– Koks nuostolis valstybei iš to, kad įmonės pandeminiu laikotarpiu įsigijo pusantro šimto prabangių automobilių?
– Jokio. Jeigu su darbuotoju yra sutarta, kad jis galės naudoti prabangų automobilį ir asmeniniams poreikiam be apribojimų, tarkim, „Bentley“, taip ir bus daroma. Įmonė tai pripažins kaip pajamas natūra, apmokestins, sumokės mokesčius.
Kuo daugiau prabangių automobilių asmeniniams poreikiams, tuo daugiau mokesčių sumokama į valstybės biudžetą. Tai yra traktuojama kaip darbo užmokesčio dalis.
– Tačiau viena įdarbinimo bendrovė, gavusi pustrečio milijono valstybės subsidijų, įsigijo naują „Porsche“ automobilį, grąžindama senesnį tokį patį. Klausimas, ar tikrai buvo būtina tai daryti?
– Jeigu galėjo sau leisti, tai ir padarė. Mes nežinome, galėjo būti daug veiksnių, pvz., iš anksto sumokėtas avansas, pasirinkta pageidaujama komplektacija dar kai pandemija nebuvo prasidėjusi, o jai atėjus kartu atvyko ir automobilis. Ką rinktumėtės – prarasti avansą ar pasiimti automobilį? Valdžia leido visiems mokėti subsidijas, net įmonėms, kurių sąskaitose milijonai, leido iš subsidijų net namus Palangoje pirkti ir tuos prabangius automobilius. Tai akmenis gal reikėtų mėtyti ne į verslą, bet į valdžią. Patys leido, patys piktinasi. Kokios taisyklės, tokie ir žaidėjai.
– Ar teisingai suprantu, kad piniginės subsidijos, išmokėtos nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms, leido pirkti automobilius?
– Taip, Vyriausybė patvirtino subsidijavimo tvarką, kurioje nustatė tik du punktus, kada draudžiama panaudoti subsidiją: kai tai susiję su kapitalu, išmokami dividendai, mažinamas įstatinis kapitalas išmokant kapitalą akcininkams ar išmokami pinigai įmonės akcininkams.
Kitas punktas – uždrausta suteikti paskolas akcininkams, tačiau nebuvo uždrausta paskolinti tu pinigų kitoms įmonėms, kurios nebuvo nukentėjusios nuo COVID-19.
– Įveskite šiek tiek aiškumo. Ar šie pinigai skirti mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kurie negalėjo dirbti darbo pandeminiu laikotarpiu?
– Ne. Tai dvi skirtingos subsidijų rūšys. Viena jų – išmoka nuo sumokėto GPM (Gyventojų pajamų mokesčio), ir šią išmoką buvo galima panaudoti kaip norima, svarbu nenaudoti minėtiems punktams, t.y. neskirstyti kaip pelno ir neskolinti akcininkams.
Kita subsidijų rūšis – už prastovas, kai darbuotojai buvo prastovose. Šios subsidijos tam ir buvo skirtos. Prabangus automobilis tikrai nebuvo pirktas iš šios paramos. Jis įsigytas iš GPM subsidijos, kuri to nedraudžia, arba iš įmonės uždirbto pelno, kuris galėjo būti sukauptas ir per dešimt metų.
– Kaip toliau klostysis ši prabangių automobilių istorija? Ar VMI bus lengva nustatyti, iš kokių pinigų, pelno ar subsidijų, įsigytas prabangus turtas?
– Teisės aktai leidžia turėti, kad ir „Lamborghini“, tai bus leidžiami atskaitymai. Jeigu mokesčių inspekcija sugalvotų skirti baudą, bet kokiame teisme pralaimėtų. Dėl to biudžetas patirtų nuostolių, nes tektų kompensuoti teisines išlaidas.
Jeigu mus piktina, kad įmonės turi savo apskaitoje prabangių automobilių, reikėtų keisti pelno mokesčio įstatymą, gal tada verslai nebebus blogiečiai, kad savo veiklą vykdo pagal galiojančius įstatymus.
– Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad reikėtų pagalvoti, kaip įstatymais užkardyti tokį elgesį. Finansų ministrė Gintarė Skaistė taip pat pranešė, kad inicijuos pakeitimus atsižvelgdama į tarptautinę praktiką – siūlys nustatyti 25 tūkst. eurų automobilio vertės ribą, kurią maksimaliai bus galima nurašyti į įmonės sąnaudas. Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad padidės įmonių apmokestinamas pelnas, bet neatgrasys nuo brangių automobilių pirkimo. Verslui reikia prabangių mašinų reprezentuoti save. Vis dar gyvename visuomenėje, kurioje tai yra svarbus rodiklis, gali būti, kad atsidūręs tam tikroje aplinkoje su prastu automobiliu, gali prarasti ir potencialų verslo sandorį.
Be to, automobilis gali būti brangesnis ne tik dėl to, kad jis prabangus, jis gali kainuoti brangiau, nes yra saugesnis.
Pirkdami tokius automobilius verslininkai tikisi, kad neturės problemų nuvykti ten, kur reikia, saugiai jausis įmonės darbuotojai darbo metu.
Puikiai žinome, jog arabų šalyse moterys gali vairuoti tik visureigius. Lietuvoje tai vertiname kaip prabangos ženklą, o Rytų šalyse tai daroma siekiant užtikrinti saugumą.
– Kodėl verslo automobilis, naudojamas asmeniniais tikslais, Lietuvoje traktuojamas kaip neigiamas ir draudžiamas dalykas, jeigu tai yra legalu?
– Finansų ministro nutarime aiškiai pasakyta, ką daryti, kai automobilis naudojamas asmeniniams tikslams. Tai yra pajamos natūra, kas mėnesį prie darbuotojo darbo užmokesčio yra pridedama suma lygi 0,7 proc. nuo automobilio rinkos kainos.
Kas mėnesį prie darbo užmokesčio pridedama tokia suma yra ir apmokestinama kaip darbuotojo darbo užmokestis. Nuo tos sumos sumokami mokesčiai ir „Sodrai“, ir Mokesčių inspekcijai.
Kur problema, aš nesuprantu. Gal VMI nesugeba identifikuoti tokių atvejų. Kaip pavyzdį paminėsiu įmonę, turinčią vieną darbuotoją ir 15 mobiliųjų telefonų. Tai labai įdomu, bet VMI tokio mokesčio mokėtojo nepagauna.
– Kodėl?
– Nežinau.
Kalbėkime apie logiką įstatymuose, nusistatykime normas, kiek ko yra normalu turėti įmonėje pagal jos veiklos pobūdį, darbuotojų skaičių ir kitus kriterijus. Kai nuolat laikai atrakintas duris, kodėl reikia stebėtis, kad kažkas dingsta.
– Jūs pritariate, kad ši sunkiai kontroliuojama sritis turi būti sureguliuota, bet vadovaujantis ne tik įstatymais, bet ir sveiko proto logika?
– Aš už tai, kad tai būtų reglamentuota. Tačiau būtina reglamentuoti, kad viskas būtų skaidru ir būtų aiškios raudonosios linijos, kurių negalima peržengti. Dabar verslas išsigandęs, viską darė pagal taisykles, taip, kaip pageidavo valdžia, bet valdžia dabar sako, kad pastarieji viską darė negerai. Esate cinikai, nes išsimokėjote automobilio įmokas, pasinaudoję lizingo paslauga.
– Ar prabangaus automobilio sąvoką lygintumėte su 50 tūkst. eurų suma, įvertinus faktą, kad valdžios rekomenduojami elektriniai ekologiški automobiliai neretais atvejais viršija šią sumą?
– Reikalinga diskusija, kad būtų aiškiai nuspręsta, kas tai yra. Jeigu tai elektromobilis, manyčiau, kad ši suma galėtų būti aukštesnė, jei ne, tikėtina, pritarčiau, kad 50 tūkst. eurų ir daugiau kainuojantys automobiliai būtų priskirti prabangių kategorijai – atliekantys reprezentacinę funkciją.
Jeigu automobiliai atlieka ne tik asmenų vežimo funkciją, bet ir reprezentacinę, gal tam tikrą dalį būtų galima atitinkamai ir apmokestinti kaip reprezentaciją, nes taip numato įstatymas.
– Pagal LRT paviešintą sąrašą, nors ir nepatvirtintas jo autentiškumas, žinome, kad į jį galimai pateko automobilis, vertas vos keleto tūkstančių eurų, tačiau pagal praktiką priskiriamas prabangiam prekės ženklui – „Lexus“. Arba kiti atvejai, kuomet automobiliai į apskaitą perkelti pasibaigus lizingo mokėjimams, arba daužtos mašinos, atplukdytos iš JAV. Kaip tai galėjo įvykti, jei tai tiesa?
– Manyčiau, kad Mokesčių inspekcija kaip rizikos indikatorių pasirinko prabangių automobilių faktorių, galimai neišmokant darbuotojams darbo užmokesčio. Kaip matome pagal sąrašą, pasirinko markę, bet nepasirinko rinkos kainos, kokia ji yra šiuo metu, bet tai yra žmogiškasis faktorius.
Tačiau yra didesnė problema, VMI neturėjo atskleisti tokių duomenų. Ji turėjo tai saugoti ir turi saugoti kaip galima labiau ateityje. Tai kenkia verslo reputacijai ir jokie teisės aktai Lietuvoje šiuo metu nedraudžia įsigyti „Lexus“ automobilio įmonei, kuri gavo subsidiją. Ir niekas neprivers tos įmonės grąžinti gautos subsidijos, jei ji panaudota pagal teisės aktus.
– Jei įstatymas nedraudžia pirkti prabangių automobilių iš subsidijos pinigų, kam kilo noras formuoti tokią ataskaitą iš VMI valdomos informacijos?
– Su prabangiais automobiliais mokesčių inspekcija žaidžia jau seniai. Vis sako, kad nepatinka, jog verslas perka prabangius automobilius. Vis kimba prie verslo, bet situacija nesikeičia, teisės aktų pakeitimai nėra inicijuojami, o verslas sako, kad tų mašinų asmeniniams poreikiams nenaudoja.
Visą LBAA prezidentės Daivos Čibirienės interviu aktualijų laidoje „15/15“ rasite videogalerijoje.
