Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 03 18

Ekspertai: lietuviai yra labai tolerantiški prievartai

„Noriu, kad mane išprievartautum,“ – sako viena lietuviškos komedijos veikėja savo išrinktajam, jo abejones išsklaidydama dar skambesniu teiginiu: „Tai dažna panų fantazija.“ Iš tokių pseudofantazijų pasaulio persikėlus į realybę susiduriama su nerimą keliančia statistika: kas trečias lietuvis įsitikinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis seksualinė prievarta gali būti pateisinama.
Seksualinis priekabiavimas, prievarta
Seksualinis priekabiavimas, prievarta / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Tokią šokiruojančią statistiką atskleidė Europos Komisijos smurto lyties pagrindu tyrimas: paaiškėjo, kad net 27 proc. europiečių galėtų pateisinti lytinius santykius nesant kito asmens sutikimui, o Lietuvoje šis skaičius yra dar didesnis – 35 proc.

Auka – „pati kalta“

Flirtuojate, rengiatės seksualiai, vėlų vakarą vaikštinėjate be palydos arba neprieštaraujate, kad jus lydėtų menkai pažįstamas asmuo? Tai tik kelios priežastys, galinčios neva pateisinti seksualinę prievartą. „Dalies tyrimo dalyvių nuomone, nepakankamai atsargus aukos elgesys nusikaltimą įvykdžiusiam asmeniui tampa savotiškai lengvinančia kaltės aplinkybe. Tarp seksualinį smurtą „pagrindžiančių“ aplinkybių dominuoja apsvaigimas nuo alkoholio ar narkotikų, pernelyg atvira, provokuojanti apranga, intensyvus flirtas“, – reziumuoja teisininkas, kriminologas, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovas Algimantas Čepas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Algimantas Čepas
Asmeninio archyvo nuotr. /Algimantas Čepas

Nors seksualinio smurto aukomis gali tapti tiek moterys, tiek vyrai, tyrimai rodo, kad dauguma tokio smurto aukų visgi yra moterys: Europos Sąjungos statistika atskleidžia, kad viena iš trijų moterų yra patyrusi seksualinę prievartą ar priekabiavimą. Kodėl moterys nukenčia dažniau? Galimos įvairios priežastys: didesnė tikimybė, kad moteris auka fiziškai bus silpnesnė nei jos skriaudėjas vyras, be to, vyrai dažniau yra linkę parodyti jėgą, vyrai gali taip siekti patirti/susigrąžinti bent trumpam dominuojančią poziciją moters atžvilgiu.

Kai aštuonias valandas per dieną stengiesi labai įsiteikti savo viršininkui, būni žeminamas, kažin ar tavo savivertė bus labai aukšta. Tada ieškai kitų būdų parodyti, kas „esi kietas“, tačiau kietumas demonstruojamas netinkamai, peržengiant įstatymus, nuskriaudžiant nekaltus aplinkinius, – įžvalgomis dalijasi O.Pušinaitytė.

Psichologės, Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) direktoriaus pavaduotojos Odetos Pušinaitytės įsitikinimu, žema savivertė ir saviraiškos galimybių nebuvimas yra ne ką mažiau svarbūs veiksniai, visiškai nepriklausantys nuo socialinės padėties: „Jeigu žmogus parneša namo daugiau pinigų, nebūtinai jo savivertė yra aukštesnė. Kai aštuonias valandas per dieną stengiesi labai įsiteikti savo viršininkui, būni žeminamas, kažin ar tavo savivertė bus labai aukšta. Tada ieškai kitų būdų parodyti, kas „esi kietas“, tačiau kietumas demonstruojamas netinkamai, peržengiant įstatymus, nuskriaudžiant nekaltus aplinkinius,“ – įžvalgomis dalijasi O.Pušinaitytė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Odeta Pušinaitytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Odeta Pušinaitytė

Nusikaltimų statistikos pogrindyje

Bendras vardiklis, vienijantis visas seksualinės prievartos aukas, nepaisant jų lyties, amžiaus, išsilavinimo ar socialinės padėties – baimė ir nenoras kalbėti apie patirtą skriaudą. „Intymių dalykų viešinimas iš principo yra nemalonus: niekam nesinori intymios erdvės perkelti į viešąją. Tai nulemia ir seksualinio pobūdžio nusikaltimų latentiškumą. Todėl šiam žingsniui reikia daug pasiryžimo ir drąsos,“ – įsitikinęs A.Čepas.

