Visos partijos savo programose švietimą įvardijo kaip vieną svarbiausių prioritetų, todėl jau dabar kalbama, kad pokyčių šioje srityje nebus išvengta. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojos, docentės dr. Nerijos Putinaitės teigimu, stebuklų tikėtis neverta. Ekspertė nuogąstauja ir dėl migloto pateiktų pasiūlymų įgyvendinimo.
Pirmieji pokyčiai turėtų ateiti į mokyklas
Pasak Nerijos Putinaitės, viena svarbiausių problemų švietimo sistemoje – mokinių pasiekimų skirtumas. „Prieš rinkimus įvairios partijos akcentavo įvairiausias švietimo problemas, bet mokinių pasiekimų skirtumo mažinimas turėtų būti vienas svarbiausių būsimos koalicijos prioritetų. Ši problema yra susijusi ne tik su mokyklų lygių skirtumu, bet ir su tuo, kad vaikai į mokyklas taip pat ateina labai skirtingi. Jeigu tuos mokinius, kurių pasiekimai yra prasčiausi, sugebėtume pakelti iki Lietuvos vidurkio, tada bendrajame ugdyme pamatytume itin didelį postūmį“, – pasakoja švietimo ekspertė.
VU TSPMI dėstytojos nuomone, nereikėtų imtis reformuoti visos švietimo sistemos, o pirmiausia dėmesį nukreipti į mokyklas ir priimti sprendimą, ką su jomis daryti – ar joms reikalingas didesnis finansavimas, galbūt kai kurias mokyklas reikėtų restruktūrizuoti ir pritraukti kitus mokytojus ar netgi uždaryti. „JAV yra buvę tokių reformų, kai norint pakelti mokyklos lygį sudaromos sąlygos ateiti dirbti visiškai kitiems mokytojams. Kiek neramina tai, kad partijos beveik visuose švietimo sektoriuose kalba apie vos ne sistemines reformas – ir reformuoti ikimokyklinio ugdymo sistemą, ir pakeisti bendrojo ugdymo programas, daryti kitus esminius pokyčius. Visa tai yra gal net šimtmečio įgyvendinimui reikalaujančios idėjos. Tikslingiau būtų fiksuoti tik tai, kas yra ypač problemiška. Ir to jau būtų daug“, – kalba N.Putinaitė.
Pasak ekspertės, mokinių pasiekimų skirtumo problema aktuali visai Lietuvai, ne tik prastus rezultatus demonstruojančioms mokykloms. „Tokia reforma galėtų būti aktuali ir „gerosioms mokykloms“, jose taip pat yra vaikų ir klasių, kurie pasiekia prastų rezultatų, jiems reikia skirti daugiau dėmesio. Tie vaikai, kurių gebėjimai yra prastesni, turėtų sulaukti papildomos pagalbos, ir čia turėtų įsitraukti mokytojų asistentai, kurių trūksta. Dažnai tokioms situacijoms spręsti reikalinga ir psichologo pagalba. Vaikų, nusivylusių savo nesėkmėmis, motyvacija mažėja, todėl reikėtų mėginti spręsti ir motyvacijos, kurios vaikai negauna šeimoje, skatinimo klausimus ir kuri gali dar kristi jiems atsidūrus šalia daug geriau besimokančių vaikų. Šis segmentas yra esminis“, – teigia VU TSPMI dėstytoja.
Įvardijo stringančių reformų priežastis
N.Putinaitė primena, kad mokinių pasiekimų skirtumų problema egzistuoja jau ilgą laiką, ją pripažįsta ir politikai. Tai, kad ši problema dar nėra išspręsta, viena vertus, susiję su demografine situacija, tačiau, švietimo ekspertės teigimu, tai daugeliu atvejų susiję su vietos politikų veikla. „Jei imamasi svarstyti apie prastus rezultatus demonstruojančių mokyklų uždarymą, randasi politiniai interesai. Atsiranda politikų, kurie deda pastangas, kad tokios mokyklos nebūtų uždarytos. Tai yra susiję ir su dalies partijų vertybinėmis nuostatomis“, – sako N.Putinaitė.
