Rezervas – galvos skausmas priešui
Pirmadienį Seime surengtos diskusijos organizatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Vidaus reikalų sistemos svarba itin didelė hibridinių krizių atveju.
„Kai trinasi riba tarp karo ir taikos, VRM linija yra be galo svarbi, jūs dažnai būsite priešakinėse gretose ir jums galbūt teks pirmus smūgius atremti. Taip jau yra“, – kalbėjo jis.
Tuo metu Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas, Nepriklausomybės signataras Saulius Pečeliūnas kaip puikų būtino VRM įstaigų rezervo poreikio pavyzdį priminė pernai prasidėjusios migracijos krizės įvykius.
„Kadangi nėra organizuoto rezervo, teko mūsų vadams skambinti į Pasieniečių klubą. Kadangi nėra organizuoto rezervo, jis yra saviveiklinis, tai be Kariuomenės pagalbos būtų sunku tvarkytis“, – sakė jis, minėdamas praėjusių metų įvykius, kai Valstybės sienos apsaugos tarnyba pakvietė sugrįžti į tarnybą ir buvusius kolegas.
Anot S.Pečeliūno, egzistuojanti sistema veiktų ir kaip atgrasymo priemonė, nes galimas priešas neabejotinai turėtų ją įvertinti – tai jam sukeltų papildomas rizikas.
„Kai jis tai mato ir skaičiuoja, tada gal ir noras kažką bjauraus daryti mažėja“, – kalbėjo signataras.
Jis pabrėžė, kad formuojant rezervą privalo vykti atranka, turi būti nurodomos aiškios kiekvieno buvusio pareigūno funkcijos, jiems priskiriami ištekliai.
Taip pat turėtų vykti tarpiniai mokymai, būtų nustatytos socialinės garantijos už tarnybos laiką, pareigos, įgaliojimai, atsakomybės.
„Kad nebūtų taip, kaip dabar – jie išeina ir išeina, įstoja į klubelį kokį – to nepakanka. Personalo skyrius turėtų turėti jų sąrašus, su visais telefonais ir adresais, su jų kompetencijomis“, – teigė jis.
Valstybė neapsigina be aktyvios visuomenės
Rezervus turėtų formuoti ne tik statutinės įstaigos, mano S.Pečeliūnas, jų prireiks ir teismams, prokuratūroms, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms įstaigoms.
„Tie rezervai nėra savitikslis dalykas – jie yra labai reikalingi kritinėje situacija, kai žmonės išeina atlikti kažkokių pavedimų svarbesnių, kad būtų, kas juos pakeičia ir valstybė funkcionuotų“, – pažymėjo jis.
Politikai tai galėtų įtvirtinti Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme, tuomet nereikėtų keisti kiekvienos atskiros žinybos įstatymo, teigė ne vieną kadenciją Seime praleidęs buvęs politikas – taip būtų greičiau ir paprasčiau.
Didesnio įtraukimo į šalies gynybą norėtų ir Lietuvos ginklų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas, advokatas Arūnas Marcinkevičius, kuris sakė manantis, kad šiuo metu viskas yra palikta savieigai – „ai, kai bus, tai bus matyt, o kai duosis matyt, tada ir padarysime“.
„Nė vienas rimtas karinis konfliktas, rimta nepaprastoji situacija niekada nebuvo įveikta nė vienoje valstybėje, be aktyvios ir kryptingos visuomenės pagalbos. Taip, visuomenei reikia, kad jai padėtų susiorientuoti ir nukreiptų (...) kokios jos pagalbos reikia, kur būtent jos reikia, kad būtų išvengta saviveiklų. Tam reikalingi mokymai ir treniruotės“, – pažymėjo jis.
Jo teigimu, turėtų būti aiškiai numatytas ne tik rezervas, tačiau ir pagalbininkai karo komendantams, kurie pradėtų vadovauti komendantūroms, atsirandančioms pagal Karo padėties įstatymą.
A.Marcinkevičius teigė neabejojantis, kad visos institucijos ir toliau turės vykdyti savo funkcijas, tačiau komendantai privalės turėti personalą, kuris padėtų jas „šefuoti“. Tokių funkcijų apibūdinimui advokatas pateikė prezidento patarėjus – iš skirtingų sričių atėjusius, jas išmanančius ir jose žinomus specialistus.
„Karo komendanto tarnybai reikia turėti (...) panašiai kaip ryšių karininkus specialiosioms sritims – kas su policija bendraus, kas su pasieniu, kas su kitomis tarnybomis“, – tvirtino jis.
Nori gauti užduotis
Papildomai įveiksminti galėtų būti ir ginklų savininkai, kurių, asociacijos pirmininko teigimu, Lietuvoje yra tarp 93 ir 95 tūkstančių.
„Tie žmonės turi tam tikrą valstybės pasitikėjimo votumą įgavę, vien dėl to, kad jiems yra suteikta išskirtinė teisė turėti, laikyti, nešioti šaunamąjį ginklą. Patikros sistema, kuri egzistuoja pas mus Lietuvoje, yra pakankamai griežta“, – sakė A.Marcinkevičius.
Jo nuomone, tai yra pakankamai didelė jėga, nemenkas resursas, kurį valstybė galėtų išnaudoti.