Ne menkesni iššūkiai aukos laukia pasiryžus pranešti apie patirtą nusikaltimą. Anot psichologės, labai svarbu užtikrinti profesionalią aukos apklausą, kad tyrėjai gautų kuo daugiau informacijos, nukentėjusiam žmogui sukeldami kuo mažiau neigiamų emocijų. „Jeigu tave apklausia antrą kartą, ima atrodyti, kad pirmąjį sykį pasakei ką nors ne taip, tavimi netiki, todėl turi vėl pasakoti tą pačią istoriją,“ – maksimaliai profesionalių specialistų poreikį grindžia O.Pušinaitytė.

Visuomenės empatijos aukai trūkumas taip pat tampa savotiška trąša emocinių barjerų augimui. „Visų pirma reiktų kalbėti apie aukos vertinimą bendrąja prasme. Kiekvienas žmogus mano esantis pakankamai įžvalgus ir protingas, kad netaptų nusikaltimo auka: nesvarbu, ar kalbame apie telefoninius sukčius, ar seksualinio pobūdžio nusikaltimus“, – pastebi O.Pušinaitytė. Pasak psichologės, toks įsitikinimas lemia nesąmoningą auka tapusio asmens menkinimą: veikiausiai nelaimėlis padarė ką nors nederamo, neįvertino savo galimybių ar potencialių grėsmių. „Kasdieniame gyvenime egzistuoja daug saugiklių: turtą reikia saugoti, buto duris – rakinti ar įsirengti signalizaciją. Tačiau juk palikti duris atrakintas – ne nusikaltimas. Nusikaltimas yra eiti vogti,“ – sako psichologė.

Kasdieniame gyvenime egzistuoja daug saugiklių: turtą reikia saugoti, buto duris – rakinti ar įsirengti signalizaciją. Tačiau juk palikti duris atrakintas – ne nusikaltimas. Nusikaltimas yra eiti vogti, – sako psichologė.

Seksualiniai nusikaltimai – nepakankamai svarbūs?

Kaip rodo Europos Komisijos tyrimo rezultatai, beveik trečdalis visuomenės seksualinio nusikaltimo kaltę yra linkusi padalyti tarp aukos ir skriaudėjo. „Jeigu nesipriešinai pakankamai, vadinasi, norėjai“, – tokia nuostata ganėtinai ryški, kalbant apie išprievartavimus, pastebi O.Pušinaitytė. „Tyrimai rodo, kad išprievartavimo auka dažniausiai yra linkusi dalį kaltės prisiimti sau. Ji gali tiksliai nežinoti, ką padarė ne taip, tačiau kaltės jausmas nuo to nesumažėja. O šiame kontekste dar pridėkime tendencingą visuomenės požiūrį, kurį labai aiškiai atskleidė atliktas tyrimas“, – seksualinės prievartos aukai tenkančius emocinius iššūkius vardija psichologė.

Kriminologas A.Čepas akcentuoja būtinybę keisti valstybės požiūrį į seksualinio pobūdžio nusikaltimus: „Nors Baudžiamasis kodeksas už šiuos nusikaltimus numato griežtas bausmes, Baudžiamojo proceso kodeksas pasiūlo išimtį iš bendros taisyklės – šie nusikaltimai, nors ir sunkūs, priskiriami ne apygardos, bet apylinkės teismo kompetencijai. Pripažinimas, kad tai paprastesnės nei kitų sunkių nusikaltimų bylos, kad jas gali nagrinėti ir žemesnės kvalifikacijos teisėjai, rodo bendrą įstatymuose užprogramuotą požiūrį – išžaginimas yra traktuojamas kaip „nepakankamai rimtas“ nusikaltimas.“

Kol valstybė neturės tvirtos pozicijos, kad išžaginimai yra sunkūs nusikaltimai, užtikrinti efektyvų bylų ištyrimą ir kvalifikuotą pagalbą aukai liks nemenkas iššūkis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai