Kita tema – partijų rinkimų programos. Ar politikai supranta esmines valstybės problemas ir žino, kaip jas spręsti? Apie tai – pokalbis su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu ir ekonomistu, SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda.
– Pone Dargi, atrodo, kad blogesnio laiko spręsti dėl Darbo kodekso ir nesugalvosi – iki Seimo rinkimų beliko kelios savaitės. Kaip turėtų elgtis parlamentas?
R.Dargis: Visiškai sutinku. Laikas toks, kai visų politikų žvilgsniai nukreipti visai kitur. Kalbėti apie rimtus sprendimus tikrai nebėra laiko.
– Jūs siūlote Seimui atmesti prezidentės veto?
– Tai yra tiek pramonininkų, tiek visų verslo bendruomenių bendra nuostata. Reikėtų palikti tą Darbo kodekso versiją, kuri jau buvo patvirtinta Seime.
– Pone Nausėda, naujasis Darbo kodeksas turėtų būti bene svarbiausias kadenciją baigiančio Seimo darbas. Dabar sunku prognozuoti, ar Seimas rinkimų finišo tiesiojoje ryšis atmesti populiarias prezidentės pataisas?
G.Nausėda: Vėl grįžtame prie klausimo – kada pasirodė šis įstatymo paketas. O jis pasirodė pačiu netinkamiausiu metu, kai parlamentarų mintys jau visai kitur. Be to, noras pasirodyti rinkėjams, kad tariamai rūpiniesi jų interesais, yra labai didelis. Nedrįstu prognozuoti, koks bus priimtas sprendimas. Kita vertus, tenka pripažinti, kad ši politinė kadencija naujo darbo rinkos reguliavimo modelio neįvedė. Jei ir bus priimtas – vienoks ar kitoks – kodekso variantas, jis pradės galioti tik 2017 metais. Manau, kad prezidentės pasiūlymuose yra dalykų, kurie pagerina Darbo kodeksą, tačiau yra ir jį bloginančių dalykų. Tikslingiau būtų priimti pradinį variantą ir vėliau jį tobulinti. Tą patį pasakė ir TVF.
– Pone Dargi, keli klausimai, kurie kėlė didžiausiais diskusijas: prezidentė siūlo didinti išeitinę kompensacijas nuo 6 iki 8 darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio, kai atleidžiama darbdavio valia. Taip pat grąžinti dabartinį išeitinės išmokos dydį, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Leisti terminuotas sutartis sudaryti tik tada, kai dėl jų sutarta kolektyvinėje sutartyje, paliekant saugiklį, kad terminuotos darbo sutartys būtų sudaromos su ne daugiau nei 20 procentų įmonės darbuotojų. Jei šioms pataisoms Seimas pritars, ar tai keistų visus anksčiau keltus tikslus?
R.Dargis: Diskusijų gausybėje pasimetė keli svarbūs momentai, kuriuos siūlė darbdavių atstovai. Pirminėje versijoje, kurią parengė mokslininkai kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nebuvo vieno labai svarbaus elemento.
Nebuvo kalbama apie jokį specialų fondą išeitinėms kompensacijoms. Jį kurti aš pats pasiūliau, parsivežęs šią idėją iš danų ir suomių pramonininkų. Iš pradžių Investuotojų forumas labai priešinosi, tačiau po to sutarėme, kad taip reikia daryti. Manau, kad iš fondo pajamų galima išspręsti išeitinių kompensacijų problemas. Dabar šis pasiūlymas yra iškritęs iš konteksto.
Manau, kad besvarstant pasimetė Darbo kodekso dvasia. Svarbiausia yra du dalykai: įmonių, kaip veikiančių vienetų, išsaugojimas ir rūpestis darbuotojais. Todėl ir buvo siūlymas steigti fondą. Dabar kodekse liko tik rūpestis tariamais darbuotojų vargais, vergais ir panašiai. Rinkimų šviesoje buvo per daug populistiškai žiūrima į tuos dalykus ir pamesta esmė, ko iš tiesų mūsų valstybei reikia.
– Pone Nausėda, ką jūs manote? Panašu, kad siekiant apsaugoti ir tą, ir aną, pasimeta pagrindinis Darbo kodekso tikslas: lankstesni darbo santykiai, konkurencingesnė ekonomika, užsienio investicijos ir panašiai?
