– Prasideda brandos egzaminų sesija – antroji pandeminiu laikotarpiu. Kokius iššūkius teko įveikti abiturientams?
– Esminis iššūkis tas, kad per pusmetį nuotolinio darbo sumenko jaunuolių motyvacija, greitis ir atsirado daug spragų. Bandomieji egzaminai parodė, kad bendras matematikos vidurkis Lietuvos mastu yra tik 40 proc. iš 100 proc. Tai tikrai labai žemas vidurkis. Dėl ko dalis jaunuolių ėmė dirbti su korepetitoriais, kiti visai atsisakė laikyti šį egzaminą.
Taip pat fiksuojamas sulėtėjimas. Kas tai yra? Tai reiškia, kad žiniose nėra automatizmo. Pavyzdžiui, žmogus gal ir moka daugybos lentelę, bet jis dar nori pasitikrinti šalia pasidėjęs lapelį. Tai gaišina laiką, dėl to neatliekama dalis užduočių, tokiu būdu bus ir prastesnis bendras egzamino įvertinimas. Nuotolinis darbas visose klasėse smarkiai sumažino gebėjimą susikaupti, tyrėjai šią tendenciją fiksuoja ketvirtose, aštuntose ir dešimtose klasėse. Tikėtina, nebus to išvengta ir tarp abiturientų.
Bendraujant su mokyklų direktoriais ir mokytojais pastebima, kad dėl artėjančių brandos egzaminų labiau jaudinasi mokytojai, o ne patys jaunuoliai. Jie atsipalaidavę ir sako, viskas bus gerai. Toks perdėtas pasitikėjimas gali pakišti koją.
Lyginant su ankstesniais metais, vaikai, kurie kažko nesupranta ar nemoka, kreipdavosi pagalbos, šiemet pastebimas labai didelis norinčių konsultuotis sumažėjimas. Deja, bet jeigu pats vaikas neateina pas mokytoją pasiaiškinti, ko jis nesupranta, mokytojas per langą pas jį tikrai neateis.
– Ar reikia dėti viltis į bandymą pasivyti žinių praradimus ar vis tik jau reikėtų nebesivarginti ir tęsti mokymo kursą toliau?
– Mes kaip visada smagiai atsiliekame. Kai kuriose valstybėse išsiaiškintos patirtos spragos ir galvojama, kaip jas kompensuoti. Lietuvoje dar niekas net nesiaiškina, mes tik rugsėjį grįžę į mokyklas pradėsime domėtis, kas gi čia įvyko. O kas susiję su vyresnių klasių mokiniais, tai net nebesidomės.
Tai jaunuoliams atsilieps labai stipriai. Viena neišmokta formulė gali sukurti sniego gniūžtę, kai imi nesuprasti fizikos ar matematikos, vėliau pradedi nekęsti viso dalyko, o galiausiai atsisakai iš viso mokytis ir taip atsiranda pasekmės visam gyvenimui.
– Ar pastebite, kad dėl pandemijos dalis abiturientų atsisako studijų užsienio universitetuose. Ar dėl to gali būti daugiau jų studijuojančių Lietuvoje?
– Stojančiųjų į užsienio universitetus mažėjimas buvo pastebimas pernai. Tada buvo daugiau neaiškumo ir neapibrėžtumo. Šiemet stojančiųjų bus daugiau, nes universitetai viskam yra pasiruošę, yra daugiau aiškumo, visi studentai ir dėstytojai vakcinuoti.
Palyginus su 2018 metais prieš pandemiją, bus sumažėjimas, vykstančių studijuoti į užsienį, tačiau lyginant su praėjusiais metais fiksuojamas didėjimas.
– Kaip manote, ar šių besibaigiančių mokslo metų antrą semestrą buvo galima grįžti į kontaktinį ugdymą? Ir kaip vertinate prezidentūros pareiškimus, kad nuo naujų mokslo metų tai privaloma bet kokiomis aplinkybėmis?
– Prezidentūros pareiškimas teisingas ir išmintingas, tik, kaip Lietuvoje dažnai pasitaiko, pavėluotas. Jei tai būtų pasakyta balandžio vidury, būtų visai kitas lygis. Jau tada reikėjo grąžinti visus, ne tik pradinukus ir abiturientus.
Net ir šiandien kalbant sakyti, kad vaikai grįžo į mokyklas, negalima. Lietuvoje į mokyklas grįžo tik 100 tūkst., o negrįžo – 220 tūkst. vaikų. Užsienio šalyse grįžtančiųjų į mokyklas situacija buvo gerokai kitokia.
Neaišku ir kaip bus rugsėjo mėnesį, tad Prezidentūra gali šnekėti ką nori. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė labai norėjo, kad 5–11 klasių mokiniai grįžtų į mokyklas. Buvo net sutarusi su savivaldybių merais, kad šie viską tvarkingai suorganizuotų, bet kai atėjo metas imtis lyderystės, paaiškėjo, kad jos nėra. Merai sako, mes nespėjame ir kėlė klausimą, ar šiemet dar verta tai daryti.
Grįžimas rugsėjį kelia ir kitą dilemą. Vėl bus bandoma atsiklausti šeimų, ar jos sutinka dėl to. O nuomonių apstu, kas ką nori, tas tą šneka. Vieni tėvai sako, kad nenori, jog vaikai grįžtų, kiti – laukia, kol vakcinuosis mokytojai, pastarieji laukia, kol vaikai vakcinuosis ir t.t. Visiškas chaosėlis ir aklavietė.
– Jeigu įvyktų taip, kad rugsėjį negrįžta vaikai į mokyklas, ar tai nereikštų absoliutaus švietimo sistemos kracho?
– Rugsėjo pirmąją vaikai sugrįš į mokyklas. Tačiau kadangi niekaip tam nėra rengiamasi, niekas negalvoja apie srautus ar specialias ventiliacijas, tai padirbs kokius tris mėnesius, ir jei nutiks kokia sunkesnė padėtis – užsidarys. Tam nesiruošiama, mes einame paskui pasekmes, visai negalvodami apie priežastis.
Dėl to vėl bus dalis tėvų, kurie sakys, jog jie neplanuoja leisti atžalų į tokias mokyklas, nes jos yra nesaugios. Bus ir kitų argumentų, vienas jų – šiemet atsiradęs naujadaras, kai labai smagu vaiką nusiųsti į kokią nors Pietų valstybę, ir iš ten, iš gero klimato šalies, nuotoliniu būdu susijungti su mokykla ar korepetitoriais. Atsirado naujos mokymo formos, bet kam tokiu atveju prisiimti atsakomybę už ugdymo kokybę? Dažniausiai tai būna tėvai arba mokykla, šiuo atveju niekas jos neprisiima.
– Kurios užsienio šalies pavyzdys, kaip grįžti į mokyklas, būtų lengviausiai pritaikomas Lietuvoje?
– Kviesčiau orientuotis į Skandinavijos šalis ar kitas panašaus klimato šalis.
Tačiau pasilyginę su jomis matysime, kad mes savaip sugalvojome organizuoti mokymą per karantiną ir tai ydingiausias pasirinkimas. Dėl to, mano nuomone, turime skaudžiausias pasekmes, ir jos atsilieps.
Kitose valstybėse nuotolinis mokymasis vyko su pertraukomis – šachmatų principu, vieną savaitę mokykloje, kitą savaitę namie. Pas mus 5–11 klasių mokiniai nuotoliniu būdu mokėsi nuo pernai gruodžio iki šiandien. Sunku rasti tokį pavyzdį visoje Europoje.
Visą žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus interviu aktualijų laidoje „15/15“ rasite videogalerijoje.
