Atsakingos ministerijos nėra parengusios pagalbos teikimo strategijos, kuri, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertės Mintautės Jurkutės teigimu, iš esmės pagerintų paslaugų prieinamumą moterims su įvairiomis negaliomis.
Kodėl, kai kalbame apie apsaugą nuo smurtą artimoje aplinkoje, atskirai turėtume aptarti ir moterų su negalia patirtis?
Atsakant į šį klausimą, svarbūs du dalykai. Smurtas artimoje aplinkoje nėra lyčiai neutralus. Jį lemia su lytimi susiję menkinantys stereotipai ir nuostatos apie tai, kokį vaidmenį šeimoje turi atlikti moteris.
Moterys paprastai susiduria su daug didesne rizika patirti smurtą artimoje aplinkoje nei vyrai. Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 3 planetos moterų per savo gyvenimą susidūrė su fiziniu ar seksualiniu intymaus parnerio smurtu arba seksualiniu kito asmens smurtu.
Ne vienerius metus Lietuvoje 8 iš 10 asmenų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje, yra būtent moterys. Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC), teikiantys pagalbą nukentėjusiems (-ioms) nuo smurto, 2022 metais sulaukė daugiau nei 14 tūkst. klientų (-čių). Specialisčių teigimų, klientės yra praktiškai vien moterys. Taigi, lytis yra svarbus faktorius.
Negalia yra dar vienas asmens tapatybės požymis, dėl kurio asmenys gali atsidurti didesnėje rizikoje patirti smurtą. Tyrimų, matuojančių moterų su negalia patirtį, nėra itin daug, tačiau apibendrinama, kad moterys su negalia atsiduria 2–5 kartus didesnėje rizikoje nukentėti nuo smurto, nei moterys be negalios. Galime matyti, kaip negalios ir lyties sąveika didina smurto artimoje aplinkoje riziką.
Norint spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą, mes turime išskirti tikslines grupes ir pagal tai taikyti tikslingas pagalbos priemones. Atlikote išsamią SKPC ir laikino apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų apklausą. Aiškinotės, kaip įstaigos pasirengusios padėti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims su negalia. Kaip organizacijų atstovės mato žmones su negalia?
Vertinimas skiriasi nuo to, ar specialistės (organizacijose praktiškai dirba vien moterys) susidūrė su klientėmis su negalia ar ne. Susidūrusios kalba vienaip, nesusidūrusios – kitaip. Taigi, patirtis yra svarbus veiksnys, o kaip parodė apklausa, tos patirties nėra daug.
Apibendrindama, galiu pasakyti, kad negalia vis dar nematoma kaip asmens tapatybės dalis. Kartais ji vertinama iš socialinės globos, bet ne įgalinimo, savarankiškumo suteikimo perspektyvos. Ypač tą galima pastebėti laikino apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų atsakymuose.
Laikinas apgyvendinimas patyrus smurtą artimoje aplinkoje yra tik viena iš socialinių paslaugų centrų teikiamų paslaugų. Daugiausia dėmesio skiriama bazinių dalykų užtikrinimui – kaip asmenį aprengti, pavalgydinti, aprūpinti techninėmis priemonėmis, o patiriamo smurto problema yra gana epizodiška šių paslaugų teikime. Bazinių dalykų užtikrinimas yra labai svarbus, bet trūksta integralaus požiūrio, kaip įgalinti moteris kreiptis pagalbos susidūrus su intymaus partnerio smurtu.
Apklausoje specialistės sakė, kad klienčių su negalia praktiškai nesulaukia, bet jei sulauktų, tai suktųsi iš padėties ir pagalbą vis tiek suteiktų. Kodėl susiklostė toks paslaugų teikimo modelis?
Viskas susiveda į resursų stoką. Daugybe dalykų būtų galima pasirūpinti iš anksto – informacijos pritaikymu kurčiųjų, aklųjų, asmenų su intelekto negalia bendruomenei, infrastruktūros prieinamumu, kitų specifinių poreikių užtikinimu. Bet pagalbą teikiančios specialistės neturi galimybių apie tai pagalvoti. Jos dirba padidintu krūviu, organizacijoms trūksta finansavimo ir kitų investicijų iš savivaldybių ir valstybės.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad SKPC, šiuo atveju, yra labiau pasirengusios padėti moterims su negalia. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, vienijanti 14 SKPC, bendradarbiaudama su Lietuvos kurčiųjų draugija susikūrė sistemą, kaip teikti paslaugas kurčioms ir neprigirdinčioms moterims. Ši iniciatyva įgyvendinta laimėjus projektinį finansavimą. Kiek žinau, dabar išbandomas jau parengtas pagalbos teikimo modelis moterims su regos negalia. Taigi, aktyviai ieškoma būdų, kaip atkreipti dėmesį į moterų su skirtingomis negaliomis poreikius, tačiau tai vyksta žingsnis po žingsnio, be sisteminės valstybės pagalbos.
Neseniai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisos, kuriomis numatoma pareiga užtikrinti paslaugų prieinamumą, bet nėra aišku, kaip ir iš kokių resursų organizacijos turėtų tą pareigą įgyvendinti.
Kas, jūsų nuomone, padėtų gerinti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemą?
Pirmiausia, negalios aspektą reikėtų integruoti į paslaugų planavimą ir organizavimą. Pradėti reikėtų nuo klausimų apie negalią įtraukimo į standartinių klausimų sąrašą. Mechanizmas veikia taip: iškviesta į galimo smurto artimoje aplinkoje vietą policija SKPC perduoda informaciją apie nukentėjusias arba riziką nukentėti patiriančias moteris. Dažnai informacijos apie individualius poreikius, susijusius su negalia, pritrūksta. Jei policijos pranešimas būtų išsamesnis, SKPC specialistės galėtų tikslingiau organizuoti pagalbos teikimą.
Taip pat vertėtų stiprinti negalios organizacijų, SKPC ir laikiną apgyvendinimą teikiančių socialinių paslaugų centrų bendradarbiavimą. Pastarieji gana glaudžiai bendradarbiauja su žmonių su negalia organizacijomis, tačiau ne smurto artimoje aplinkoje klausimais. Šiame dialoge galėtų atsirasti smurto aspektas. SKPC gerai išmano smurto artimoje aplinkoje problematiką, tačiau ne visada žino apie įvairius žmonių su negalia poreikius. Šią spragą užpildytų aktyvesnis bendradarbiavimas su asmenis su negalia vienijančiomis organizacijomis.
Pasikonsultavusios su žmonių su negalia bendruomenėmis, kartu su kolegėmis parengėme atmintines, į ką reikia atsižvelgti teikiant paslaugas moterims su judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialine negalia. Atmintines planuojame išsiųsti visoms pagalbą teikiančioms organizacijoms. Viliamės, kad jos bus naudingos nelengvame specialisčių darbe.