Net ir darbo sutarčių įvairovė buvo traktuojama ne tuo kampu. Kažkodėl visiems atrodo, kad įvedus „nulinę“ darbo sutartį visi staiga pradės pagal ją dirbti. Bet tai yra viso labo dar viena galimybė specialią padėtį turintiems žmonėms, pavyzdžiui, studentams, norintiems papildomai uždirbti. Ar tai yra blogai?
G.Nausėda: Daugiau darbo vietų. Toks turėtų būti bet kokių pakeitimų tikslas. Tačiau kai mes pradedame viską saugoti, net ir neperspektyvias darbo vietas arba imame trukdyti darbo jėgos judėjimui iš vieno sektoriaus į kitą, mes darome meškos paslaugą tiems patiems darbuotojams.
Net ir darbo sutarčių įvairovė buvo traktuojama ne tuo kampu. Kažkodėl visiems atrodo, kad įvedus „nulinę“ darbo sutartį visi staiga pradės pagal ją dirbti. Bet tai yra viso labo dar viena galimybė specialią padėtį turintiems žmonėms, pavyzdžiui, studentams, norintiems papildomai uždirbti.
Ar tai yra blogai? Jei kažkam blogai, nereikia dirbti pagal tokią sutartį, niekas varu nevaro. Deja, taip jau yra, kad bet kokie pakeitimai yra laikomi naudingais darbdaviams. Profesinių sąjungų reikėtų paklausti paklausti – ar tai jūs kursite naujas darbo vietas? Mieli ponai, teikite pasiūlymus. Tačiau ne tokius, kurie išvaro iš Lietuvos „Coca cola“, „Estrella“ ir kitus investuotojus, o tokius, kurie atkreipia investuotojų dėmesį į Lietuvą.
R.Dargis: Man teko derėtis su profesinėmis sąjungomis, ilgai kalbėtis apie jų pasiūlymus. Vienas jų buvo toks: mokėti 18 mėnesių išeitines kompensacijas. Po tokio pasiūlymo nebėra dėl ko derėtis, racionalaus grūdo nėra. Profesinių sąjungų pasiūlymų esmė: palikite senąjį kodeksą, duokite papildomai pinigų kompensacijoms ir viskas bus gerai.
– Rinkimų laikotarpis turi ir kitą specifiką – partijos deklaruoja rinkimų programas, siūlo šešėlines vyriausybes ir panašiai. Bene visos svarbiausios partijos jau pristatė Pramonininkų konfederacijai savo programas. Pone Dargi, koks įspūdis?
R.Dargis: Mums buvo pristatytos 6 partijų programos. Visų partijų programose visos strėlės nukreiptos į socialinius dalykus. Skambėjo kalbos apie minimalios mėnesinės algos, pensijų didinimą. Kai kurios partijos, pristatydamos programą, nelabai suprato žanro. Jų klausėsi įmonių vadovai, asociacijų prezidentai – tai yra žmonės, kurie kuria darbo vietas, jie norėjo kitokių žinių.
Tik viena partija pristatė, kaip ji įsivaizduoja ekonomikos vystymą, tačiau dėmesio infrastruktūrai, kuri suryja labai daug pinigų, nebuvo. Kaip mes tą infrastruktūrą išlaikysime? Kalbant apie švietimo sistemos reformą daugiausiai buvo krypstama į mokytojų algų didinimą. O koks mokytojas mums reikalingas? Kaip mes ruošime vaikus XXI amžiaus technologiniams pokyčiams? Aiškaus atsakymo taip pat nebuvo.
Kai kurių partijų atstovai ėmė pasakoti, kaip jie kurs naujas darbo vietas, kaip investuos į ekonomiką, grąžins emigrantus. Išdrįsau paklausti – ar mes dar būsime reikalingi, ar partijos pačios viską padarys? Juk ne partijos kuria darbo vietas. Politikai turi pasirūpinti sąlygomis, kurios pritrauktų užsienio investuotojus, skatintų vietos verslininkus investuoti ir kurti darbo vietas.
– Pone Nausėda, partijos įvairios, programos taip pat įvairios. Kai kurių partijų, pavyzdžiui, socialdemokratų, Tėvynės sąjungos programos yra išsamios, didelės apimties. Ar yra rinkimuose dalyvaujančių partijų programose dalykų, kurie jus išvertė iš koto?
