, o paskutiniais šimtmečiais – ir žmogaus veikla.
Per karą iškasti požemiai
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė, nepaisant didelių gyventojų protestų, Gedimino pilies kalne iškasė priešlėktuvinės paskirties slėptuvę. Kokia jos būklė, nėra žinoma, kadangi pokario metais tvarkant šlaitus įėjimai buvo užpilti žemėmis, tad slėptuvė nėra prieinama.
Gedimino kalno šlaituose pastaraisiais dešimtmečiais nuošliaužos, plyšiai, įgriuvos, įslūgos atsiranda nuolat. 1396 m. nuo vakarinio šlaito nuslinkusi nuošliauža sugriovė namus ir nusinešė žmonių gyvybių.
1396 m. nuo vakarinio šlaito nuslinkusi nuošliauža sugriovė namus ir nusinešė žmonių gyvybių.
Sutvarkius kalno teritoriją ir konservavus pilies statinių fragmentus, 1960 m. vakariniame bokšte buvo atidarytas Pilies muziejus. 1973 m. buvo atlikti detalūs kalno inžineriniai geologiniai tyrimai. 1989-1991 m. rekonstruota lietaus vandens surinkimo ir nuvedimo sistema viršutinėje kalno aikštelėje, pradėta rekonstruoti šlaitus, ant gręžtinių polių įrengtas rostverkų tinklas, rytiniame šlaite sutvarkytas pėsčiųjų takas. Dėl blokados pritrūkus lėšų, 1991 m. darbai sustojo ir buvo atnaujinti 1995 m.
Vėliau paaiškėjo, kad rostverkai įrengti netinkamai, todėl šių metų nuošliaužų poveikyje buvo išjudinti ir išvirto. Ne visai pasiteisino ir lietaus vandens nuotekų nuvedimo į šiaurinį šlaitą sprendimas. 2010 m. I etapo Gedimino kalno tvarkybos darbai buvo užbaigti, stabilizuojant avarijos grėsmę sukeliančias šlaitų deformacijas.
Stabilizuoti nuošliaužas
2011–2014 m. vyko II tvarkybos darbų etapas, kai kurių statinių konservavimo ir restauravimo darbai, sutvirtintos kalno papėdės, stabilizuotos galimos erozijos pažeidžiamos vietos.
Nepaisant pastangų stabilizuoti šlaitus, per pastarąjį dešimtmetį juose vėl pradėjo rastis nuošliaužos. 2004 m. po liūčių kalno rytiniame šlaite virš pėsčiųjų tako susidarė atvira nuošliauža. 2008 m. tame pačiame rytiniame kalno šlaite vėl įvyko nuošliauža, didesnė už buvusią. 2016 m. vasario ir spalio mėnesiais Gedimino kalno šiaurės vakariniame segmente įvyko dvi nuošliaužos.
Kaip rašoma ataskaitoje, Gedimino kalno tvarkymo projekto pagrindinis tikslas – stabilizuoti nuošliaužų susidarymą kalno šlaituose. Tai hidrogeologinė ir geotechninė problema, kurią sukelia link šlaitų kalno sluoksniuose tekantis vanduo. Būtina sukurti kalno hidrogeologijos matematinį modelį, nes kalno struktūra yra daugiasluoksnė. Modelyje išaiškės, kur ir kiek teka vandens, kur jis kaupiasi arti kalno šlaitų bei gali suformuoti nuošliaužas.
Neretai dėl nuošliaužų kaltinami tie, kurie nusprendė iškirsti medžius ant Gedimino kalno. Ekspertų išvadose teigiama, kad pirmą kartą Gedimino pilies kalnas medžiais apsodintas 1896 m. 1955 m. Gedimino pilies kalno šlaituose specialiai buvo pasodinta apie 500 vienetų paprastųjų klevų.
Nereikėjo sodinti klevų
Sprendimas apsodinti Gedimino pilies kalną klevais buvo klaidingas dėl netinkamai parinktos sodinti pagrindinio medžio rūšies.
„2011–2013 metais visi Gedimino kalno šlaituose augę medžiai buvo iškirsti. Sprendimas apsodinti Gedimino pilies kalną klevais buvo klaidingas dėl netinkamai parinktos sodinti pagrindinio medžio rūšies. Mat jų šaknų sistema plati ir negili.
Paprastieji klevai užgožė kalno kontūrus ir negalėjo apsaugoti kalno šlaitų nuo erozijos. Po medžių nupjovimo kalno šlaituose liko daugybė kelmų su šaknimis. Nupjautų medžių kelmų ir šaknų irimas jau yra prasidėjęs. Šlaituose prie kelmų jau vyksta intensyvūs nitrifikacijos procesai. Irstant kelmams ir stambioms šaknims šlaituose susidarys tuštumos, kuriose gali apsigyventi intensyviai dirvožemį ardantys graužikai.
(…) Šlaituose reiktų sodinti vietinės kilmės medžius ir krūmus su giluminėmis ar universaliomis šaknų sistemas, nereiklius dirvožemio sąlygoms, atsparius oro užterštumui ir vėjovartai“, – teigiama ataskaitoje.
Pagrindinės nuošliaužų priežastys, pasak ataskaitos rengėjų, yra dvi: žmogaus veikla (medžių pašalinimas, intensyvus transporto eismas) ir gamtiniai veiksniai (šilta lietinga žiema, kalno vidinės sandaros galimi pokyčiai). Todėl Gedimino kalno aplinka nėra saugi.
Reikia išsamių tyrimų
Rengiant Gedimino pilies kalno tvarkybos programą, pataria Lietuvos mokslų akademijos ekspertai, būtina numatyti atlikti išsamius archeologinius bei istoriografinius tyrimus, nustatant kultūrinių sluoksnių sandarą, jų datavimą ir kultūrinius ypatumus, rekonstruoti buvusį kalno pavidalą, jo šlaitų būklę bei kultūrinio sluoksnio susidarymo ypatybes.
Kruopščiai ištyrus galbūt atsirastų būdų, kaip sutvarkyti Gedimino kalną, kad jo šlaitai nebekeltų grėsmės. Į Lietuvos mokslų akademiją kreipėsi Gedimino kalno pilių komplekso valdytojas – Lietuvos nacionalinis muziejus, prašydamas atlikti nepriklausomą rengiamos Gedimino kalno šlaitų ir statinių būklės stebėsenos, tvarkybos darbų ir eksploatacinės priežiūros programos ekspertinį vertinimą ir pateikti išvadas dėl kalno problemų sprendimo.