Pasak VU TSPMI dėstytojos, ir 2016 metais buvo partijų, kurios sakė, kad kokybiško švietimo kiekvienam vaikui prieinamumas yra prioritetas, tačiau buvo ir tokių, kurioms svarbus ir patogus švietimo paslaugų prieinamumas. „Čia įjungiamas mitas, kad bendruomenei svarbi mokykla, tačiau kuo ji svarbi – nepaaiškinama. Neaišku ir kuo bendruomenė svarbesnė už vieną žmogų, kuriam užkertamos galimybės toliau gyvenime pasiekti tam tikrų tikslų. Kai kurie politikai tomis vertybėmis yra nuoširdžiai įsitikinę – vaikas turįs turėti saugią aplinką – mokyklą, kuri būtų šalia namų, net jei mokinio pasiekimai ten prastesni. Tačiau nepagalvojama, kad tas pats mokinys sulaukęs aštuoniolikos ar devyniolikos metų bus vis tiek išmestas į nedraugišką pasaulį ir jo pašales.“
Valstybės kontrolės ataskaitos parodė, kad kai kuriose mokyklose toli gražu ne didžiausia dalis skiriamų lėšų nueina vaikui – kitos lėšos naudojamos mokyklų pastatams išlaikyti, todėl, pasak N.Putinaitės, lėšos, nukreiptos į mokinių pavėžėjimą į geresnes mokyklas, ilguoju laikotarpiu galėtų padėti sutaupyti lėšų. „Ištuštintos mokyklos, greičiausiai, galėtų tapti bendruomenės centrais, juos vis tiek reikėtų išlaikyti, bet bendrajame ugdyme turėtų būti dedamos pastangos, kad kuo daugiau švietimo lėšų būtų skiriama mokiniui, o ne kitiems dalykams.“ Visgi, VU TSPMI dėstytojos teigimu, situacija turi potencialo pasikeisti. „Partijų programose matyti daugiau akcentų į mokymo kokybę, į vaiką ir jo rezultatus. Šį pokytį galima paaiškinti viešosios nuomonės įtaka, nes aktyvios diskusijos apie mokymosi kokybės svarbą keičia ir politikų nuostatas“, – sako N.Putinaitė.
Idėjų švietimo sistemai – daug, tačiau jų įgyvendinimas – miglotas
Pasak N.Putinaitės, TS-LKD, LRLS ir LP savo programose yra labai detaliai aprašiusios švietimą, todėl kyla klausimas, kokius prioritetus jos išskirs.
Kai tariamasi dėl labai ginčytinų dalykų, kuo daugiau veikėjų įtraukiama, tuo susitarimas tampa nekonkretesnis.
„Iš pirmo žvilgsnio, visos partijos kalba apie mokytojų ir dėstytojų atlyginimų didinimą, mokslo finansavimo didinimą, dėmesį mokytojų rengimui. Tačiau įvardytų problemų itin daug – Viktorija Čmilytė-Nielsen yra minėjusi, jog Liberalų sąjūdis į priekį judins ikimokyklinio švietimo klausimus, TS-LKD turi tūkstantmečio gimnazijų idėją, Laisvės partija visą švietimą išskiria kaip prioritetą, sieks kasmet 10 proc. didinti lėšas, skiriamas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, kad jos pasiektų bent 3 proc. nuo BVP. Nors partijos savo švietimo programose ir turi daug panašių dalykų, neaišku, kam jos drauge suteiks prioritetą. Kitas svarbus klausimas – kokios bus ir finansinės bei kitos pokyčių įgyvendinimo galimybės“, – teigia VU TSPMI ekspertė.
Valdančiąją koaliciją buriančios partijos yra įvardiję, jog sieks nacionalinio susitarimo dėl švietimo sistemos. VU TSPMI dėstytojos teigimu, toks siekis gali turėti ir nevienareikšmių pasekmių. „Tiek TS-LKD, tiek ir LRLS apie nacionalinį susitarimą dėl švietimo kalba ypač pabrėžtinai, LP nacionalinio susitarimo neakcentuoja. Žinia, yra buvęs ne vienas susitarimas, ir daugiau nesėkmingų nei sėkmingų. Kai tariamasi dėl labai ginčytinų dalykų, kuo daugiau veikėjų įtraukiama, tuo susitarimas tampa nekonkretesnis.
Kol kas švietime taip pat dauguma partijų sutaria dėl pagrindinių problemų. Regis, būtų galima pasiekti gana platų nacionalinį susitarimą. Tačiau lieka klausimas, ar ir kiek opozicinių partijų pritars būdui, kaip tos problemos sprendžiamos. Esama rizikos, kad tokio susitarimo rengimas įklimptų, būtų prarasta laiko. Tai švietimo sistemai nebūtų naudinga. Man atrodo, kad valdančiąją koaliciją formuojančioms partijoms svarbiau būtų susitarti dėl Vyriausybės programos ir aiškiai įvardyti bendrus prioritetus, o ne siekti labai nacionalinio švietimo susitarimo. Kita vertus, galbūt nacionalinio susitarimo iniciatoriai tokiu būdu siekia mažesnių konfliktų vėliau Seime“, – svarsto N.Putinaitė.