Štai viena partija teigia, kad kadencijos pabaigoje minimali mėnesinė alga bus 777 eurai, o vidutinis darbo užmokestis – 999 eurai. Tai reiškia, kad minimali alga sudarytų beveik 80 procentų vidutinio darbo užmokesčio.
G.Nausėda: Yra. Štai viena partija teigia, kad kadencijos pabaigoje minimali mėnesinė alga bus 777 eurai, o vidutinis darbo užmokestis – 999 eurai. Tai reiškia, kad minimali alga sudarytų beveik 80 procentų vidutinio darbo užmokesčio.
– Tai siūlo Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumas“?
G.Nausėda: Yra tokia partija. Kaip jie tai pasieks, aš nelabai įsivaizduoju. Be to, ta pati partija siūlo įvesti 5 procentų apyvartos mokestį mažmeninės prekybos tinklams, bankams, viršijantiems 100 milijonų eurų apyvartą.
Kadangi po tokio mokesčio bankų Lietuvoje greičiausiai nebeliktų, partija siūlo kurti valstybinį ir mišraus kapitalo tautos banką „Vytis“. Puikus banko pavadinimas, tačiau jis veiktų vienui vienas, nes konkurencijos jam nebebūtų. O kalbant apskritai, partijų programose vyrauja ne ideologijų, o atlyginimų varžytinės – kiek didės minimali alga, vidutinis darbo užmokestis, atskirų sektorių darbuotojų algos.
Tada belieka pažiūrėti į kitą programų dalį – ar yra numatytos priemonės, atsakyta, kieno sąskaita tai bus daroma, kaip bus kuriamos naujos darbo vietos. Ar tai yra mokesčių naštos mažinimas, investicijų pritraukimas, kiti siūlymai? Jei tokių paaiškinimų nėra, nebesinori gaišti laiko ir skaityti tos beletristikos.
– Pone Dargi, ar susidarėte įspūdį, kad partijos supranta esmines problemas?
R.Dargis: Partijų pažadai darosi vis labiau devalvuoti. Kitaip tariant, jie supaprastėjo. Jei prieš 10-12 metų vyko diskusijos svarbiais valstybei klausimais, tai dabar to beveik nėra.
Aš partijų atstovų tiesiai šviesiai paklausiau: tarkime, jūs laimite rinkimus, nekuriate koalicijos ir patys formuojate Vyriausybę. Ar jūs turite bent kelis įstatymų projektus, kuriuos priėmę jūs įveiksite duobes valstybės finansuose, nes jų tikrai bus, jei įvykdysite savo pažadus dėl įvairiausių paskatų, pašalpų, pensijų didinimo? Paaiškėjo, kad niekas tokių įstatymų projektų neturi. Tai rodo, kad partijų programų konkurse vyrauja populistiniai pažadai, nukreipti į platų rinkėjų ratą, bet ne į esminių valstybės reformų darymą. Tai mane labai nuliūdino.
– Žadama daug ir daugelyje sričių. Ar partijos neturėtų kelti sau vieno esminio tikslo? Tėvynės sąjunga pagrindiniu prioritetu iškelia švietimą, kai kas – socialinių reikalų reformą, bet vieno aiškaus momento nėra? Pone Nausėda, sutinkate?
G.Nausėda: Tai yra mūsų strateginio planavimo yda, ją stebiu jau 10-20 metų. Pažiūrėkite į bet kokį valstybės strateginį dokumentą, parengtą per pastaruosius dešimtmečius, ir pamatysite, kad prioritetų sąraše prirašyta bala žino ko ir kiek.
Vienu metu viską tobulinti, gerinti, mažinti – dešimtys prioritetinių tikslų. Kaip tokia valstybė gali rasti savo kryptį po įstojimo į ES, NATO? Ji pasimetė, nes nežinojo, kas jos laukia. Galbūt kai kurios partijos stengiasi programoje paryškinti Airijos modelį ir tai leidžia užčiuopti, suprasti kažkokį prioritetą. Visos kitos partijos turbūt pasimokė iš rinkėjų elgesio per rinkimus ir eina lengviausiu keliu. Žada tai, ką žmonės nori girdėti. Čia kaip moters ausys – kalbėk jai malonius dalykus ir būsi išgirstas.
