Visų pirma, pagal procedūras, šis Seimas jau nespės, antra, likusių 5 kartų patyrimas rodo, kad tokio noro nėra. Greičiau tai yra noras įsiteikti rinkėjams, nes jie nori girdėti tokį siūlymą – ypač, kai liko vos kelios savaitės iki Seimo rinkimų. Politologai ir konstitucinės teisės specialistai neįžvelgia tokio mažinimo poreikio ir, svarbiausia, poveikio Seimo darbui.
Seimo kanceliarija laidos „Savaitė“ prašymu suskaičiavo, kad vienas Seimo narys, neinantis pareigų Seimo valdyboje, komisijoje, komitete ar frakcijoje valstybei kainuoja 90 656 eurus per metus. Į šią sumą įskaičiuotas darbo užmokestis ir socialinio draudimo mokestis, trijų padėjėjų atlyginimas ir socialinio draudimo mokestis bei lėšos parlamentinei veiklai. Tad jei neliktų 30 parlamentarų, per metus valstybė sutaupytų beveik tris milijonus eurų.
Tokios Darbo partijos pagyros, kad žengtas pirmas žingsnis parlamentarų mažinimo link, kelią šypseną buvusiam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui. 2009 metais jo siūlymui mažinti parlamentarų iki 121 taip pat buvo pritarta po pateikimo. Tuomet, pasak buvusio politiko, teko imtis net gudrybės, kad koalicijos partneriai konservatoriai šio pasiūlymo neužblokuotų.
„Tai buvo pirmas klausimas nuo trečios valandos. Ir kol kitos frakcijos, o ypač – konservatoriai, pasitarinėjo, staigiai aš pateikiau tokį pasiūlymą. Buvo mažai klausimų, mažai diskusijų, iš karto Irena pateikė balsavimui ir mes pritarėme. Ir aš po to mačiau, kaip frakcijos seniūnas Jurgis Razma „išrašė velnių“ pirmininko pirmai pavaduotojai Irenai Degutienei už tai, kad ji taip pasielgė“, – prisiminimais dalinosi buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas.
Pasak A.Valinsko, pateikimo stadija pati lengviausia. Valdantieji susitaria tarpusavyje: „jūs leiskite mums čia reklamą pasidaryti, o mes jums leisime pasireklamuoti kitur.“ Tačiau toliau nei pateikimo stadija projektas niekada ir nenukeliauja, nukišamas į stalčių.
Apžvalgininkai tokią iniciatyvą taip pat vertina itin skeptiškai. Esą tai pigiausias ir paprasčiausias būdas parodyti, kad politikai įsiklauso į žmonių norus. Neabejotinai, mažesnės šalys turi mažiau parlamentarų, didesnės – daugiau, tačiau Seimo dydį lemiantis rodiklis negali būti tik gyventojų skaičius, nes taip skaičiuojant, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose Kongresą turėtų sudaryti tūkstančiai Kongreso narių, kai šiuo metu jų yra 535 ir jie atstovauja daugiau kaip 300 milijonų amerikiečių.
„Lietuvoje egzistuoja didelė emigracija, tačiau klausimas kitas – kiek yra žmonių, praradusių balso teisę, jeigu tas skaičiaus argumentas neįtikina. Noriu pasakyti, kad gyventojų ir parlamento atitikmuo, jeigu paimtume kaip kontekstą ne tris Baltijos valstybes, ne regioną, bet visas Vakarų šalis, yra visiškai normalus ir visiškai atitinkantis mūsų gyventojų skaičių“, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Mažvydas Jastramskis.
Skaičius 141 atsirado 1989 metais.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad skaičius 141 atsirado 1989 metais. Norėta, kad renkant Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, net mažiausias rajonas turėtų po savo atstovą. Mažiausiame buvo 25 tūkstančiai gyventojų ir taip Lietuvoje atsirado 141 vienmandatė apygarda.
Skaičius 141 perkeltas ir į laikinąjį pagrindinį šalies įstatymą, priimtą 1990 metų kovo 11 dieną, o rengiant 1992 metų Konstituciją vėl kilo diskusija, kiek turi būti Seimo narių. Buvo siūloma įtvirtinti 140 parlamentarų, arba 120 ir kas dvejus metus pusę Seimo sudėties atnaujinti, tačiau likta prie dabartinio skaičiaus.
„Iš kur kyla diskusija, kad reikia mažinti Seimo narių skaičių? Kai mes pamatome pustuštę salę priimant įstatymus, net ypač svarbius visai Lietuvai, visai visuomenei, kai pamatome, kad Seimo nariai sau pasiima 4–5 mėnesių atostogas, kai jie gali praleisti pusę Seimo posėdžių per mėnesį, bet vis tiek gauti visą atlyginimą, kai brangius automobilius naudoja ne parlamentinei veiklai, o asmeniniams tikslams, šeimos tikslams, tuomet visuomenė piktinasi. Ji sako: „gal mums pakaktų ir mažiau Seimo narių, sutaupytume lėšų.“ Bet ar nuo to Parlamento veikla taptų efektyvesnė? Aš manau, kad ne“, – mano M.Romerio universiteto profesorius dr. Vytautas Sinkevičius.
Pasak dr. V. Sinkevičiaus, diskusijos reikia, tačiau ji turi būti išsami, o ne spontaniška prieš kiekvienus rinkimus. Parlamentarų skaičius, anot jo, yra susitarimo dalykas. Estijoje, pavyzdžiui, vienas parlamentaras atstovauja 13 tūkstančių, kai Lietuvoje 24 tūkstančiams gyventojų. Tad lemia ne Seimo narių skaičius, o kaip jie atlieka darbą.
„Funkcijos, kurios yra atliekamos tiek Estijoje, tiek Lietuvoje, yra labai panašios. Priimtas teisės aktų skaičius irgi yra panašus, nežiūrint to, kad valstybė yra mažesnė“, – tvirtina „Nordea“ banko Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Tačiau ekonomisto manymu, mažinti valdžios aparatą reikia. Gyventojų mažėja, o išlaikytinių skaičius didėja, tad vienam dirbančiajam tenka vis didesnė našta. Jei parlamentarų Seime mažėtų 30, per vieną kadenciją vidutiniškai būtų sutaupyta kiek daugiau nei pusketvirto milijono eurų. Be to, dar reikėtų pridėti parlamentines išlaidas, jų padėjėjų ir patarėjų atlyginimus. Tačiau mažesnis parlamentarų skaičius užprogramuoja dar vieną grėsmę.
„Vieną žmogų, kuris užima svarbų postą, yra gerokai lengviau paveikti negu šimtą. Ir argumentas yra tas, kad ir kaip jis paprastai skambėtų ir galbūt kartais per daug aštriai – 71 seimo narį papirkti sunkiau negu 56“, – mano Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. M.Jastramskis.
141 Seimo narys yra įtvirtintas šalies Konstitucijoje, tad keičiant parlamentarų skaičių, reikia keisti ir pagrindinį šalies įstatymą. Kad Konstitucijos pataisa Seime būtų priimta, už ją du kartus turi balsuoti ne mažiau kaip 94 Seimo nariai. Tarp balsavimų privalu padaryti mažiausiai trijų mėnesių pertrauką. Tai reiškia, kad Darbo partijos siūlymas yra tik dar vienas populistinis žingsnis, nes šis Seimas Konstitucijos nebespėtų pakeisti ir vargu, kad to imsis spalį naujai išrinkti parlamentarai.
„Baikime juokauti. Norint šį klausimą spręsti ateityje,(...) turėtų būti privalomasis referendumas – tik taip galima pakeisti Konstituciją. Kito kelio nėra“, – įsitikinęs A.Valinskas.
Dėl referendumo jam pritaria ir dr. V.Sinkevičius: „Manau, jei Seimo nariai nuoširdžiai norėtų sumažinti parlamentarų skaičių, tai niekas jiems netrukdo prieš baigiant kadenciją priimti nutarimą ir paskelbti referendumą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo.“