Jeigu nesugalvos, tai aš vis tiek kažką darysiu. Tą kažką reikia išnaudoti
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus valdybos pirmininko Lino Ladigos teigimu, valstybė galėtų padidinti ribą, nuo kurios išleidžia karininkus į dimisiją, nes netrūksta žmonių, kurie net ir būdami daugiau 70 metų amžiaus, iki šiolei atlieka tarnybą su ginklu.
„Darytina tik tokia išvada, kad nereikėtų brėžti to brūkšnio, manyčiau, kad iki senatvės pensijos. Netgi ir žmonės jaustų atsakomybę, kad jis galėtų būti naudingas pagal tai, ką veikė“, – teigė jis.
Jo nuomone, šiuo metu nėra sistemos, pagal kurią atsargos kariai žinotų savo užduotis, „kai ateis diena X“.
„Natūralu, kad tos užduotys turi atsirasti, kai dar laikas šunis lakinti“, – sakė L.Ladiga.
„Kariuomenės kūrėjai savanoriai, tai yra žmonės, kurie nebuvo inertiški 90-aisiais, ir jau tada daugiau mažiau žiūrėjo prieš plauką tuometinei santvarkai – be to nebūtų atsiradus ir Kovo 11-oji. Dėl to mintis visada yra tokia, kad jeigu nesugalvos, tai aš vis tiek kažką darysiu. Tą kažką reikia išnaudoti“, – pabrėžė jis.
Policija ragina nesiveržti į priekį
Diskusijoje taip pat dalyvavęs Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis pažymėjo, kad nereikėtų visiems galvoti apie tai, kaip būti pirmosiose gretose.
„Aš nesu krepšinio ekspertas, bet suprantu, kad penketas, kuris bėga aikštelėje, yra ta priešakinė linija, kurią visi mato ir visi nori būti tarp jų, bet lygiai yra svarbesni žmonės, kurie paduoda rankšluosčius, treniruoja, dirba visus kitus darbus“, – kalbėjo jis, pabrėždamas, kad pilietiškai ir veikliai nusiteikusių žmonių indėlis yra lygiai toks pats svarbus ir kitose vietose, ne tik priešakyje.
Kalbėdamas apie policijos situaciją, M.Akelaitis pabrėžė, kad net ir „pačiu pačiu juodžiausiu scenarijumi“ ji privalėtų vykdyti savo funkcijas.
„Tą patį labai aiškiai matėme ir sekėme įvykius Kyjive, kada ėjo diversinės grupės, kada buvo blokpostai, komendanto valandos ir ten jungėsi policija – nėjo į kontaktą, o dirbo ten, kur reikėjo. Mes labai aiškiai matome, kad tas vaidmuo mūsų yra visiškai logiškas ir suprantamas“, – tikino jis
M.Akelaičio teigimu, Vidaus reikalų ministerija jau yra įregistravusi Vidaus tarnybos statuto pakeitimą, kuriuo būtų įtvirtintas centrinių įstaigų rezervas. Tuo pačiu, teigė jis, būtina suprasti, kad rezervo parengimui reikalingi dideli žmogiškieji ištekliai ir materialūs resursai.
„Turime pasakyti, kad tai bus ne vien tik ekipuotė, ne vien tik uniforma, bet ir bus jų rengimas. O 7,5 tūkst. policininkų yra virš 50 žmonių, kurie yra dirbantys tik mokymui, daugiau nieko kito – pratyboms, įgūdžiams palaikyti ir mokyti. Jeigu mes norime sukaupti rezervą, turime suprasti, kad tam reikia labai normalaus indėlio“, – sakė pareigūnas.
Jis taip pat pabrėžė, kad jeigu policininkai būtų priversti patys daugiau treniruotis karo meto užduotims, nei tai daro dabar, reikėtų gerokai daugiau pareigūnų, nes pratybų laikas surytų tiesioginio darbo laiką ir kainuotų saugumą gatvėse.
„Tai yra labai aiškiai susisiekiantys indai ir tai reikia girdėti“, – tvirtino jis.
Buvę pasieniečiai sugrįš į pasienį
Valstybės sienos apsaugos tarnybos Karybos reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas Tadas Rinkevičius pažymėjo, kad pasieniečiai nuo policijos skirtųsi vienu svarbiu aspektu – karo atveju jie būtų ginkluotųjų pajėgų dalimi.
Anot T.Rinkevičiaus, VSAT ne kartą yra diskutavę su Kariuomenės Gynybos štabu dėl buvusių pareigūnų pasitelkimo, nes iki šiol rezervo nekaupė.
„Kadangi nemažai jaunų žmonių jau nebedirba tarnyboje – yra išėję arba į pensiją, arba palikę tarnybą, bet išmanantys mūsų struktūrą, išmanantys darbo pobūdį, Gynybos štabas yra tokią mintį išsakęs, kad galbūt mobilizuojant arba jau karo padėties metu renkant žmones, matydami, kad tas žmogus kažkada dirbo VSAT, tuos žmones galėtum pakviesti atgal į tarnybą ir prijungti prie mūsų“, – sakė jis.
Pasieniečio nuomone, taip prisijungę buvę kolegos galėtų vykdyti pagrindines užduotis, o pats įveiklinimas būtų paprastesnis būtent dėl VSAT pavaldumo Kariuomenei.
„Jeigu Kariuomenė mums pagelbės, mes savo žmones atgausime atgal“, – teigė jis.
