„Ypač skiriamės nuo kitų senųjų demokratijų, paremtų lygybės vienas kitam, teisingumo rodymo ir bendradarbiavimo principais, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Gyvename išplitusio nepotizmo sąlygomis“, – aiškina ekspertas.
Pasak specialisto, atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad skiriasi tik mūsų nepotizmo priėmimas ir suvokimas. „Tyrimo metu klausėme, ar priimant į darbą, sprendžiant darbo konfliktus, priimant sprendimus darbo santykiuose, jaučiamas nepotizmas, favoritizavimas artimųjų, pažįstamų. To paties klausėme ir darbdavių, ir darbuotojų.
Tyrimas atskleidė, kad egzistuoja didelis atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir likusios visos Lietuvos. Kadangi didžiuosiuose miestuose išteklių yra daugiau, žmonės gali lengviau pasiekti gerą pragyvenimo (lygį – LRT.lt), jie nelaiko nepotizmo reikšmingu, pastebi jį rečiau nei už didžiųjų miestų ribų gyvenantys apklaustieji. Kalbant apie darbdavius, kuo mažesnė įmonė, tuo jie laiko nepotizmą mažiau problematišku“, – atskleidžia A.Davidavičius.
Lietuvoje nepotizmas neretai vadinamas švogerizmu, švogerių kraštu, klanu, tai – kaip atskiras grupinio egoizmo reiškinys, aiškina Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas.
„Nepotizmas kaip reiškinys yra labai senas, rūšinis, ateinantis dar nuo žmogbeždžionių laikų. Tai išgyvenimo mechanizmas, kai mums trūksta išgyvenimo išteklių. Kai jų trūksta, mes suvokiame, kad pirmiausia reikia jais dalintis su savais, ne su svetimais. Svetimiems mes nedaliname išgyvenimui reikalingų išteklių“, – LRT TELEVIZIJAI sako A.Davidavičius.
Specialisto teigimu, etine prasme tai yra blogas reiškinys – planetoje esame dominuojanti rūšis, turime gausias visuomenes, tad iškyla dilema, kaip svetimiems viską pasidalinti. „Dėl to istoriškai esame išplėtoję įvairias idėjas, skatinančias pasitikėjimą vienas kitu, tokias kaip religija. Jei esi krikščionis ir sutinki kitą krikščionį arba esi musulmonas ir sutinki kitą musulmoną ir t.t., žinai, kad tu laikaisi tokių pačių taisyklių, kaip ir jis, net jei esate nepažįstami ir svetimi žmonės“, – pasakoja jis.
Kai tokios bendros religinės ar kitokios, socialinės, politinės, sistemos nėra tokios įtikinančios, prasčiau veikia, nepatvirtina mums savo paveikumo, mes lengvai nuslystame į grupinio egoizmo arba, kaip sako sociologai, favoritizmo artimiesiems, pažįstamiems būdus ir mechanizmus, aiškina A.Davidavičius.