Aišku, kad šios trys partijos tikriausiai sutars dėl mokytojų atlyginimo didinimo, dėl mokytojų rengimo pokyčių, žengs žingsnius siekiant kokybiško švietimo visiems. N.Putinaitė teigia, kad labai būtų svarbu, kad „partijos sutartų ir dėl didesnio pagalbos mokytojams specialistų finansavimo, kitų žingsnių, padedančių užtikrinti kokybišką mokymo procesą. Tačiau švietimo sistema yra labai didelis mechanizmas, su daug dalyvių ir iniciatyvų, kurias itin sunku suvaldyti. Esamiems užmojams reikia ir papildomo tvaraus finansavimo. Didesnių pokyčių nenorėčiau prognozuoti, bet panašu, kad stebuklų nesitikime. Jeigu pavyktų sumažinti atotrūkį tarp skirtingų mokyklų ir skirtingų mokymosi rezultatų – tai būtų absoliutus laimėjimas“, – pasakoja švietimo ekspertė.
Aukštojo mokslo reformos – antrame plane
Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui likus partijų programų paraštėse, N.Putinaitės teigimu, prie šio klausimo grįžtama veikiausiai nebus, o bendrojo ugdymo problemos koalicijos susitarimuose turėtų užimti svarbiausią vietą. „Visų debatų ir rinkiminių kampanijų metu, taip pat ir partijų programose, aukštojo mokslo klausimai atsidūrė antrame plane, lyginant su bendrojo ugdymo problemomis. Tačiau man atrodo svarbu, jog partijų programose taip pat akcentuojamos ir mokslo finansavimo problemos. Visos koalicijos partnerės dėl to sutaria. Tai yra svarbu, nes kad ir apie ką kalbėtume – informacines technologijas, virusų valdymą ar žaliąją ekonomiką – mokslas visur yra centrinis dalykas“, – sako švietimo ekspertė.
Vieno studento finansavimas, ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, yra visiškai dempinguotas.
Tačiau, N.Putinaitės teigimu, skirti daugiau lėšų svarbu ne tik moksliniams tyrimams ar dėstytojų atlyginimams, bet ir vienam studentui. „Neskiriant papildomų resursų, aukštajame moksle galima skirti daugiau lėšų vienam studentui, mažinant valstybės finansuojamų studentų skaičių, kuris jau vadintinas infliaciniu. Vieno studento finansavimas, ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, yra visiškai dempinguotas.
Be to, situacija, kad Lietuvoje yra daugiau nei 50 procentų abiturientų, įstojančių į aukštąsias mokyklas, yra nenormali, lyginant valstybes Europos Sąjungos mastu. Iš ko galėtų būti didinami dėstytojų, mokslininkų ir mokytojų atlyginimai, lieka neaišku. Šį klausimą esu uždavusi VU TSPMI vykusiuose politiniuose debatuose ir partijų programų pristatymuose, bet aiškaus atsakymo nebuvo. Labai abejoju, kad tai vyks tokiu mastu, kokiu partijos įvardijo savo programose“, – svarsto VU TSPMI dėstytoja.
Problemoms švietime spręsti – stipresnė valstybės tarnyba ir bendradarbiavimas su NVO
N.Putinaitė teigia, jog pokyčių švietime galima pasiekti stiprinant valstybės tarnybą ir didinant valstybės institucijų bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi. Pasak ekspertės, valstybės tarnybos stiprinimas ilguoju laikotarpiu gali itin svariai prisidėti prie švietimo problemų sprendimo, tačiau tai nėra atsidūrę partijų prioritetuose. „Nuo to, kaip kokybiškai dirba ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos, priklauso, kaip funkcionuoja mūsų švietimo sistema ir visos kitos sistemos. Valstybės tarnyboje yra smegenų centrai, kurie turi parengti ir detalizuoti pokyčių įgyvendinimą. Todėl, net jei iš karto priėmus politinius sprendimus rezultatų nepamatytume, esant stipriai ir kompetentingai valstybės tarnybai būtų užduota tvirta kryptis pokyčiams švietime“, – pasakoja VU TSPMI dėstytoja.
Ekspertė teigia, kad turėtų būti sudarytos lankstesnės sąlygos dalį švietimo problemų spręsti ir su švietimo klausimais dirbančioms nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jos iki šiol susiduria su nepakankamo įtraukimo ir nepasitikėjimo problemomis. „Valstybinės ar joms pavaldžios įstaigos į NVO žiūri su nepasitikėjimu. Gali būti, kad valstybės institucijos į NVO žiūri net kaip į konkurentus, todėl ir nelinkusios bendradarbiauti.
Net ir pastaraisiais metais pradėjus steigtis kiek daugiau privačių (nevalstybinių) ugdymo įstaigų, kurių Lietuvoje yra ypač mažai, aplink šį faktą buvo formuojamas tam tikras negatyvus kontekstas. Man keista, kad pasitikėjimas NVO neauga. Pasakojami atvejai, kai užuot skatinus nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimą jis yra biurokratiškai blokuojamas. Kai kuriose Vokietijos žemėse laikomasi nuostatos, kad į tai, ką gali padaryti nevyriausybinis sektorius, valstybei neverta kištis. Tada ir lėšos veikloms skiriamos NVO, o valstybė ateina ten, kur piliečiai negali tvarkytis. Aš norėčiau, kad Lietuvoje veiktų toks pat principas.
Nevyriausybinės organizacijos gali sukurti visiškai kitokį klimatą valstybės valdyme – jos yra lankstesnės, smalsesnės, aktyvesnės.
NVO galėtų įsijungti į pagalbą mokytojams, daug labiau prisidėti prie neformaliojo švietimo, integruojant vaikus su specialiais poreikiais. Pas mus valstybė yra itin išsiplėtusi, ir tikrai yra sričių, kuriose ji nebūtinai turi pati dalyvauti. Suprantama, kad ne visos NVO turi kompetencijų pokyčiams įgyvendinti, tačiau jos gali nuveikti daug daugiau, jeigu tai joms yra leidžiama. Nevyriausybinės organizacijos gali sukurti visiškai kitokį klimatą valstybės valdyme – jos yra lankstesnės, smalsesnės, aktyvesnės“, – sako VU TSPMI dėstytoja.
Pandemija išryškino švietimo sistemos stiprybes ir galimybes
Apibendrindama švietimo problematiką, N.Putinaitė atkreipia dėmesį į pamokas, kurias atnešė pandemija. Ekspertės teigimu, pandemija išryškino ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos problemas, bet ir galimybes, kurias galima išnaudoti. „Pavasarį švietimo, mokslo ir sporto ministras buvo pasyvus, beveik nekoordinavo krizinės situacijos švietime. Visas spaudimas ir atsakomybė nukrito ant mokytojų ir mokyklų vadovų pečių. Galima sakyti, kad tokiomis sąlygomis jie puikiai susitvarkė.
Ne iš vieno mokytojo girdėjau, kad vasarą buvo ruošiamasi nuotoliniam mokymui, parengti aiškesni planai, priemonės, kai kur įrengtos specialios darbo vietos mokytojams, mokiniams, negalėjusiems mokytis namuose, paskirtas inventorius. Tačiau vis dėlto didesnis ministerijos koordinavimas yra būtinas, kad visur būtų tinkamai pasiruošta. Jis svarbus ir tam, kad COVID-19 poveikis būtų kuo mažesnis mokymosi rezultatams“, – teigia N.Putinaitė.
Pasak ekspertės, pandemija parodė, kad mūsų švietimo sistema yra labai stipri savo mokyklomis ir mokytojais, kurie sugebėjo greitai prisitaikyti prie pokyčių. Tačiau ekspertė pabrėžia, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia pandemija. „Manau, kad reikėtų daugiau autonomijos atiduoti mokykloms. Iki tol, kol bus normalizuota viruso situacija, dalį reguliuojamų sričių reikėtų suspenduoti, daugiau laisvės palikti mokytojams vykdyti mokymo procesą, kvalifikacijos tobulinimą orientuoti į dabartinius iššūkius.
Būtų galima pasinaudoti proga ir peržiūrėti egzaminų sistemą ar kurti elektronines testavimo sistemas, padėti rasti įrankius, įgalinančius motyvuotus mokinius daugiau mokytis savarankiškai. Taip pat reikia sugalvoti, kaip motyvuoti vaikus, kurie nenori mokytis, kas tampa dar didesniu iššūkiu kalbant apie nuotolinį mokymąsi. Ministerija drauge su mokytojais ir mokyklų vadovais turėtų sudėlioti iššūkių, su kuriais susiduria, sąrašą ir kartu ieškoti sprendimų. Jeigu į juos būtų adekvačiai atsakoma, tai padėtų mūsų švietimo sistemai siekti geresnių mokinių rezultatų. Reikia tikėtis, kad tokios ar panašios nuostatos atsiras ir Vyriausybės prioritetuose“, – svarsto dr. N.Putinaitė.
